Pagrindinis > Toli - arti > Istorijos pėdsakais > Sūduvos krašto vandenvardžių slėpiniai

Sūduvos krašto vandenvardžių slėpiniai

 

(Tęsinys. Ankstesnis straipsnis čia)

Maros upės baseinas    

Maros upė yra Juodosios Ančios kairysis intakas ir kartu su josios baseinu patenka į Nemuno kairės pusės aukštupio baseiną. Abiejų upių baseino plotas užima 1916 km2 Sūduvos krašto žemių. Atskirai Maros upės  pabaseinis yra 432,4 km2 dydžio ir ribojasi su Baltosios Ančios, Kirsnos baseinais, iš Vakarų ir Pietų – su Juodosios Ančios. Baseino takoskyra su Kirsnos ir Baltosios Ančios baseinais eina netoli valstybinės Lietuvos sienos, pakaitomis tai Lietuvos pusėje, tai – Lenkijos.

Mara yra didžiausia Punsko ir Seinų krašto upė. Jos ilgis yra 81 km. Aukštupyje, apie 10 km, upe eina dabartinė Lietuvos–Lenkijos valstybinė siena, o žemupyje apie 10 km ja eina Lietuvos–Baltarusijos valstybinė siena. Pratekėjusi per 297 ha ploto Maros–Marių ežerą, prie Gibų miestelio Mara pasiekia senovinę tūkstantmetę Augustavo girią ir ja teka iki santakos su Juodąja Ančia Baltarusijos teritorijoje, netoli Kadyšio kaimo.

Augustavo giria yra Nemuno ir Vyslos baseinų vandenskyroje. Į Nemuno baseiną patenka apie 60 % šios girios miškų. Giria formavosi poledyninėje buvusio ežero dubumoje, kurioje, nuslūgus ledyniniam ežerui, vėjai iš pustomo smėlio ir kitų sąnašų suformavo zandrinę lygumą su žemyninių smėlio kopų dariniais. Ir dabartiniais laikais giria savo dydžiu yra įspūdinga, užima apie 160 000 ha (1600 km2) plotą, o senovėje ji buvo keliskart  didesnė. Per Bebro, Narevo, Būgo upių žemumas ji susisiekė su didžiulėmis priešistorėje plytėjusiomis Pripetės mariomis, kurių darinys yra dabartinė didžiulio ploto, apie 270 000 km2, Polesės žemuma.

Maros upė prieš Būdviečių kaimą pasiekia Lietuvos–Lenkijos sieną. Nuo šio taško prasideda jos labai vingiuota vaga, kitaip sakant, upė meandruoja [meandruoti – išraityti, išrangyti, vingiuoti; terminas kilęs nuo Mažosios Azijos labai vingiuotos upės Meandros],  taip besiraitydama pasiekia trijų valstybių – Lietuvos, Lenkijos, Baltarusijos – valstybinės sienos susikirtimo tašką upės viduryje. Upės žaismas savo vingiais ir vandens atspindžiais tarp augančių pušų ir eglių daro ją paslaptingą ir įdomią ne tik estetine prasme, bet daugiau jos vardo kilme, susiejant tai su upės paleogeografine praeitimi.

Tačiau prieš bandydami įminti šią mįslę, užbaikime pradėtą jos hidrografinę apžvalgą iki žiočių ir po to grįžkime prie jos ištakų, aukštupio. Mara, ištikima savo krantų fiziografinei struktūrai, toliau mendruodama iki pat savo nedidelio intako iš dešinės Šliamicos (lietuvių kalba galbūt – Šlamupio, Dumblinės), žymi Lietuvos ir Baltarusijos valstybinę sieną. Upę „Šliamica“ vardu įvardijau pagal Lietuvos Respublikos topografiniame žemėlapyje 1:50 000, sudarytame pagal 1999 m. aerofotonuotraukas, įrašytą jos vardą. Lenkijos išleistuose žemėlapiuose ji įvardijama „Šlamica – Szlamica“. Vardo „Šlamupis“ versiją sustiprina pratakinio ežero, esančio Lenkijos–Baltarusijos pasienyje, vardas Šlamy. Pagal lietuvių kalbos žodyną žodis šlamas – „dumblas, purvas“. Tikrumoje Šliamica yra Juodosios Ančios kairės pusės protaka – atšaka į Maros upę, prasidedanti prie Rygal kaimo. Nuo Šliamicos, už kokių 100 m, į Marą įteka kairysis intakėlis Igara. Jam įtekėjus, Mara gana staigiai pasuka į Pietryčių pusę ir nutolsta nuo sienos, bet, būdama ištikima savo vingiams, maždaug  už 600 m, imant tiesia linija, įteka į pagrindinę  upę – Juodąją Ančią. O natūralią valstybinės sienos žymėjimo funkciją perima minėtoji Igara. Ji teka sienos linija iki įteka į Juodąją Ančią, kuri taip pat netrukus įteka į Nemuną prie Varviškių kaimo. Igara, kaip ir Šliamica, yra nedidelė Maros protaka – atšaka į Juodąją Ančią. Dėl Igaros upelio vardo kilmės patikimų versijų nėra. Galima daryti prielaidą asocijuojant jos vardą su reikšmėmis garada, garadas „tvora iš kelių karčių; baslys, basliukas iš tokios tvoros“. Turint mintyje, kad ji teka per Augustavo ir Kapčiamiesčio girias, galbūt tai buvo natūrali skirtingiems girios valdytojams priklausančių girių riba – siena, nužymėta upelio ir šalia jo pastatytų tos sienos stulpų – baslių-garadų. Senovėje per Kapčiamiestį ėjo trumpiausias kelias iš Kalvarijos, Lazdijų į Gardiną per Sapockinę ir prie Igaros upelio buvo pasienio praleidimo punktas, o dar gilesnėje senovėje tai galėjo būti natūrali nukirstų miško medžių siena-užtvara, sauganti prieigas nuo kryžiuočių į Merkinės pilį. Dabar lyg ir būtų metas pradėti aiškintis Maros upės vardo etimologiją, tačiau nepasiaiškinus jos ištakų atsiras problemų.

Taigi grįžkime prie Maros ištakų. Nevardindamas įvairiausių šaltinių skirtingai pateikiamų Maros ištakų–versmių aprašymo, pažymėsiu, kad jų priskaičiavau net tris. Mano galva, visos jos teisingos, žiūrint ką kiekvienas autorius ar leidinys nori labiau pabrėžti arba sureikšminti. Mat tam pagrindo duoda pati Mara. Jos ištakos gamtiniu požiūriu nėra ryškiai išsiskiriančios iš gamtinės aplinkos, neturi vienareikšmiai įvardijamo gamtinio objekto. Visas ištakų aukštupio arealas turi daug panašumų: keiminės kilmės kalvų, kalvelių, su jų papėdėse plytinčiais vaizdingais slėniais ir juose gražiai besiraitančiais, vingiuojančiais upeliais bei juose telkšančiais ežerais, ežerėliais. Ši įvairuojančio reljefo ir gamtinės aplinkos įvairovės visuma atskiruose upelio ištakų ruožuose turėjo ir esminių gamtinių skirtumų – ypatybių. Jos buvo pagrindinis akstinas, lėmęs čia esančių ežerų – Punios, Bokšių, Seivio, Seinų, Maro – vardus. Iki istorinių laikų, priešistorėje, ežerai žmonėms turėjo gyvybiškai didesnę reikšmę nei nedidelis upelis, ir, matyt, ežerų įvardijimas šiais ar panašiai skambančiais vardais–reikšmėmis buvo pirminis. O į minėtus ežerus įtekantys ir ištekantys nedideli upeliai nebuvo tiek svarbūs ar reikšmingi jų gyvenime. Todėl tokiems upeliams ir jų atkarpoms, jungiančioms ežerus, pritapdavo ežerų vardai. Taip mūsų laikus pasiekė penki Maros upės atskirų jos atkarpų vardai: Šalčia, Juodoji, Seiva, Seina, Mara.

Pagal fizinę geografiją ir hidronimiką upių vardai ir jų ištakų pradžia įvardijama, vadovaujantis visuotinai pripažintais principais ir taisyklėmis.

Labai trumpai juos įvardinkime: kai upės pradžią sudaro sutekančios dvi skirtingų vardų upės, jos versmėmis laikoma šių upių santaka; kai suteka dvi upės be pavadinimų, versmės yra didesniosios upės ištakos. Jeigu abi upės yra vienodo ilgio, pagrindine upe laikoma didesnio baseino ploto, o  jei ir šie lygūs – kairioji yra pagrindinė upė. Kai upė prateka per ežerą ir aukščiau ir žemiau jo yra vadinama tuo pačiu vardu, o ežero ilgis įskaitomas į jos ilgį. Kai upė išteka iš ežero, į kurį neįteka didesnių intakų arba įteka kelios upės, jos versmėmis laikoma ištaka iš ežero. Jeigu į ežerą, iš kurio išteka mūsų nagrinėjama upė, įteka tik vienas stambus intakas, tarytum nagrinėjamos upės tęsinys, jos ištaka laikoma upės versmėmis ir ežero ilgis įskaičiuojamas į upės ilgį.

Atskirais atvejais, kai aiški vienos upės vaga, bet atskiros jos atkarpos vadinamos skirtingais vardais, visos atkarpos laikomos viena ištisa upe, suteikiant jai žemupio vardą, o kitų upių vardai nurodomi pastabose. 

Vadovaujantis aukščiau paminėtu principu – kai aiški upės vaga, bet atskiros jos atkarpos vadinamos skirtingais vardais, visos atkarpos laikomos viena ištisa upe. Būtent šis principas taikytinas Maros upei nuo žiočių iki Seino ežero ir toliau iki Bokšių ežero, nes tai yra ta pati upės vaga, pratekanti Maros, Seinų ežerus  ir pasiekianti Bokšių ežerą. Taigi pagal hidronimikos principus upė nuo Bokšių ežero iki pat žiočių turi būti vadinama ne Juodaja, Seina bet  Mara.

 Kiek painiau yra su Seivos ir Šalčios upių priskyrimu pagrindinei upei, nes Lietuviškoji enciklopedija ir Vikipedija Maros ištakomis laiko Seivos upelį. Šio upelio vardas yra pritapęs nuo Seivio ežero į kurį jis įteka rytiniame ežero gale. Pradžią jis gauna iš gausaus upeliukų tinklo į rytus nuo Punsko iš kurių vienas protaka susisiekia su Punsko 16,41 ha dydžio ežeru Punia. Seivos ežeras yra 3,5 km į pietus nuo Punsko, turi  98 ha ploto ir yra ištysęs rytų – vakarų kryptimi 2,8 km. Taigi, į šio ežero vakarinį kraštą įteka kitas upeliukas atvingiavęs iš nedidelio 14,47 ha Juodelio ežero per dar mažesnį bevardį ežerėlį. Per šį ežerėlį upeliukas susisiekia su 10,47 ha ploto Meldinio ežeru, kurio vandens paviršiaus absoliuti altitudė yra 158,7 m. Į šio ežero šiaurinį kampą iš ten esančių klonių įteka bevardis upeliukas. Dažnokai šis upelis irgi vadinamas Seivos vardu. Jis neturi tiesioginio vandens ryšio su Punios ežeru ir baseino plotu yra mažesnis už Seivos upelio baseiną.  Todėl yra Seivos upelio baseino antrinis upelis, įtekantis tiesiai į Seivio ežerą, o iš šio ežero ištekantis upelis iki santakos su Maros (Juodaja) upe taip pat vadintinas Seivos vardu.

Šalčia prasideda į šiaurę nuo Šaltėnų kaimo bei dar šiauriau esančio Romaniukų kaimo šaltinių ir maždaug už 10 km įteka į dviejų dalių, 96,4 ha dydžio, Bokšio ežerą su vandens absoliučia altitude 147 m. Šalčia ištekėjusi iš šio ežero jau vadinama Juodosios vardu. Maždaug už 0,9-1,0 km, iš kairės per Seivio ežerą į ją įteka Seiva. Pagal baseino plotą Šalčia yra didesnė už Seivos upę todėl pagrįstai turi būti vadinama Maros vardu ir laikoma pagrindine upe, o Seiva yra jos intakas. Tai tiek dėl pačios esmės pagal hidonimiką, tačiau manau, kad mums reikia priimti tuos Maros upės atkarpų vardus, kokie joms pritapo nuo jų „krikštytojų“ ežerų vardų – Seivio, Seino, Maros. Tai labai seni hidronimai, dvasinis kultūros paveldas, jie labai svarbūs istorijai, kalbos mokslams ir kultūrai apskitai.

Lenkijoje leidžiamuose dabartiniuose žemėlapiuose upė vadinama ne Maros, o iškreiptu – pakeistu vardu Marycha, be to,  2007 m.išleistame  žemėlapyje 1 : 85 000 „Suvalčizna“ jos ištakos taip pat parodytos prie Šaltėnų kaimo. O dėl indoeuropietiško – baltiško pirminio upės vardo Mara pakeitimo lenkišku – Marycha, trumpai galima pasakyti, kad tai antimoksliška, tai barbarizmas ir turbūt nesuvokimas žmonijos civilizacinės kultūros esmės arba sąmoningas jos griovimas. Tad pabandykime panagrinėti upės vardo Mara kilmę. Tuo tikslu padarykime mažą, trumpą ekskursą į krašto apgyvendinimo ištakas, civilizacijos eigą ir kalbinius procesus.

Mūsų kraštuose gyvenę žmonės, bėgant amžiams, sukūrė mezolito Ankstyvąją Nemuno kultūrą, kuri amžių tėkmėje peraugo į Neolitinę Nemuno kultūrą. Lietuvos istorijos instituto 2005 m. leidinyje „Lietuvos istorija. Akmens amžius ir ankstyvasis metalų laikotarpis“, rašoma, kad IV tūkstantmečio pabaigoje – III tūkstantmečio pr. Kr. pradžioje čia gyvenę žmonės sukūrė Pamario kultūrą su savo didelėmis ilgalaikėmis gyvenvietėmis, išsiskiriančiomis iš kitų vėlyvojo agrarinio neolito kultūrų, su klestinčia visuomene, kuri tapo vienu reikšmingiausių to meto Šiaurės Europos kultūros reiškiniu, dariusiu nemažą įtaką kitoms to meto visuomenėms. […]. Šios kultūros gyvenvietės, matyt, buvo svarbūs mainų centrai, kuriuose susikirsdavo įvairių kultūrų prekybos keliai.“ Pamario kultūra buvo išplitusi teritorijose, kurias vakaruose juosė Vyslos upė, pietuose – Pripetė, rytuose Dniepro baseinas, šiaurėje – šiauriau Dauguvos. Tyrėjų sutariama – baltų indoeuropietiškuosius protėvius tapatinti su Pamario kultūros naudotojais /Pietro Umberto Dini „Baltų kalbos. p.32/. Plačiau apie tai knygoje „Sūduvių protėvių dvasios testamentas“.

Baltų kalbų grupė priskiriama prie indoeuropiečių kalbų. Tuo laiku, prieš keturis– penkis tūkstančius metų indoeuropiečių kalba jau buvo susiskaldžiusi, vis labiau ryškėjo atskiri dialektai-tarmės, jų tarpe prabaltų – baltų, kurios vėliau išsirutuliojo į savarankiškas indoeuropiečių kalbas, bet jos paliko savo tuometinio dialekto kai kuriuos reliktus hidronimuose, kurių leksema yra pasiekusi ir mūsų laikus.  

Be galo įvairūs yra lietuviškos – baltiškos kilmės vandenvardžiai. Patį seniausią  hidronimų sluoksnį sudaro upių ir ežerų vardai, kurie susidarė tais laikais, kai baltų protėviai po ledynmečio atkilo į Pabaltijį Vėlyvojo paleolito – Ankstyvojo mezolito laikais, kai jie kalbėjo indoeuropiečių prokalbe. Apie baltiškų hidronimų paplitimą Rytų Europoje daug nuveikė mūsų kalbotyrininkas Kazys Būga, vokiečių mokslininkas H. Krahe, vėlesniais dešimtmečiais V. P. Schmitas, labai plačiai apie baltiškų hidronimų 12paplitimą Europoje pateikiama Petro Umberto Dini knygoje „Baltų kalbos: lyginamoji istorija“.   (12 pav. –baltų–senovės Europos hidronimų atitikmenys pagal V. P. Schmitą (1972).

Pateikto piešinio simbolių sąraše g raide žymimas hidronimas Mara, piešinyje yra pažymėtas prie Oderio aukštupio. Tai ne vienintelis šio vardo  hidronimas Vakarų Europoje. Hidronimų su mar- šaknimi galime atrasti ir daugiau.

  Prancūzijoje – upė Marne (lietuviškai Marna) yra Senos dešinysis intakas, jos ilgis 525 km. Šios upės vidurupis su žemupiu yra Prancūzijos žemumoje. Be to, Prancūzijos Viduržemio jūros uosto Marselio vardas turi šaknį mar-, kuri, matyt, asocijavosi nuo Ronos upės deltos žemumos fizinės būsenos apibūdinimo.

  Bulgarijoje ištekanti upė Marica, toliau tekanti Turkijos teritorija vadinama Merie Nehri, pasiekusi Graikijos teritoriją įteka į Egėjo jūros Enoso įlanka ir vadinama Evros vardu. Jos ilgis 525 km, baseinas užima 53,8 tūkst. km2 plotą, teka per Aukštosios ir Žemosios Trakijos žemumas, Aukštutinė Trakijos žemuma dar vadinama Maricos žemumos vardu.

  Rumunijoje ir Vengrijoje teka upė Mara (vengrų kalba Maros-Marošas; rumunų – Mures-Murešas) Tisos kairysis intakas, 883 km ilgio. Jos žemupys teka per Dunojaus vidurupio lygumą.

  Morava (čekų ir slovakų kalba; vokiškai – March) yra Čekijoje, Slovakijoje ir Austrijoje, kairysis Dunojaus intakas 329 km ilgio su 26,6 tūkst. km2 ploto baseinu. Ant jos krantų įsikūręs miestas  Olomoucas. 9–10 amžiais gyvavusios Didžiosios Moravijos valstybės istorinė sostinė. Dar viena upė Serbijoje, Dunojaus dešinysis intakas, vadinama Moravos vardu (serbų vadinama Velika Morava), skaičiuojant nuo versmių, yra 563 km ilgio. Turint mintyje, kad prie šių vardų upių ištakų gyveno indoeuropiečių kalbų šeimos tautos, galima daryti prielaida, kad tai yra pakitęs ide. (indoeuropiečių kalba) balsis o, kuris baltų prokalbėje hidronime Mara išsilaikė nepakitęs.

Ekspromtu pateikti Vakarų Europos hidronimų su šakinimi mar- pavyzdžiai, manau, nėra išsamūs, nes tai yra ne šio darbo tikslas, o tik iliustracija, norint parodyti, kad mūsų baltiška – sūduviška upė Mara – jos vardo kilmė, turi labai senas sąsajas su indoeuropiečių kalbų prokalbe, kai senovės baltų kalba dar nedaug buvo nutolusi nuo jos. Apie senovės baltų prokalbės archajiškumą, atsispindintį hidronime Mara, noriu pateikti dar keletą  istorinių – žodinių vaizdinių iš įvairių amžių epochos.

Senovės Graikijoje, tuometinėje Atėnų valstybėje, Maratono lygumoje 490 metais rugsėjo 7 d. (ar 8 d.) pr. Kr. įvyko legendinis Maratono mūšis prieš persus, iš mūšio aprašymo aišku, kad jis vyko pelkėtoje vietoje ir tai graikams padėjo jį laimėti.

Senojoje Romoje už senosios Romos miesto ribų, Tibro upės kairiajame krante, buvo didelė žemuma, joje buvo pastatyta viena iš svarbiausių karo dievo Marso, Romos galybės globėjo šventyklų. Bet pasirodo, kad karo dievas Marsas karo dievu tapo neiškarto. Marsas seniausiais laikais buvo garbinamas kaip laukų ir derliaus saugotojas, buvo laikomas legendiniu Romos miesto įkūrėjų Romulo ir Remo tėvu.

Italijoje, dabartinės Abruzzo srities LAguilos provincijos teritorijoje prie dabartiniais laikais nusausinto Fucino ežero rytinių krantų gyveno sabelų tarme kalbėjusi senovės italikų gentis Marsai, jie 304–90 m. pr. Kr. keliuose karuose buvo romėnų sąjungininkai ( atkreipkime dėmesį, kad jie gyveno vietovėje, kurią sausino, reiškia, gyveno pelkėtoje vietovėje).    

Pasidairykime į Rytus, ir čia atrasime tautas, kurių vardas turi žodžio mar – šaknį:  marių, marachų.

Marių respublika yra Rusijos Federacijos sudėtyje, užima 23 400 km2 teritoriją ir joje gyvena apie 704 tūkst. gyventojų. Didesniąją dalį teritorijos užima pelkėta Marių žemuma Volgos ir Viatkos tarpupyje. Marių kalba yra finougrų kalbų šeimos, bet turint omenyje, tai, kad  baltų hidronimai yra aptinkami Volgos – Okos upių baseinuose, o čia gyvenusių rytinių baltų šiauriniai kaimynai buvo mordvių, marių – čeremisų kalba kalbančios gentys, kurios perėmė baltišką pelkėtos vietos, kurioje jie gyveno, įvardijimą mara vardu, tikriau sakant, šio žodžio šaknį mar-. Vėliau   fiziografinis vietovės vardas tapo tautos vardu – mariai.

Stebima tai, kad Indijoje budizmo demonas, aistrų įsikūnijimas Mara simbolizuoja dvasinę mirtį ir yra minimas daugelyje budizmo tekstų – Mara įpykęs puolė žaibo strėlėmis kitą budą, bet tas palietė pirštais žemę ir Mara prasmego. Labai paplitęs Budos skulptūrinis atvaizdas – Buda sėdi ranka liesdamas žemę.

Grįžkime prie sūduvių išsaugoto upės vardo Mara. Nevardindamas per tūkstančius metų vykusių geologinių, klimato kitimo procesų metu vykusių reljefo formavimosi, upių ir ežerų atsiradimo poledyniniame periode eigos, kas bendrais bruožais trumpai jau buvo paliesta, dabar pabandykime atsakyti į seniai kirbinti klausimą. Kodėl mūsų proprotėviai – baltai – sūduviai  upę Mara ir ežerą Maras įvardijo tokiais vardais? Apriori reikia pabrėžti, kad tai labai senas baltų – sūduvių hidronimas. Jis yra labai svarbus bendrosios, etninės   kultūros, kalbotyros mokslo prasme. Tai yra unikalus dvasinis paveldas. Šios šaknies žodžių mūsų kalboje yra nemažai. Sekant Lietuvių kalbos žodynu, t. VII, p.846,  yra žodis mar, kuris turi keletą reikšmių: 1) grimzdimui, gargėjimui nusakyti; 2) greitam žmonių ėjimui į vidų nusakyti; 3) gargėjimui, burbuliavimui nusakyti ir panašiai.

Kaip galėjome pastebėti, visi aukščiau pateikti upių hidronimai su gramemos mar– reikšme, jų susidarymo metu apibūdino vandenų objektą, jo aplinką, kurioje buvo tas objektas ir kuo ta aplinka, jos išskirtinės ypatybės, skyrėsi nuo kitų teritorijų ar kitų toje teritorijoje buvusių objektų. Visų aukščiau įvardintų hidronimų ypatybė ta, kad jų vardai atspindėjo – išreiškė fizines aplinkos ypatingesnes savybes ir žymėjo žemumas, jas supančias pelkes ir su tuo susijusias ypatybes. O kaip žinia, žemumos, tirpstant ir traukiantis ledynams – vienos ilgiau, kitos trumpiau, būdavo apsemtos prieledynių vandenų– marių, ežerų. Šių vandenų ir nusausėjusių plotų kitimo procesas buvo labai skirtingas tiek laike, tiek ir galutiniame etape, kai  reljefas veikiamas kitų gamtinių jėgų – vėjo, lietaus, augalijos įgijo  galutines formas. Šiame procese, žemėjant vandens lygiui, ledyno suformuotame baseine arba besiformuojančių upių patvankiniuose slėniuose, palaipsniui sausėjantys krantai būdavo padengti arba molio arba sąnašinio smėlio sluoksniu, kuriuose formavosi upių vagos, ežerai, pelkės ir pustomo smėlio žemyninių kopų lygumos.

Maros upė jau savo aukštupio atkarpoje, tarp Bokšio ir Seinų ežerų, yra patekusi į nemažą pelkėtą žemumą. Dabar čia įkurtas bebrų apsauginis rezervatas, kurį iš visų pusių supa arčiau ir toliau esantys ežerai: iš Šiaurės – Seivų, Bebručio, Bokšių; iš Rytų – Šaipiškių, Plaskių, Seinų ir kiek toliau, už  Žagarių pelkės, yra didžiulis 560 ha ploto Galadusio; iš vakarų – Gramzdelis, Bočnelis. Viso Maros baseine priskaičiuojama beveik 60 didesnių ir mažesnių ežerų.

Upei tik įtekėjusi į Maros-Mario ežerą, iškart patenkama į Augustavo lygumą, apaugusia Augustavo girios miškais, kuria lenktyniaudama su savo intaku teka Juodoji Ančia. Kaip minėta anksčiau Augustavo lyguma yra zandrinė t. y. smėlio ir gargždo lyguma susidariusi ištirpus ledynams. Jos išskirtinis bruožas žemyninės kopos. Tai nėra vienalytė zandrinė lyguma, joje kai kuriose apylinkėse plyti drėgnieji ir pelkėti miškai, yra nemaža pelkių. Senovėje giria buvo daug platesnė. Pateikta Augustavo lygumos trumputė charakteristika patvirtina teiginį apie mezolito laikais čia plytėjusią vandens platybę – marias.    

Žymus lietuvių mokslininkas, kalbininkas Kazys Būga, lietuvių hidronimijos tyrimo pradininkas 1924 m. savo darbe „Šis tas iš lietuvių ir indoeuropiečių senovės“ /Rinktiniai raštai. t. III, p. 591-594/ rašė: „Mari – Pripetės balų vardas – gauna „marių“ reikšmę tiktai tose kalbose, kurių protėviai yra gyvenę visu šiuo pamariu,“ ir kitame darbe, 1922 m. išleistos knygos „Kalba ir senovė“ patalpintoje studijoje, „ 97. Marios ir jūrės“ rašė: „ tas faktas, kad aisčiai [baltai] ir germanai vienu vardu vadina ir „marias“ ir „balas‘, rodo mūsų prosenolius bendrojoje protėvynėje  t i k r ų j ų  marių nepažinus.    Jų protėvynės  m a r i o s   bus buvę tokie vandens plotai, kurie ilgainiui galėjo nusekti, t. y. pavirsti balomis, pelkėmis, raistais, lieknais, plyniomis, maivomis.“  

Taigi žodis mara kilo nuo pelkėto klampaus žemės ploto įvardijimo, o per jį tekanti upė įgavo Mara vardą. Reikia pastebėti, kad prūsams – sūduviams mari taip pat reiškė pelkę. Lotynų kalbos žodis „mare“, prancūzų – „marais“ reiškia „bala, plynia, raistas“.

Manau, turime pakankamai pagrįstų argumentų teigti, kad upės vardas Mara yra baltų prokalbės laikų kultūros dvasinis paveldas, kuris brangintinas ir saugotinas. Jis yra žmonijos civilizacijos proceso Europoje liudininkas.

Kęstutis SUBAČIUS

Nuotraukoje – Kęstutis Subačius.

(Bus daugiau)

Komentaras “Sūduvos krašto vandenvardžių slėpiniai

  1. Oho koks įdomus straipsnis. Prarijau straipsnį vienu atsikvėpimu :). Su nekantrumu laukiu tęsinio. Senei noriu sužinoti, ką reiškia Sūduvos upių pavadinimai.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

TAIP PAT SKAITYKITE