(Tęsinys. Ankstesnis straipsnis čia)
Upės aukštupys anapus Lietuvos valstybinės sienos
Tolyn nuo Šešupės versmės mus veda tekantis nedidukas upeliukas, ieškantis savo kelio į greta esančius ežerus, ežerėlius ir dosniai priimantis vandenis iš čia pat besiraitančių savo mažųjų intakėlių, iš aukštuose slėnio šlaituose gyvybę gavusių, vienur kitur pasirodančių gaivių šaltinėlių. Bent iki Važnyčiotojų-Vadeliuotojų-Vežėjų kaimo Vodzilki bažnytėlės Šešupė teka gamtos ir jos pačios vandenų suformuota siaura natūralia vaga tarp aukštų, staigiai kylančių slėnio šlaitų, kurie prie pat upelio vandens pasipuošę žaliu apdaru. Į jį kur ne kur įsiterpia sodybos. Šis puikus gamtos peizažas su labai gražaus upelio vizija ilgam išlieka atminties vaizdiniuose ir norisi jį tarsi pašaukti, į jį prabilti kokiu nors švelniu žodžiu. Manau, kad senovėje mūsų protėviams tą žodį pasiūlė pati gamta – paukšteliai giesmininkai strazdai ir jų būrio lakštingalos savo melodingomis giesmėmis užbūrė čia gyvenusius žmones, kurie šiuos giesmininkus vadino sese → šeše. Ilgainiui visai upei pritapo lakštingalų upės vardas Sesape – Š e š u p ė (apė →upė).
Šis vardas yra mūsų tautos kultūros dvasinio paveldo vertybė. Jame slypi daug neįvardintų mūsų tautos genezės, tautos charakterio, istorijos slėpinių. Galbūt kada nors kas nors ir imsis gvildenti šią labai imlią temą. Dabar norisi tik trumpai praskleisti šio paveldo slėpinių esmę.
Šešupės vardas per visą upės 297,6 km ilgį visais amžiais liko toks pats, kokį gavo iš jos areale gyvenusių genčių – kilčių-tautelių, savo krikštytojų sūduvių – baltų. Tiesa, 1938 m. naciai upei buvo davę Ostflus – „Rytų upė“ vardą, matyt, galvodami apie kuriamus Lietuvos kolonizavimo planus, laimei, tie planai sudužo kaip ir pats Reichas.
Šešupės vardas tam tikru laipsniu įtvirtina nuostatą, kad prie šios upės nuo amžių gyveno vienos kilties arba labai giminingų kilčių žmonės, kurie per tūkstančius sudėtingiausių kultūrinės civilizacijos metų buvo šios žemės šeimininkai, naudojosi jos teikiamomis gerybėmis kasdienybėje ir puoselėjo, išsaugojo šį labai lyrišką vardą – Šešupė – iki mūsų laikų. Kildinamą iš mūsų klimatinės juostos pačių giesmingiausių paukščių – strazdinių šeimos: strazdo giesmininko-juodojo strazdo ir tos pačios strazdų šeimos – lakštingalos, senovėje sūduvių vadintais sese vardu, prūsų – seese ir dabar mažai naudojamo lietuvių – šeše, šėšė / LKŽ t. XIV, 679/. Tuometiniai sūduviai vietoje garso „š“ turėjo „s“, „upė“ ištardavo kaip „ape“, o „Šešupė“ kaip „Sesape“, kur ses + ape. /plačiau apie juodojo strazdo vardo etimologiją – R. Urbutis, „Baltų etimologijos etiudai“, p. 40-48/. Šie paukščiai yra mūsų krašto patriotai. Jie čia suka lizdus, peri vaikus, mėgsta miškus, apaugusius medžiais ar krūmais upių krantus. Sprendžiant pagal archeologinius radinius ir rekonstruotą Pamarių kultūrą, kuri amžių tėkmėje persirito į bronzos amžių, mūsų protėviai turėjo aukštą materialinę ir dvasinę kultūrą, vaizdžiai tariant, buvo duonos – reikėjo dainų, gamtos muzikos, gražių vardų ir mitų. To vardan per vidurį krašto tekančią upę, kuri buvo ne tik pagrindinis jų bendravimo, gyvenimo kelias, bet ir teikė dvasinę paguodą, atkartodami melodingus paukščio giesmininko garsus, pavadino upę melodingai skambančiu Šešupės vardu.
Žinia, tame priešistorės, istorijos tarpsnyje turtingi kraštai visuomet traukdavo visokius užkariautojus, siekusius užvaldyti kraštą, čia gyvenusius drąsius ir labai kilnius mūsų protėvius, kurie sukūrė, išsaugojo, atnešė ir dovanojo mums savo dvasinius turtus per hidronimus.
Bandymų pakeisti šios žemės šeimininkus, o kartu ir upės vardą ne tik metaforiškai, bet ir tikrąja prasme buvo begalės. Apie tai byloja aplink Šešupę stūksantys tūkstantmečiai piliakalniai ir šių pilių pilėnų didvyriškos kovos su įsibrovėliais. Vien tik Šešupės baseino areale priskaičiuojame apie 150 šių praeities liudytojų. O kur dar didžiulės karinės ir diplomatinės Vytauto Didžiojo pastangos grąžinti etnines lietuvių – sūduvių žemes lietuviams. Žalgirio mūšio išdavoje didžioji dalis grąžintų istorinių sūduvių žemių vėliau, įvairiais lietuvių tautos istoriniais laiko tarpsniais, buvo vis prarandamos – Liublino unija, Varšuvos kunigaikštystė, kongresinė Lenkija, carinės Rusijos ir kaizerinės Vokietijos grobimai, Lenkijos su didžiųjų Vakarų Europos valstybių pagalba atplėštos etninės žemės, Sovietų Sąjungos ir nacistinės Vokietijos įvairiomis politinėmis, teritorinėmis kombinacijomis, karinės jėgos ir diktato priemonėmis naikinti etniniai tėvynės pamatai, dalinta ir įvairiai skirstyta mūsų žemė. Visa tai lėmė, kad dabar nemažai istorinių Sūduvos žemių yra anapus sienų.
Žinoma, skaudžiausiai prisimenama tai, kas palyginti ne taip dar sena. Tai mūsų valstybės nepriklausomybės ir valstybės atkūrimo laikotarpis po Pirmojo pasaulinio karo. Siekiant geriau susivokti dabartyje, palieskime šį laikotarpį tik pačiais esminiais bruožais – teritorinių netekčių aspektu.
1915 m. liepos 13 d. Vokietijos vyriausybė sušaukė specialų posėdį Rytuose užimtų teritorijų – Lenkijos, Lietuvos, Kuršo – problemoms aptarti. Jame buvo patikslinta „Lenkijos sąvoka“ ir nutarta Reicho naudai nuo kongresinės Lenkijos atskirti Suvalkiją. 1915 m. rugsėjo 4 d. buvo suformuotas Vokietijos okupuotų teritorijų ypatingas teritorinis vienetas „Oberbefehlshaber Ost“ ( Oberostas – Rytų fronto karinės vadovybės administruojamas kraštas) su Suvalkų karine valdyba. Vėlesni įvykiai lėmė, kad Vakarų valstybės rėmė stiprios Lenkijos sukūrimo siekius ir tam iš dalies aukojo Lietuvos interesus teritoriniais klausimais. Mūsų politikams reikėjo didelių pastangų, kad atsispirtų J. Pilsudskio siekiui, kuris buvo išdėstytas Lenkijos lietuvių delegacijai 1918 m. gruodžio 18 d.: „[..] jis pareiškė jog neturi nieko prieš Lietuvos valstybės sukūrimą, tik ta valstybė turi būti sujungia su Lenkija“ /E. Gimžauskas. „Baltarusių 
veiksnys formuojantis Lietuvos valstybei 1915–1923 m.“ p. 95/. Lietuviams nesutinkant su J. Pilsudskio siekiais, 1920 m. buvo surengtos gerai parengtos grobikiškos karinės akcijos, atplėšiant etnines Sūduvos krašto pietines žemes ir užimant Vilniaus miestą bei kraštą. Lietuvos netektys vaizdžiai matomos iš pridedamo žemėlapio su jame nubrėžtomis Lietuvos–Lenkijos demarkacijos linijomis (1919–1923). (10 pav. Lietuvos–Lenkijos demarkacijos linijos).
1939 m. spalio 10 d. buvo pasirašyta „Vilniaus ir Vilniaus srities perdavimo Lietuvos Respublikai ir Lietuvos–Sovietų Sąjungos savitarpio pagalbos sutartis“. Sutartis buvo ratifikuota 1939 m. spalio 14 d. ir įsigaliojo tų metų spalio 16 d. Pagal šią sutartį į Lietuvą įvesta 20 tūkstančių sovietų kariuomenės kareivių, kurie dislokuoti Naujojoje Vileikoje, Alytuje, Prienuose, Gaižūnuose. Tai buvo pirmasis žingsnis naikinant Lietuvos valstybės nepriklausomybę.
To patvirtinimui pateiksiu „Vokietijos ir Sovietų Sąjungos sienų nustatymo ir draugystės sutarties“ slapto 1939 m. rugsėjo 28 d. protokolo, kuriuo buvo numatyta Lietuvos dalį – Sūduvos pietines teritorijas iki Šešupės upės – atiduoti Vokietijai, išrašą. Jame nurodoma, apie ką kalbėjo Stalinas derybų metu: „[…] Lietuvos valstybės teritorija atitenka SSSR interesų sferai. […] Kai tik SSSR vyriausybė imsis Lietuvos teritorijoje ypatingų priemonių (paryškinta autoriaus, o tos „ypatingos priemonės“ – tai sovietų kariuomenės įvedimas į Lietuvą) savo interesams apsaugoti, tai dabartinė Vokietijos–Lietuvos siena bus ištaisyta taip, kad Lietuvos teritorija, esanti į pietvakarius nuo linijos, pažymėtos žemėlapyje (pietinė Sūduvos dalis iki Šešupės upės, einant ja nuo Kudirkos Naumiesčio iki Marijampolės, Liudvinavo, nuo čia link Simno, Seirijų ir Kapčiamiesčio – K. S.), atiteks Vokietijai […]“. Vokietija tokiu sienos nustatymu siekė praplėsti savo sieną su Sovietų Sąjunga, ruošdamasi būsimam karui.
Po Lenkijos užgrobimo, pasikeitus sienų konfigūracijai, Vokietija ir Sovietų Sąjunga 1941 m. sausio 10 d. pasirašė slaptą protokolą, kuriuo pakeitė 1939 09 28 protokole nubrėžtų teritorijų ribas. Siekdamos išspręsti teritorinius nesutarimus ir juridiškai sutvarkyti faktiškai jau užgrobtas teritorijas, Vokietija pardavė SSSR dalį anksčiau suderėtos pietinės Sūduvos teritorijos iki 1920 m. spalio 7 d. Suvalkų sutartimi nubrėžtos sienos. Jame rašoma: „[…] 1. Vokietija atsisako savo pretenzijų į Lietuvos teritorijos dalį, nurodytą 1939 m. rugsėjo 28 dienos slaptajame papildomame protokole ir pažymėtą žemėlapyje, pridėtame prie šio protokolo. 2. Sovietų Sąjungos Vyriausybė sutinka kompensuoti Vokietijos Vyriausybei už teritoriją, minimą šio protokolo 1 punkte, išmokėdama Vokietijai 7 500 000 aukso dolerių, arba 31 milijoną 500 tūkstančių Vokietijos markių (…)“. Nuo 1939 m. spalio 13 d. vokiečiai perėmė Sūduvos pietinės dalies Suvalkų kraštą, vadinamąjį „mažąjį Suvalkų trikampį“, ir iškart jį įtraukė į Ost Preussen – Rytų Prūsijos Gumbinės sritį kaip sudėtinę jos dalį. Pačiuose Suvalkuose buvo įkurtas apskrities komisariatas – Kreiskommissariat. Vokiečiai ėmėsi krašto germanizavimo žingsnių keičiant kai kurių vietovardžius vokiškais. 1941 m. gegužės 21 d. Suvalkų vardas buvo pakeistas į Sudauen. 1939 m. gruodžio mėnesyje vokiečiai atliko krašto gyventojų registraciją, kurios metu nustatyta 8059 lietuviai, nors pagal Lietuvos Respublikos pasiuntinio Kazio Škirpos duomenis krašte galėjo būti apie 20 tūkst. lietuvių /„Gyventojų mainai tarp Lietuvos ir Vokietijos“, p. 113-114/. Nacistinė administracija pradėjo nuosekliai vykdyti tautinių mažumų programą. Lenkai buvo masiškai keldinami į kitus regionus, o lietuviai pagal Sovietų Sąjungos ir Vokietijos gyventojų mainų 1941m. sausio 10 d. sutartį ištremiami į Lietuvą. Pagal šią sutartį iš Suvalkų krašto į Lietuvą per Kalvarijos evakuacijos punktą atvežta 6213 žmonių, per Lazdijų ir Kybartų – 7242 žmonės. Iš bendro evakuotų į Lietuvą žmonių skaičiaus lietuvių buvo 6718. Jeigu prisiminsime, kad šio krašto etninių lietuvių išvarymas iš krašto vyko anksčiau – Lenkijai užgrobus jį 1919–1920 m., o asimiliaciniai procesai vyko dar anksčiu, nuo Liublino unijos laikų, 1569 m., galime tik stebėtis ir džiaugtis mūsų tautiečių atsparumu dabartinėje Lenkijoje, kurie sudaro Punsko valsčiaus didžiąją gyventojų daugumą.
Bet grįžkime prie mūsų Šešupės, prie jos gražių krantų ir mūsų etninių žemių. Nuo Važnyčiotojų kaimo Šešupės dešinysis slėnis išplatėja į gražią, nedidelę aukštumos plokštikalnę, kurioje, vaidingai įsirašiusios į aplinką, stovi arti dešimties sodybų, čia pamatysime ir šiuolaikinės agrokultūros sukurtų sausinimo griovių, bet tai nesukelia didesnių vidinių išgyvenimų, nes viskas atrodo taip tapybiškai ir natūraliai, kad nejauti didesnės disharmonijos tarp gamtos ir žmogaus rankų tvarinių. Vasarą akį džiugina aplink plokštikalnę, augantys lapuočių žalieji miškai, o ką jau bekalbėti apie rudens spalvų varsas su nuostabiai sukurtais natūraliais peizažiniais spalvų deriniais, kurie atsispindi ežerėlių veidrodžiuose, o žiemą čia įsiviešpatauja tikra baltosios pasakos karalija.
Pirmasis nedidelis ežerėlis papildantis Šešupės versmės vandenis, yra Vodzilki – Vadeliautojų – Vežėjų, kuris per nedidelius upelius dar atsiveda du bevardžius ežeriukus ir visi trys mažiuku upeliuku Vodzilkų kaime prie bažnytėlės patenka į Šešupę. Nuo čia Šešupė, padariusi du didokus gražius vingius, per išplatėjusi slėnį pasiekia senovinį gatvinį kaimą labai prasmingu vardu Udiejek – Žaltytis. Prisiminkime, kad senovėje mūsų protėviai plačiai kultivavo Žalčio kultą, laikė jį labai naudingu namų gyviu ir panašiai. To atspindžius turime savo tautosakoje, senoviniuose papročiuose. Beje, tokį atspindį galime pajausti ir čia šiame kaime. Prie kaimo rytinio krašto prisišliejęs ežerėlis taip pat vadinamas Žaltyčiu. Jis vakariniu šonu beveik glaudžiasi prie Šešupės ir atiduoda jai savo vandenis. Bet svarbiausia – Žaltytis su mažų upelių pagalba į Šešupę atplukdo dar šešių didesnių ar mažesnių ežerų, ežerėlių vandenis ir ne bet kokius, o apipintus legendomis, tikrais, gal dalinai išgalvotais, istoriniais įvykiais ir žmonių išgyvenimais. Šiose vietovėse galime išgirsti senuosius sūduvių laikus menančią pasaką – legendą, labai panašią į visiems žinomą „Eglė žalčių karalienę“. Tam ir dabar yra labai daug gamtos sukurtų, vaizduotę skatinančių vaizdinių – yra ir Baltasis, Juodasis, Raudonasis ir net Žaliasis, Kopų ežerai su tarp jų besiraitančiais upeliukais – kartais saulėje suspindinčiais legendos įvardintomis spalvomis ir dar turtingesniais jų atspalviais. Gal ir čia yra pabuvojusi mūsų poetė – lakštingala Salomėja Nėris, sukūrusi pagal šią legendą poemą „Eglė žalčių karalienė“.
Iš šios grupės ežerų pats didžiausias ir gražiausias yra Šiurpilio ežeras, turintis įspūdingą net 46 m gylį. Šį vardą jis yra perėmęs, o gal ir davęs jį pilies kalnui, kurį jis yra beveik apkabinęs savo vandenimis kartu su Eglyno, Eglynėlio ir Raktelio ežerais. Šiurpilio ežero vandens lygis yra 149 m aukštyje. Čia aplinkui auga gražūs miškeliai, o ant aukšto 251 m aukščio kranto, šalia Slėptuvių kalno įsikūręs Šiurpilio kaimas.
Vos tik Šešupė po tilteliu persirito Žaltyčio kaimo gatvele, beje, šiame kaime yra gražiai įrengtas Kaimo buities muziejukas, iš karto į Šešupę iš kairės atskuba apie dviejų kilometrų ilgio upelis iš gilaus, bet nedidelio, 21,2 ha ploto, Kamendul – Akmenio (pamestinio – atsiskyrėlio) ežero. Netrukus Šešupė per bevardį ežerėlį pasiekia gražų 9,8 ha ploto ir beveik tiek pat gylio ežerą Gulbiną. Tik už 340 m už jo Šešupė įteka į Okragle – Apvalujį 14 ha ežerą ir lyg skubėdama vėl iš jo greitai išteka tolyn. Šis ežerėlis, esantis 147 m aukštyje, per medžiais apaugusi raistą susiranda dar penkis lygius arba gerokai už save didesnius ežerus. Nesunkiai galima įžiūrėti, kad gilioje senovėje visi šie ežerai sudarė vieną ežerą, aplink juos esantys raistai yra viso to iškalbingi liudininkai.
Pirmasis iš jų – Perty – 14 ha ir net 32 m gylio ežeras. Jo vardo kilmė gali būti sietina su par– reikšme „neužšąlantis“, arba per– → pin– „kelias“ ir vardo prasminė reikšmė galėtų būti kelias prie neužšąlančio ežero.
Antrasis – Koile – 14 ha ir 33 m gylio, esantis maždaug tik per 80 m nuo Perty, atrodo lyg būtų susikabinę vienas su kitu, o vardo kilmę galima būtų sieti su prūsų – sūduvių žodžiu kaile „sveikas–draugas“, nes lenkiškame vardo Koile užraše yra prarasta baltiškoji-sūduvių senoji a, išvirtusi į o, tuomet jo vardas galėtų būti – Bičiulis, Draugas.
Iš visų pusių apsuptas raistų miško, už 0,5 km, yra sekantis ežeras Jaczno – Skaidrusis, 42,3 ha ploto, esantis 164 m aukštyje. Tai labai įdomios konfigūracijos ir skirtingų gylių ežeras. Šiaurinė jo dalis yra 30 m gylio, o pietinė – 25m. Dėl sudėtingos konfigūracijos, žiūrint į jį iš Dervinės – Smolnikų kaimo apžvalgos aikštelės, atrodo, kad jį sudaro net penki ežerai. Maždaug už 1,3 km į šiaurę nuo jo, yra Czarne – Juodasis, nedidukas, 14 ha ploto ežerėlis. Už Juodojo dar labiau į Šiaurę yra tokio pat dydžio Biale – Baltasis ežeras. Minėtų ir kitų ežerų dideli gyliai sakyte sako, kad tai yra buvusio ledo liežuvio atplyšusių luistų įrėžtos gilios įdubos.
Kita kairėje Šešupės pusėje esančių ežerų grupelė aptinkama jai įtekėjus į pratakų Kreivelek – Kreivąjį 14 ha ploto ežerą, kuris per vidurį tiek suspaustas krantų, kad atrodo kaip du ežerėliai, o Šešupė lyg išsigandusi, darydama kilpą, bėga greičiau į 146 m aukštyje esantį 22,4 ha ploto Przechodne – Klajoklio ežerą, kurio pietines prieigas dengia aukštuminės pelkės. Per jas šis ežerėlis sugeba susirasti dar devynis bevardžius ežerėlius. Praktiškai nuo Klajoklio ežero Šešupė įsispraudžia į siaurą slėnį ir juo teka iki pat sienos su Lietuva. Visa dešinioji Šešupės slėnio dalis ir artimiausias 800 m į Rytų pusę nuo jo plotas yra apaugęs mišku iki pat pratakaus Postavelek ežero. Pagal jo konfigūraciją jį būtų galima vadinti Apvaliuoju. Dėl jo vardo lenkiško užrašo – Postawelek – atsiranda tam tikra painiava, nes Post vokiškai reiškia paštą, o Wele – bangą-bangas ir tai, kad vokiečiai naciai savinosi šį kraštą. Tačiau turime prisiminti šių žemių etnines baltiškas šakinis ir tuomet lengvai randame atsakymą. Pasirodo, kad ežero Postavelek varde yra pasislėpusi lietuvių žodžio postovis, postovėlis „sustojimas, mažas sustojimas“ reikšmės, bet man regis, kad Postavelek yra sukeisti balsiai a ir o savo vietomis, turėtų būti Pasto ir priedėlyje, teikiančiam šakniai mažybinę reikšmę, vel-ek reikia atstatyti ė vietoje e ir sutvarkyti galūnę. Po šios rekonstrukcijos gauname ežerėlio vardą Pastovėlis, tai labai tiksliai atspindinti jo dydį, reiškiančio trumpą sustojimą, trumpą poilsį prie nedidelio ežerėlio. Prasminę vardo reikšmę grindžia ir šalia esantys gražūs ežerai, platokas Šešupės slėnis su iškylančia jame 174 m aukščio kalva, taip pat palyginti netoli esantis Pobondzie – Kerdžių „piemenų – gyvulių ganytojų, prižiūrėtojų“ ežeras. Maždaug už kilometro nuo Pastovėlio ežero prie kaimo keliuko, ant aukštai į 228 m kalną kylančios slėnio plokštumos, yra nemažas Postavele – Pastovėlio kaimas. Pagal kaimo pavadinimą, ežerėlis vadinamas mažybine forma, bet manyčiau, kad kaimo vardas yra antrinis. Paprasčiausiai ežero vardas mažybinę formą bus gavęs dėl nedidelio ežero – ežerėlio dydžio. Miškas už šio ežerėlio į dešinę nuo Šešupės gerokai išplatėja ir tęsiasi iki pat Rutka- Tartak bažnytkaimio, o Šešupė, vingiuodama giliame slėnyje, priglobusi iš kairės pusės mažą upeliuką, po maždaug 3,5 km pasiekia didesnį, 47,6 ha ploto Pobondzie – Bandžių – Kerdžių ežerą su 142 m vandens paviršiaus altitude. Ežeras yra gana vingiuotais krantais. Jį sudaro dvi dalys – didesnioji šiaurinė ir mažesnioji pietinė. Savo gyliu jis jau gerokai nusileidžia ankstesniems ežerams ir tesiekia 5–10 m.
Nuo Rutka-Tartak kaimo – bažnytkaimio iki Lietuvos tiesiu spinduliu telieka apie 5,5 km. Šio kaimo vardas dabartinėje formoje yra gerokai suslavintas. Manau, kad jis yra atsiradęs dar tuomet, kai čia ošusiose galingose Sūduvos giriose plėtojosi miško verslo įmonės, buvo ruošiama įvairūs medienos dirbiniai eksportui į užsienį. Taigi Rutka-Tartak akivaizdus to paliudijimas, pažodžiui Rutka pagal žodyną, ironizuojančioje formoje, reiškia „seną neištekėjusią senmergę“, o Tartak lietuvių kalboje yra lentpjūvė, atrodo, kad dzūkai ir dabar šnekamojoje kalboje, kaip ir lenkai naudoja tartoko – tartak reikšmę, – lentų, brusų pjovimo iš rastų įmonėlei – lentpjūvei reikšti.
Bet galima ir kita bažnytkaimio vardo kilmės versija iš žodžio ruda-rūda. Dar priešistoriniais laikais sūduviai išgaudavo geležį iš balų rūdos, turėjo lydimo krosnis, naudojo arklus su metaliniais noragais jau II-jame amžiuje ir panašiai. Šią versija sustiprina 1799 metais carinės Rusijos išleistas „Detalusis karinis Rusijos ir Prūsijos pasienio žemėlapis“ ir 1806–1808 m. J. K. Tekstoro ir D. F. Sotzmano žemėlapiai, kuriuose kaimas įvardijamas Rudka vardu. Tuomet bažnytkaimio dabartinio pavadinimo reikšmę būtų galima kildinti iš žodžių „rūda“ ir „lentpjūvė“.
Šiame bažnytkaimyje Šešupė, kirtusi skersai kelią Spyglinė – Vižainiai, toliau skuba link Lietuvos, bet čia pat sulaukia jau antrosios žmogaus prievartos – užtvankos su nedideliu tvenkinėliu (pirmoji įrengta prie Žaltyčio kaimo). Pačiame bažnytkaimyje ji dar spėja iš kairės priimti lyrišku slavišku vardu Marianka upelį. Šis upeliukas į Šešupės tvenkinėlį atplukdo šešių ežerėlių vandenis: dviejų bevardžių ir keturių su vardais – Potopy – Patvankinio 14 ha ploto ir net 20 m gylio, apvalaus Biale – Baltojo ir visai mažo Lapuszek – Lapelio bei kiek didesnio Samanin – Samanio. Galime pastebėti, kad ežerėlių vardų šaknys yra beveik išlaikiusios jų baltišką kilmę, o upelio Marianka vardas yra nevykęs perdirbinys. Tikroji baltiška upelio vardo šaknis Mari- yra išlikusi ir ji mena labai senus laikus, maždaug prieš 7000–6000 m. tai išsiskyrusios iš baltų prokalbės vakarinių baltų reikšmė mari-, mare- reiškusi pelkę, šlapią dirvą. Dar ir šiais laikais tokią vardo etimologiją patikimai grindžia čia prie Mariankos – Mari upelio ir ją maitinančių ežerėlių esančios šlapios dirvos, pelkutės.
Dėl kairiojo Šešupės intako Vygros upelio vardo yra nemažai painiavos. 1975 m. leidyklos “Mintis“ išleistoje J. Jablonskio, K. Gaigalo, I. Simniškaitės knygoje „Šešupės baseinas“ yra netikslumų įvardijant Vygros upelį ir painiojant jį su Prūdų upeliu. Šie netikslumai yra knygos 31 puslapyje, pav.11 „Šešupės morfometriniai rodikliai, p. 58 patalpintoje lentelėje Nr. 11 ir knygos priedų I, II, III atitinkamai – puslapiuose 71-73; 93- 94; 117-118. Savo teigimą remiu Lenkijos karinės geografijos instituto 1924 m. atliktų topografijos darbų pagrindu, 1929 m. išleistu žemėlapiu 1 : 100 000 mastelyje, 2002 m. Vietovardžių žodynu, 1963 m. Lietuvos TSR upių ir ežerų vardynu, 1981 m. A. Vanago Lietuvos hidronimų etimologiniu žodynu, taip pat 2007 m. Varšuvoje išleistu 1 : 85 000 mastelyje žemėlapiu „Suwalszczyzna“. Matyt, knygoje pateikiami Prūdų upelio fiziniai geografiniai duomenys ir jo painiojimas su Vygros upeliu (knygos prieduose šis upelis įvardintas – Vingrės vardu), galėjo atsirasti ir dėl to, kad kaip teigia autoriai „Šešupės aukštupio ( iki Prūdų upelio ) baseino plotą šiame darbe nurodėme tokį patį, kaip ir [20], nes neturime tikslesnės šios teritorijos kartografinės medžiagos.“ p. 30, šifru [20] autoriai nurodo, knygos p.164 esančio, literatūros sąraše įvardintą „Lietuvos TSR upių kadastras, I d. Vilnius, 1959.“ Toliau aiškintis įsivėlusių knygoje netikslumų ištakas – ne šio darbo tema. Noriu grįžti prie Vygros upelio apibūdinimo pasiremiant minėtais šaltiniais.
Taigi, likus iki valstybinės sienos maždaug 1,7 km, į Šešupę, jos 272,5 km nuo žiočių, iš kairės įteka upelis Vygra, lenkiškai – Vigra, kuris yra apie 20 km ilgio. Pradžią jis gauna iš nedidelio, 10,7 ha ploto Armudiškių ežero, esančio Gražiškių apylinkėse prie Armudiškių kaimo. Netrukus upelis įteka į pratakų Talaikės ežerą, kuris 1924 – 1929 m. vadintas Triduonių – „trijų duonų“ vardu, esantį šalia Duoniškių kaimo, Gražiškių apylinkėse, maždaug 0,8 km nuo valstybinės sienos. Jo vandens paviršiaus lygis aukštas – 226,4 m. virš jūros lygio ir yra 31,7 ha dydžio. Pratekėjęs šį ežerą, ties Vygrelių kaimu, upelis sulaukia pirmo didesnio intako iš kairės – nedidelio Vygrelių upelio, ištekančio iš 217,6 m aukštyje esančio 16,8 ha Vygrio ežero. Maždaug už 1,4 km Vygra, pratekėjusi bevardį mažą ežerėlį ir jo šiaurinėje pusėje esančias pelkes, pasiekia Graužinio ežerėlį, esantį dabar Lenkijos teritorijoje. 1929 m. žemėlapyje šis ežeras buvo Lietuvos teritorijoje, siena šioje vietovėje darė statų vingį ir, matyt, po II pasaulinio karo demarkiruojant valstybių sienas, vingis buvo ištiesintas, o ežerėlis atsidūrė Lenkijoje. Minėtų metų žemėlapyje Lenkijos pusėje nurodyta pasienio sargybos būstinė ir netoli jos esantis kaimas lietuvišku vardu – Skambabolė, o prieš kaimą, pietinėje jo pusėje, atvaizduota nemaža pelkė, nuo kurios, matyt, ir kilo kaimo vardas, nes Skamba-bolė reiškia „skambančią balą-pelkę“, matyt, tarp kalvų esančios pelkės erdvėse gražiai atsiliepdavo aidai, paukščių, varlių giesmės. Dabartiniais laikais iš kaimo yra išlikusi pieninė, o sargybos teritorijos vietoje žaliuoja parkas.
Šią upę pagal mūsų kalvų aukščius galima laikyti kalnų upę, o ir pats vardas atitinka jos krantų fizinę būseną – tai smarkiai vingiuota upė, bėganti tarp kalvų esančiais slėneliais ir likus, maždaug iki žiočių apie 3 km, upė teka neilgu, neplačiu, bet giliu ledynmečio laikų senslėniu, čia vagoje daug akmenų, jų tarpe ir mitinis „Ūdros akmuo“. Upės vardo kilmė nekelia abejonių. Jis atspindi upės fizinę būseną ir kilęs iš žodžio vingrus – vingus, vygrus, vingiuotas – raitytas. Apibendrintai sakant, į upelį, iš abiejų jo pusių, įteka po keturis kiek didesnius intakėlius, kuriuos maitina tarp kalvų pasislėpę 14 nedidelių ežerėlių. Didžiausi Vygros intakai yra Pagraužio ir Prūdų upeliai. Prūdų upelis yra jos dešinysis intakėlis. Jis jungia net penkis pratakius ežerus-ežerėlius, didžiausi iš jų – Vysokie – Aukštasis – 12,5 ha ploto ir Ežerėlis – apie 20 ha.
Pagal etninę ežerų vardų prasmę, istoriškai įdomiausias yra Sudavskie – Sūduvių ežeras, bylojantis Sūduvos krašto vardą. Ežerą supa nedidelis miškelis, o visai greta jo yra Sūduvos kaimas, iškilęs ant 267 m kalvų, su šalia esančiu Sūduvos piliakalniu. Žinoma, neturiu piliakalnio archeologinių tyrinėjimo duomenų, bet ežero hidronimas ir iš jo kilęs Sūduvos kaimo pavadinimas yra „gyvi“ etnonimo Sūduva liudytojai. Netoli kaimo yra dar vienas istorijos liudininkas – Švedų senosios kapinės, menančios Lietuvos ir Lenkijos karą su Švediją 1655 – 1660 m. ir švedų kariuomenės žygius nuo Gelgaudiškio per Vižainius į Lenkijos gilumą 1655 m. gilų rudenį. Bronius Dundulis knygoje „Švedų feodalų įsiveržimai į Lietuvą XVII–XVIII a.“ nurodo, kad švedų kariuomenė, vadovaujama Švedijos karaliaus vietininko 
Livonijoje ir kariuomenės vyriausiojo vado De Le Gardžio – Delegardžio, Vižainius pasiekė 1655 m. lapkričio 13 d. Žinoma, šis ir kiti kariuomenės žygiai džiaugsmo aplinkinių vietovių gyventojams neteikė. Tokie žygiavimai reiškė krašto nusiaubimą, atimant iš gyventojų maisto atsargas, pašarą, arklius ir kitą turtą. (11 pav. – Švedų kariuomenės žygis per Lietuvą 1655 m.).
Šiose vietose yra dar vienas istoriškai prasmingas vardas, tai 230 m aukščio Prūsų – Prūso, lenkiškai Prusaka, kalnas maždaug kilometro atstume nuo Sūduvos kaimo, dešiniajame Prūdų upelio krante prie nedidelio šio upelio intakėlio. Prie jo pamiškėje randasi senoji plytinė – cegielnia ir tuo vardu vadinamas ežerėlis. Kodėl šis kalnas vadinamas prūsų tautos etnonimu lieka tik spėlioti arba pasikliauti įvairiomis legendomis apie žiloje senovėje gyvenusias prūsų gentis, bet galima prielaida, kad tai ne taip senas vardas. Dauguma lietuvių šeimose ir šiaip kasdienybėje visus vokiečius vadino prūsais, prūsokais.
Geografine prasme minėtos kalvos yra takoskyros linijoje tarp Šešupės ir Priegliaus upių baseinų. Į vakarus nuo jų esantis Vižainio ežeras yra aukščiausiai iškilęs ežeras visoje Sūduvos aukštumoje. Jo vandens paviršius yra 242 m aukščiau jūros lygio. Per nedidelį, 6,6 km ilgio, upelį Vižainą, kurio vardas tapatus ežero vardui, Vižainio ežeras jungiasi su Sūduvos gražuoliu Vištyčio ežeru ir patenka į Priegliaus upės baseiną per Pisos upę, ištekančia iš Vištyčio ežero. Algis Uzdila /Jotvingių kraštas, p. 69, 2009 m./ ežero vardo kilmę tapatina su senoviniu sūduvių karklų pavadinimu – „vizos“. Visai šalia Vižainio ežero, truputį į pietus nuo jo, yra kelis kart mažesnis ežeras įdomiu pavadinimu – Vistuč, kurio vardo prasmę, manau, panagrinėsime vėliau aiškinantis Vištyčio ežero vardo etimologiją.
Tarp šių ežerų, labiau prie pietrytinio Vižainio kranto, gyvuoja senas Vižainių miestelis su savo sena istorija. Tiesiai į vakarus nuo jo vedantis kelias, už 11 km, atveda į kitą miestelį – bažnytkaimį specifiniu vardu – Žydkiemis ( lenkiškai Žytkiemy). Iki antrojo pasaulinio karo pabaigos ši vietovė buvo Vokietijos – Prūsijos teritorijoje ir senoji LDK valstybinė siena, nustatyta 1422 m. Melno taikos sutartimi, ėjo gerokai į pietryčius nuo dabartinės.
Marijampolės miesto vardo ištakų istorijos prasme, (turima mintyje istoriko Jono Totoraičio versija apie Pašešupio kaimą, kuris jo teigimu buvo miesto pradininkas), įdomus yra ant Vigros upelio, dešinio slėnio viršutinės terasos, įsikūręs Pašešupio dvaras, o toliau nuo jo, maždaug 2-2,5 km atstume, yra nemažas Pašešupio-Pašešupie vardu pavadintas kaimas, senuose žemėlapiuose įvardintas Pašešupa /Paszeszuppa/ vardu.
Tęsiant Šešupės baseino aukštupio apžvalgą, turime dar vieną gana nemažą antros pakopos Šelmentos upės baseiną su 13810 ha plotu. Šiame plote yra virš 14 įvairaus dydžio ežerų, ežerėlių. Didžiausi bei įspūdingiausi yra Didžiojo Šelmento ir Mažojo Šelmento ežerai, kuriuos juosia vaizdingi, aukštai iškilę (virš 200 m) krantai su kur ne kur augančiais lapuočių miškeliais, o prie šiaurės rytinės ežero pusės glaudžiasi nemažas mišrus spygliuočių miškas. Ežerų krantų linija yra išraiškingai vingiuota ir sudaro apie dešimt įvairios konfigūracijos vaizdingų pusiasalių, gražių vingių. Ežerai į kraštovaizdį įsirašę taip, kad atrodo kaip vienas ežeras, besitęsiantis iš pietų į šiaurė rytus virš 10 km. Toks įspūdis susidaro todėl, kad ežerai yra neplatūs, iki vieno kilometro ar mažiau pločio ir dėl persidengiančios kranto linijos konfigūracijos, atrodo, kad juos skirianti pradžioje, tik kelio pločio žemės juosta, vėliau praktiškai tapusi pusiasaliu-sala, iš tolo yra neįžvelgiama. Per šį sausumos ruoželį prateka protaka, jungianti Didįjį ir Mažąjį Šelmento ežerus į vieną labai gražų ežerą. Tačiau geografiškai tai du ežerai: Didysis yra 317,5 ha, Mažasis – 169,3 ha ploto. Abu ežerai yra gana gilūs – nuo penkių iki keturiasdešimt penkių metrų, vandens paviršius laikosi 175,8 m aukštyje.
Prie ežerojų rytinio šono, šiauriniame gale, beveik susiliejęs su Mažuoju Šelmentu yra prisiglaudęs Jodel ežeras. Jis tarsi vaikelis, yra nedrąsiai nusitvėręs už vyresniųjų rankos ir kukliai pasislėpęs miške, tik per siaurutę protaką atiduoda savo vandenis Mažajam Šelmentui. Bandydami grįžti prie jo senesnio vardo, turėtume jį vadinti Jodelis-Juodelis, kurio prasminė kilmė kilusi iš gamtinių aplinkos ypatybių. Aplink ežerą augantis mišrus, tankus ir tamsus miškas, atsispindėjęs jo vandens paviršiuje, palieka prislopintą, paslaptingą tamsų įspūdį, jaučiamas didelis šviesos kontrastas, lyginant su didžiųjų ežerų vandens paviršiaus šviesos atspindžiais. Bet negalime atmesti dar vienos prielaidos, atrodo, kad Jodel-Juodelis vardas galėjo atsirasti iš labai seno sūduvių Jatu „einantis, judantis į priekį“ – šaknis Jat-, primena iat-, iatu → indoeuropietišką šaknį, reiškiančią „judėjimą, ėjimą“. Tuomet, galima manyti, kad mūsų senieji gentainiai, matydami šį ežerėlį, lyg jojantį ant didesnio Mažojo Šelmento ežero, davė jam jodlio – raitelio vardą, tuo labiau, kad abiejų ežerų konfigūracija primena lekiantį šiaurės elnią su ragais.
Manau, atėjo laikas pabandyti pasiaiškinti ir abiejų Šelmentų vardų ištakas. Be didesnių svarstymų aišku, kad sūduviai jų vardus ištardavo be šnypščiančio priebalsio – Selmentas. Kartu reikėtų suabejoti ir jų dalinimu į didįjį ir mažąjį ežerus. Galima manyti, kad senovėje jie nebuvo atskirti vienas nuo kito labai siauru sausumos ruoželiu. Sekant A. Vanagu /p. 328/ ežerų vardas sietinas su lietuvišku žodžiu šelmuo „stogo kraigas, gūbrys“. Žiūrint į ežerą nuo aukštų, vakarų pusės krantų, susidaro įspūdis, kad ežeras yra tarsi koks apverstas stogas, jungiantis vakarinį ir rytinį krantą. Nors būtų galima pasamprotauti ir apie kitą versiją. Pagal Zigmą Zinkevičių /II, p. 152/ balsis a Vakarų Lietuvoje priešakėdamas dar ikirašytiniu laikotarpiu virto e. Tuomet galima prielaida, kad senovėje sūduviai ežero vardą ištardavo Salmantas, tuomet šaknis sal- suponuoja žodį salti „tekėti, bėgti, sunktis“, o kaip žinia, iš šio ežero išteka 15.8 km ilgio upė Šelmenta, į ežerus įteka apie 10 įvairaus dydžio upelių ir nemažas skaičius šaltinių, sukuriančių tekėjimo, bėgimo viziją.
Iš kitų Šelmentos baseino ežerų, įsimintinas yra pietinėje dalyje, prie Ūdrijos kaimo, esantis Udrynek – Ūdrynėlis – Ūdriukas nedidelis, bet 5 m gylio pratakinis ežerėlis, kurį su Didžiuoju Šelmento ežeru jungia bevardis upelis. Ežerėlio vardo kilmė nekelia abejonių – matyt, kažkada jo išskirtinis bruožas buvo ūdrų buveinė.
Dar trumpai apie Šelmentos upę. Pradžią ji gauna iš versmės – pelkės, esančios Didžiojo Šelmento ežero pačiame piečiausiame gale, prie Senojo kaimo. Toliau upė savo trumpa jungtimi sujungia abu ežerus ir jau išteka iš Mažojo Šelmento pačio pačio šiauriausio jo galo ir įteka į netoliese esančio Ilgelio ežero vakarinį šoną. Šis ežeras nedidelis – 14 ha ploto, vandens paviršiaus altitudė yra 174,5 m. Iš jo Šelmenta per pelkėtą mišką, priglobusi iš dešinės du nedidelius intakėlius ir du bevardžius ežerėlius, o už 3 km pasiekia 30,8 ha ploto, ištįsusį pagal upės tėkmę gilų Kupovo ežerą, kurio vandens lygis yra 4,8 m žemesnis už Šelmento ežerų. Ežeras telkšo giliame stačiais krantais Šelmentos slėnyje ir yra išplatėjusios jos vagos tęsinys.
Nesunku pastebėti, kad ežero vardas Kupovo yra suslavėjęs dvikamienis hidronimas. Pirminė jo reikšmė turėtų būti Kupava → Kup+ava. Pirmojo kamieno reikšmė kildintina iš lietuvių reikšmės kupeta „daug – kupeta žmonių, kupeta šieno“ šaknies kup-. Antrasis kamienas – av+a → av- yra sietinas su ide. šaknimi av- „upės vaga, srovė, srautas“. Prisiminkime, kad mes turime kelis hidronimus su reikšmėmis ava, av , pavyzdžiui Ova, Nova ir kt., išsamiau apie juos yra rašoma „Sūduvių protėvių dvasios testamentas“ knygoje. Tokiu būdu, hidronimo Kupava pirminė prasminė reikšmė nusakė labai smarkiai išsiplėtusią Šelmentos vagos atkarpą.
Toliau Šelmenta teka visai netoli palei valstybinę sieną, pro išsibarsčiusį Kupovo, Smolnicos – Degutinės kaimus ir per mišką pasiekia Lietuvą. Čia, Šelmenta, priėmusi iš dešinės pusės 2,7 km ilgio Reketija upelį, tekantį iš 37.2 ha ploto Reketijos ežero, prie Tribarčių kaimo įteka į pagrindinę Sūduvos upę – Šešupę. Nors Reketijos ežeras nuo Kupovo nutolęs tik apie 2,5 km, bet jo vandens paviršius yra net 31,7 m žemesniame lygyje..
Tuo būtų galima ir užbaigti Šešupės aukštupio ir jos baseino už sienos apibūdinimą. Tačiau būčiau neteisus savo etninės kultūros medžio šaknų sampratai, jeigu nors trumpai neprisiliesčiau prie Punsko valsčiaus lietuviškų žemių hidronimų, kuriose dar ir dabar, praėjus daugiau 90 metų nuo jų atskyrimo nuo tėvynės, gyvuoja mūsų etninė mažuma.
Kęstutis SUBAČIUS
Nuotraukoje – Kęstutis Subačius.
(Tęsinys čia)
