Zylučių įvairovė

Taip jau atsitiko, kad kartą sustojęs su fotoaparatu prie uogomis apkibusio šaltalankio krūmo, viename kadre sugebėjau „pagauti“ net tris skirtingas zylių rūšis. Atvėsus orams, į būrelius susijungia didžiosios, mėlynosios, paprastos ir šiaurinės pilkosios, kuoduotosios, ilgauodegės zylės…Tada ir pagalvojau – o kiek gi iš mūsų jas pažįsta? Taip ir gimė šio rašinėlio idėja…

Pradėsiu nuo to, kad kaip jau pačioje pradžioje užsiminiau, Lietuvoje gyvena tikrai nemažai zylių rūšių. Nesiruošiu gilintis į sistematikos vingrybes, tuo labiau, kad ir pats jų taip jau gerai neišmanau, tiesiog pasistengsiu visus supažindinti su pagrindinėmis, dažniausiai sutinkamomis rūšimis.

DIDŽIOJI ZYLĖ

Tai – pati dažniausia ir tankiausiai sutinkama zylių rūšis. Ji ne tik taip vadinama, bet ir yra pati didžiausia. Žmogaus kaimynystės nevengia, paprastai pačios pirmosios prisistato patikrinti lesyklėlių. Vos skrebtelėjus pirmam šaltukui jos jau krabždena palangių plyšius, beldžia į langus. Ne, ne naujienas pranašauja – tiesiog renka ten žiemoti pasirengusius vabzdžius. Sutinkamos ištisus metus, vienodai dažna tiek miestuose, tiek miškuose. Labai lengva pažinti iš geltono pilvelio su juoda juosta ir iš tolo šviečiančių ryškiai baltų skruostų. Gal vienintelė iš mums įprastų zylių pasižymi lytiniu dimorfizmu – patinėlį išoriškai gana lengva atskirti nuo patelės. Iš ko? Ogi iš juodo „kaklaraiščio“ – pas patelę jis papilvėje beveik išnyksta, o štai pas patinėlį labai ryškus, netgi išplatėjęs.

MĖLYNOJI ZYLĖ

Mėlynoji zylė taip pat dažnai sutinkama kaip ir didžioji, jos ir elgesys, ir įpročiai panašūs. Atpažinti ją nesunku, ji už didžiąją gerokai smulkesnė, o ir pavadinimas išduoda, kad savo vardą gavo dėl mėlyno viršugalvio. Šią mažylę puošia ir nuo snapelio per akį einanti ryški tamsi juostelė, ir mėlynos sparnų bei uodegos plunksnos. Geltoną pilvelį vertikaliai skiria neryški juosta, kurią sunku net pastebėti. Nors ir mažos, bet šios zylutės gana agresyvios – kartą pavasarį ant miško keliuko du zyliokai taip susikibo nagučiais, kad išsiskyrė tik paimti į rankas… Na, su geltonkrūtėmis zylutėmis baigiau, pereisiu prie ne tokių spalvingų.

JUODOJI ZYLĖ

Iš pirmo žvilgsnio ji gali pasirodyti panaši į didžiąją zylę, tačiau tik dėl ryškiai baltų skruostų. Jos pilvelis jau ne geltonas, o ir „kaklaraiščio“ nėra. Ant sparno – dvi baltos juostelės, o pas didžiąją – tik viena, nors ir gerokai ryškesnė. Juodą galvutę pakaušyje puošia balta dėmė, einanti net iki nugaros. Juodoji zylė – jau miškų gyventoja, labai mėgsta eglynus ir mišrius miškus. Niekada neteko sutikti mieste, bet gal tik man taip pasitaikė.

PAPRASTOJI PILKOJI ZYLĖ

ŠIAURINĖ PILKOJI ZYLĖ

Kas įdėmiai skaitė, gal pasigedo aprašymo po paprastosios pilkosios zylės nuotraukomis. Ne, aš nieko nepamiršau, tiesiog šiaurinė ir paprastoji zylės labai panašios, todėl norint aprašyti jų skirtumus, geriau rašyti apie abi rūšis kartu. Taigi – kuo jos skiriasi nuo kitų zylių?

Pagrindinis skirtumas – dar blankesnių spalvų derinys. Ant sparno nėra jokios juostelės, ant pilvelio – nei žymės „kaklaraiščio“. Tiesa, po snapeliu yra savotiška „bitutė“, kuri ir yra vienas iš rūšių skiriamųjų požymių. Paprastosios ji siauresnė, o šiaurinės – didesnė, platėjanti žemyn. Kitas skirtumas – skruosto spalva. Šiaurinės zylės jis vienodai šviesus iki pat galo, o paprastosios pilkosios zylės skruostas turi pakankamai ryškią ribą, už kurios plunksnos jau kiek tamsesnės. Toks savotiškas „žandukas“. Taip, šios dvi sesutės labai panašios ir aš dažnai abejoju, ar neapsirikau nustatydamas rūšį. O juk šios rūšys abi dar ir porūšius turi…

KUODUOTOJI ZYLĖ

Na, šią koketę nors kartą pamačius sunku pamiršti ir nepažinti. Ne be reikalo „kuoduotoji“ – pagrindinis skirtumas iš karto patraukia akį. Tai pušynų gyventoja. Nėra pušų – nėra ir šių zylučių… Dzūkijoje jos tikrai dažnos, tiek Druskininkuose, tiek ir Varėnoje ne kartą mačiau miesto želdiniuose. Suvalkijoje teko sutikti tik pušynėliuose. Už didžiąją zylę kiek smulkesnės, labai judrios (beje, kaip ir visos kitos…) todėl dažniausiai pirma išgirstu, o tik tada pamatau, kai jau žinau, į kur reikia žiūrėti. Didelių vienarūšių būrelių nesudaro, šliejasi prie kitų paukštelių.

ILGAUODEGĖ ZYLĖ

Taip ir girdžiu: „Ką, čia irgi zylė??? Nereikia lia lia!“. Ką gi, visai lengvai nuspėjama reakcija. Šis pūkų kamuoliukas ant juodo pagaliuko visiškai neprimena zylės silueto, bent jau iš pirmo žvilgsnio. O ir įsižiūrėjus skirtumų galima surasti daugiau, nei bendrų bruožų. Ir vis tik tai – zylė. Ilgauodegė. Pas mus Lietuvoje ją galima sutikti ir perinčią, ir žiemojančią. Tikrai žinau, nes šią vasarą suko lizdą vos už keleto šimtų metrų nuo mano namų, mačiau kaip nešė statybines medžiagas lizdui. Sugriebia snapeliu gaidžio plunksną (beveik savo ilgio!) ir purpsi per karklynus… O žiemoja draugiškuose būreliuose kartu su kitomis zylėmis – kartu maitinasi, kartu priešų saugosi.

KITOS ZYLĖS

Galvojate, jau viskas? Baigėsi zylutės? Oi, ne… Tik kol kas neturiu kitų zylučių rūšių nuotraukų, o ir žiemą jų nesutiksime, tad pakaks ir to, kad pasakysiu, jog paežerių nendrynuose kartais peri egzotiškos išvaizdos ūsuotoji zylė, ant liaunos beržo ar gluosnio šakelės prie vandens supasi į veltinę pirštinę panašus remezos lizdelis. Iš Sibiro platybių pas mus gali užsukti blyškiai melsva žydroji zylė… Sunkiai apsakoma paukščių įvairovė. Skaitau tą nesibaigiančią gamtos knygą, ir vis randu naujų lapų. Kur ten lapų, ištisus skyrius atrandu. O suradęs – dalinuosi…

Pažiūrėkite, ar pavyks atpažinti šias zylutes?

Vaidas KARPAVIČIUS

Autoriaus nuotraukos.