Šią istoriją užrašiau 2008 metais Izraelyje iš 95-erių buvusio vilkaviškiečio Šmariju Pustapedskio lūpų.
Pasak Š. Pustopedskio, jo tėvas buvo atvykęs į Rusiją iš Paryžiaus. Dirbo teatre, Peterburge. Į koncertą turėjo atvažiuoti caro giminės. Prieš carizmą nusiteikęs jaunuolis sugadino scenos apšvietimą. Kai žandarai tėvą suėmė, jį išgelbėjo būsima žmona ir atsivežė į Vilkaviškį.
Gyvenime teko patirti visko
„Kai mokiausi karo mokykloje, – pasakojo Š. Pustopedskios, – važiuodavome į pratybas Gaižiūnų poligone. Kariūnai dainuodavo dainušką: ,,Ten, kur garsūs mūs Gaižiūnai, ten atvykom mes, kariūnai, visą dieną manevruojam ir naktimis vis sapnuojam. Ir be šaukštų ir šakučių ieškom košėje spirgučių.“ Mes, žydai, dainuodavome lietuviškas dainas: ,,Narsiai tryps ugningai bėriai, kai išgirsim trimitus, ir išjosim, bernužėliai, ten, į Vilnių, į rytus.“ Tada Vilnius buvo tik svajonė.
Per Antrąjį pasaulinį karą, mano draugai ir giminės buvo sušaudyti. Gyvas išlikau vienintelis, nes buvau išvežtas į Sibiro lagerius. Mano dėdę Maksą Pustopedskį sušaudė Pilviškiuose, bičiulį krautuvininką Lapidusą išgelbėjo Svobonas, jį vežime su apklota žole išvežęs į Vokiškėlių kaimą. Ten kaimiečiai jį globojo, liko gyvas, gyveno Kanadoje. (Senolis surenka Kanados telefono numerį ir su juo pasikalbu lietuviškai, prisiminė, kad jį globojo Česnulevičiai). Taboriškio dukrą išgelbėjo Vilkaviškio kunigas Kardauskas, o ji gyvena Izraelyje.
Kai stojau į Kauno universitetą, pavėlavau. Tuomet man sako, eik pas prorektorių, pakalbėk su juo (egzaminai lietuvių kalba), gal jis leis tave egzaminuoti. Pasakiau jam pavardę ir vardą Šmariju (Saugok jį, Dieve, hebrajiškai). Jis mokėjo hebrajų kalbą. Tavo nuostabus vardas, eik ir studijuok. Mokslus ėjau Čekoslovakijoje. Ten su vokietukais ir čekais gerdavome kartu alų ir traukdavome vokiškas dainas. Kai 1935 metais parvykau atostogų, gavau šaukimą atlikti karinę tarnybą. Matau skelbimą: ,,Jaunime! Stok į karo lakūnų mokyklą.“ Atėjau į Vilkaviškio komendantūrą. Dokumentus priėmė kapitonas Tarasonis. Girdžiu, su kažkuo kalbasi telefonu, grįžęs praneša, manęs, žydo, į lakūnų mokyklą nepriima. Einu piktas namo, sutinku apskrities viršininką Goštautą, jis mane gerai pažinojo, ateidavo į svečius. ,,Nenusimink, – sako, – 9 pulke tarnauja daug žydų“, užpildžiau anketą ir tapau karo mokyklos kursantu.
Užėjus sovietams, visus Kauno komendantūros karininkus atleido. Kareivius išvesdavo į demonstracijas, matau, žygiuoja ir Tarasonis, kareiviai neša Stalino, Paleckio portretus. Vėliau, jau Rešiotų lageryje, sutikęs Tarasonį paklausiau: ,,Kaipgi tu, kapitonas, ir eini demonstracijoje, su Stalino portretu“.
,,Klausyk, brolau, kai groja valsą, tango nešoksi“, – atšauna. Jam sakau: „Tango nešoksi, bet valso ir neprivalai“.
Lageryje sutikau gausybę Lietuvos ministrų, politikų. Vienas jų – buvęs Sveikatos departamento direktorius. Jį paskyrė lagerio gydytoju. Sibiro žiemos šaltos, siekdavo – 43 C laipsnių. Jis stovėdavo prie vartų ir, kai lagerininkai pro juos eidavo, sergančių į darbą neišleisdavo. Lagerio viršininkas Kandakovas pradėjo ant jo šaukti. Gydytojas sako: „Ligonių varyti į darbą neleisiu“. Viršininkas atkirto: ,,Tai eisi pats“. ,,Gerai, eisiu, – nenusileidžia atkaklusis gydytojas, –bet aš parašysiu skundą generolui Fiodorovui“. Viršininkas, generolo vardą paminėjus, nusigando. Klausiu: ,,Sakyk, Broniau, kas tas Fiodorovas?“ ,,Aš nežinau, – atsakė, – tiesiog pagąsdinau generolo pareigybe, o ruskeliai viršininkų bijo, nes gali prarasti šiltas vietas“. Tas gydytojas mano akyse buvo didvyris. Jis man sakydavo: ,,Žinok, Zonia, aš iš bajorų“. Aš jam sakau: ,,Man skirtumo nėra, ar tu bajoras, ar baudžiauninkas, svarbu, kad būtum geras žmogus“.
Baisių dalykų patyriau lageryje. Sutikau ten švietimo ministrą Tonkūną, prezidentą Stulginskį. Žinai, ką aš tau pasakysiu, gerai Smetona padarė palikęs Lietuvą. Aš mačiau visą paliegusį prezidentą Stulginskį. Visai buvo vargšelis nusigalavęs. Kartą šliaužė prie šuns maisto, graibydamas jį iš indelio.
Žvalusis senolis papasakojo ir keletą juokingų istorijų.
Kaip žydų rabinas prezidentą sveikino
Lietuvos Respublikos prezidentas Antanas Smetona, atvažiuodamas į miestą, buvo iškilmingai sutiktas jo prieigose. Iš žalumynų buvo nupinti vartai, iškeltas plakatas: ,,Sveikiname prezidentą Antaną Smetoną“. Su duona ir druska pasitinka jaunos lietuvaitės tautiškais rūbais. Būriuojasi valdininkai, apskrities viršininkas, burmistras, kariškių, policijos atstovai, na, ir, žinoma, katalikų kunigas ir judėjų rabinas. Visi taria sveikinimo kalbas. Rabinas, nors lietuviškai kalba su akcentu, irgi iškilmingai ištaria: ,,Mūsų bybelis ir jūsų bybelis vienos šaknies“. Nuo tokio rabino kreipimosi valdininkai susižvalgė ir pradėjo rabino kalbą stabdyti. Nesumišo tik A. Smetona. ,,Aš suprantu, ką norėjo pasakyti rabinas – jų Biblija ir mūsų Biblija (Senasis Šventasis raštas) yra tos pačios kilmės.“ Prezidentas buvo senųjų kalbų žinomas ir suprato, kad sveikintojas sulietuvino Biblijos terminą (byble, biblija).“
Kaip sovietų pareigūnai žmones agitavo
Lietuvą okupavus sovietams, turtingi žydai irgi patyrė represijas. Buvo nacionalizuotas jų turtas, uždraustos organizacijos ir partijos, kai kurie ištremti į Sibirą.
Šmariju Pustopedskis irgi neteko savo metalo fabrikėlio „Pasaga“, buvo rekvizuotas jo prabangus automobilis ,,Daimler Benz“. 1940 m. liepos pradžioje Lietuvoje prasidėjo rinkiminė agitacija į vadinamąjį Liaudies Seimą.
Šmarijų iškviečia partijos vadovai. Išsigandusi žmona jau krauna mantą, tikėdama, kad vyras bus ištremtas. Tačiau tą kartą partinis bosas pasitiko taikiai ir parodęs į kieme stovintį automobilį paklausė, ar jis mokąs pastarąjį vairuoti. ,,Kaipgi nemokėsiu, juk tai mano automobilis“, – atsakęs kiek sutrikęs jo savininkas. Gavo įsakymą automobiliu nuvežti du agitatorius į Alvitą. Ten rengiamas mitingas, agituojantis visiems eiti balsuoti už Liaudies Seimą.
Po pilnos Stalino ir komunistų partijos šlovinimo ir garbinimo kalbos, baigdamas kalbą, pirmasis agitatorius sušuko: ,,Tegyvuoja Karlo Markso ir Fridricho Engelso mokymas“, ir pradėjo ploti. Auditorija, pora kartų pliaukštelėjusi, nutilo. Tuomet ugningą kalbą rėžė antrasis agitatorius ir pabaigoje šūktelėjo: ,,Tegyvuoja Volfas Egelmanas“. Išgirdus mėgstamo alaus pavadinimą klausytojai prapliupo ovacijomis.
Grįžtant į Vilkaviškį, pirmasis agitatorius antrajam priekaištavo, kokią gi tas nesąmonę pasakė. Nesutrikęs antrasis agitatorius atšovė: ,,Betgi kaip man plojo!“
Nuotraukoje – Šmariju Pustopedskis su rašinio autoriumi Izraelyje.
