Rugpjūčio 15-ąją Lietuvoje švenčiama Žolinė – Švenčiausiosios Mergelės Marijos ėmimo į dangų diena. Ši šventė, kaip tradicinė, yra įtraukta į valstybinių švenčių ratą. Pagal seną lietuvių paprotį per Žolinę reikėtų susitikti su giminėmis, pagal šios šventinės dienos orus galima nuspėti, koks bus ruduo.
Nuo senų laikų lietuviai tikėjo gamtos ir augalų galia. Žolinė – tai metas, kai susitinka vasara ir ruduo.
Žolinė buvo pirmoji derliaus šventė po pirmojo derliaus nuėmimo. Su tuo susijusi labai graži tradicija, kuri paskui pritapo ir prie bažnytinės šventės – tai giminės susirinkimas. Net patarlė sako, kad kas neateina per Žolinę susitikti su gimine, tas bus nelaimingas, bus vienišas, nelaimėje neparemtas. Taigi giminių susitikimai yra labai senas dalykas, labai sena Žolinės tradicija.
Miesto kultūros įsuktiems žmonėms kopūstų ir morkų šventinimas šiandien jau nebeaktualus. Žolinė, kaip žemdirbystės šventė, jau lieka tik gražiu prisiminimu daugelyje urbanistinių vietovių, tačiau kaimo žmonės ir šiais laikais atneša į Žolinės šventas mišias vaisių, daržovių, javų. Visiems norintiems pajusti senąjį taurų Žolinės šventimą rekomenduojama pasirinkti atokesnį bažnytkaimį ir ten apsilankyti šv. Mišiose. Net nepajusite, kai jūsų automobilis pats sustos pamačius į bažnyčią lėtai einančius kaimo žmones su gėrybių pintinėmis, žolinės puokštėmis. Tiesiog ir jums norėsis įsijungti į tos dienos ritualą.
Žolinės puokštėje – visas vasaros derlius. Į Žolinės puokštę buvo dedama kuo daugiau ir kuo įvairesnių augalų. Šiai puokštei tiko viskas: medetkos, mirtos, nasturtos, kraujažolės, rugiagėlės, ramunės ir kitos lauko gėlės bei rugiai, avižos ir net daržo gėrybės – burokai, morkos, ilgesniu kotu nuskinta kopūsto gūžė. Todėl Pietryčių Lietuvoje ši šventė dar buvo vadinama Kopūstine.
Anksčiau per Žolinę merginos pindavo devynis skirtingų augalų vainikus. Po šventės jų neišmesdavo, o susidžiovindavo ir saugodavo, kad užėjus griaustiniui galėtų jais pasmilkyti namus ar susirgus išsivirti arbatos.
Po Žolinės buvo švenčiama pjūties pabaiga – viena svarbiausių senųjų kalendorinių švenčių, kai būdavo baigiami pjauti javai, aptariami vasarą nuveikti darbai. Susirinkusi prie vaišių stalo giminė, kaimynų bendruomenė apdovanodavo šauniausią šeimininkę, pagerbdavo geriausią gaspadorių.
Kaip jau minėta, Žolinės šventė dar vadinta ne tik Kopūstine, bet ir javapjūtės pabaigtuvėmis, ir bičkopio, ir medsukio, duonos, medaus ir pieno švente.
Vasaros laikas augina, nokina, brandina, o Žolinės šventė visą derlių sukviečia į gražią šventę, vakarop lengvai pakvimpančią rudeniu.
Etnologė Eglė ALENSKAITĖ
