Kas nutinka, kai žmogus apvagiamas ir netenka energijos? Ogi viskas labai paprasta. Čia kaip su mūsų brangios Lietuvos ekonomika: kiek pinigų besurinktum, vis vien bus mažai. Ir jei padvigubintų visus mokesčius, vis vien po kokių metų pinigų ir vėl trūktų. Taip panašiai ir mūsų organizmas funkcionuoja. Taip jau Dievas yra sutvėręs, kad kiekvieną dieną mes gauname į savo vidinį „biudžetą“ tam tikrą energijos kiekį. Šis energijos kiekis yra daug didesnis nei reikalinga mūsų organizmui funkcionuoti. Ir pagal Aukščiausiojo nustatytą tvarką mes turėtume jos sukaupti tokį kiekį, kad nugyvenę pusę amžiaus pradėtume spindėti it deimantai saulės šviesoje. Bet taip nėra. Mūsų vidinio biudžeto išlaidos viršija pajamas. Realiai kalbant, mes turim energodeficitą. Ir kuo tas energodeficitas pasireiškia? Ogi tuo, kad energijos pradeda nebeužtekti visoms mūsų organizmo funkcijoms. Tada protingasis organizmas, kaip ir mūsų gerbiamas Seimas, tuos energijos likučius paskirsto svarbumo tvarka. Svarbiausioms organizmo sistemoms palieka dotacijas, kad ir apkarpytas, bet palieka. Tik štai bėda – energijos neužtenka viskam. O kadangi kai kurie organai lieka be energijos, tai jie serga. Mūsų genuose suprogramuota organizmo forma. Kiekvienas organas turi tam tikrus parametrus ir funkcijas. Ir viskas kruopščiai aprašyta genuose. Visam tam reikalui reikia palaikymo. Jei energijos trūksta, forma nepalaikoma. Tada ir prasideda visokios ataugos, augliai ir t.t. Mūsų imuninė sistema veikia panašiai kaip policija Lietuvoje. Pabandykime įsivaizduoti, kas būtų, jei vieną dieną Seimas nutartų, kad neužtenka lėšų, ir nutrauktų policijos finansavimą. Kas atsitiktų? Ogi visa struktūra pradėtų pūti. Ją finansuoti imtų visokie iškrypėliai, banditai, vagys, reketininkai ir t.t. Tada mūsų geroji policija virstų vėžine ląstele. Vietoj to, kad padėtų gaudyti nusikaltėlius (virusus visokius), ji taptų tų virusų židiniu. Štai jums ir vėžinis auglys! Ir visoje Lietuvoje pradėtų veikti gerai organizuotos ir ginkluotos gaujos. Augliai paplistų po visą organizmą. Prasidėtų tikras pragaras. Visiškai tas pats principas veikia ir mūsų kūnuose. Kai atsiranda energijos stygius, sutrinka organizmo veikla, ir mes sergam. Tada bėgam pas chemikus (taip Indijoje vadinamos medikamentinės vaistinės arba tradicinės medicinos gydytojai: „chemist“). Ir šie skiria kažkokius chemikalus, kuriais bando išspręsti problemą. Šiuo atveju vaizdelis atrodytų taip: į „sugedusį“ miestą, kur policija dirba mafijai, atskrenda lėktuvas ir išpila ant viso miesto tonas kalio cianido ar kitokių nuodų. Išnuodija visus žmones: banditus, policininkus, kūdikius, vaikus, senelius. Mediciniškai problema išspręsta – mafijos nėra. Pacientas „pagydytas“. Teoriškai miestas stovi, kaip stovi ir Černobylis, bet praktiškai negyvenamas. Ar čia gydymas? Tai vadinama pasekmių šalinimu. Bet teoriškai niekas nesikeičia. Yra tokia rusiška patarlė: „Cвятого места долго пусто не бывает“ (šventa vieta ilgai tuščia nebūna). Po kiek laiko tame pačiame mieste vėl užsiveisia gaujos ir vėl prasideda Armagedonas. Priežastis juk nepašalinta! O priežastis – finansavimas – energija. Kur stipri policija, ten silpnas nusikalstamumas. Tad stiprinkime imunitetą, suteikdami jam finansavimą – duodami energijos tiek, kiek reikia. Pradės gyti įsisenėję ligos, naujų neatsiras. Naujajame Testamente yra parašyta tokia istorija, kur pasakojama apie apaštalą Paulių gabenusį laivą, kuris sudužo prie Maltos salos, tačiau keleiviai išsigelbėjo. Susikūrę laužą, jie šildėsi ir džiovinosi rūbus. Kai Paulius ėmė sausų šakų, kad įmestų į laužą, iš ten iššoko nuodingiausia gyvatė ir įsisegė Pauliui į ranką. Jis tik nupurtė gyvatę į ugnį ir viskas tuo baigėsi. O paslaptis yra ta, kad apaštalas Paulius buvo tiek sukaupęs vidinės energijos, jog net nuodingos gyvatės įgėlimas jam visiškai nieko nereiškė. Jo organizmas turėjo tokią stiprią apsauginę sistemą, jog tuos nuodus suskaldė į nekenksmingus cheminius junginius ir pašalino lauk.
Pats didžiausias turtas mumyse yra toji gyvastis. Kai jos yra, žmogus gali kurti, džiaugtis, mylėti, būti laimingas, sveikas.
Kas atsitiko, kad žmonės tos energijos neturi? Kur tos „biudžeto skylės“, kur ta energija dingsta? Kaip pasiekti energodefliaciją? Ar tai įmanoma kiekvienam? Gal tai tik superžmonėms – mutantams? Ar aš galiu to pasiekti? Štai klausimai, kurie ateina į sveiko proto smegeninę. Suvokę, kas ir kur mus apvagia, mes labai lengvai galėsime atsikratyti vagišių ir užsikamšysime savo vidinio biudžeto skyles. Aptarsime nusikalstamų struktūrų sandarą ar, kitaip sakant, panagrinėsime vagis, kurie vagia iš mūsų gyvybinę energiją arba gyvastį. O principas labai paprastas. Yra bekūnės būtybės, kurių žmogus nemato, jei žiūri tik savo kūno akimis. Tos būtybės neturi gyvybinės energijos, nes ji gaunama tik iš Dievo. Labai seniai jos nutraukė harmoningą ryšį su savo Kūrėju ir liko be gyvybinės energijos. Ir jos dabar kenčia klaikiausią energijos badą. Kitaip sakant, laikosi žiaurios dietos. O žmonėms Dievas ar, jei norite, Visata dovanoja kasdieninį kiekį tos energijos. Todėl mes turime būti harmonijoje su Dievu ar Visata. Tik tokiu būdu ta energija pasiekia mus. Tad darosi visiškai aišku, kur čia „šuo pakastas“. Visatoje gyvybinės energijos paklausa milžiniška, o pasiūla štai čia, žemėje, mąžta. Yra tokios aklos būtybės, kurios taškosi į visas puses Visatos valiuta. Kodėl gi neatimti iš tų „aklų kurmių“ tai, ko jie nevertina? Tai ir vyksta. Mes apvaginėjami kiekvieną dieną. Kadangi yra toks įstatymas, jog bekūnės būtybės negali naudoti jėgos ir priversti ką nors daryti prieš žmogaus valią, tai jos imasi įvairiausių gudrybių, kaip padaryti, kad žmogysta savo valia joms tai atiduotų. Žmogų apgauna ir iš jo paima tai, kas brangiausia, duodant už tai kokį nors niekniekį. Arba išvis nieko neduodant, tik išbalansuojant žmogų, turint tikslą pažeisti žmogaus vidinę mikrovisatą. Ir viskas. Ir pradeda žmogus „kraujuoti“ savo gyvastim. O tos būtybės „pasidaro banketą“ ir puotauja rydamos tą gyvastį. Tos būtybės turi savybę perduoti žmogui mintis ir jausmus. Ir tos gudrybės kuo puikiausiai veikia tol, kol žmogus to nežino. Kad mano pasakojimas neatrodytų it Žiulio Verno romanas, iš karto, „neatsitraukdamas nuo kasos“, pateikiu tokių atvejų praktinius pavyzdžius. Štai tas garsusis dešimtukas.
10. Dešimtą vietą užima norai.
Štai istorija. Prie Albino prislenka nematoma būtybė ir pradeda jam siuntinėti mintis, kurios aiškiai nukreiptos į kaimyną Petrą, kuris nusipirko naują „Mersedes“ markės automobilį. Albiną pradeda kamuoti šlykštus antipatijos jausmas Petrui. Aukos galvoje pradedama tiesioginė minčių transliacija: „Tu asilas, visą gyvenimą dirbai ir turi tik supuvusį „opelį“, o čia, matai, tas buožė, pusę metų užsienyje pabuvo ir važinėja su nauja mašina“. Ir Albinas pradeda nekęsti Petro. Albinas, vedamas šio „tauraus“ jausmo, negali užmigti. Jis keliasi iš lovos ir mėnesienos šviesoje braukia vinimi per naujutėlaičio „mersedeso“ dureles. Tada Albiną užvaldo palaima ir jis, parėjęs namo, užmiega kūdikio miegu. Štai pirmas kablys, ant kurio tos nematomos būtybės pakabina paprastą žmogų. Bet per visą šitą laiką Albinas prarado savo gyvybinę energiją. Žemųjų vibracijų jausmai, tokie kaip geismas, pavydas, neapykanta, atidaro mūsų apsauginį kokoną, ir iš mūsų išeina gyvastis, išeina gyvybinė energija, kurią, aišku, suvartoja tų juodų minčių autorius. O autorius yra astralinė būtybė, kuri siunčia juodas mintis. Tad Albinas tapo auka. Jis buvo apvogtas. Ilgainiui toks gyvenimo būdas priveda žmogų prie energobado. Dėl to žmogus suserga.
Pasekmės. Senovės Kinijos medicina, senovės Indijos raštai pastebi, kad pavydas sukelia onkologinius susirgimus, psichikos ir širdies ligas, silpnina imuninę sistemą. Štai jums ir atsakymas. Priežastis – pavydas, koncentravimasis į svetimą turtą, geidimas svetimo. O įdomiausia, kad senovės šventraščiai taip pat dėl to mus įspėja. Štai nurodymas: „Negeisk savo artimo namų, negeisk savo artimo žmonos, nei jo tarno, nei tarnaitės, nei jaučio, nei asilo – nieko, kas yra tavo artimo“.*1 Pasirodo, visos tiesos guli mums po nosimi jau daug tūkstantmečių. Ir net nebūtina išmanyti nei kinų, nei indų medicinos.
Apsauga. O apsisaugojimo būdas nuo tokio minčių terorizmo labai paprastas. Tereikia žinoti, kad kažkas gali siųsti mums mintis, ir reikia jas atpažinti. Pastebėjus, jog kažkas bando mums sukelti pavydą, reikia daryti priešingai. Valios pastangomis nulaužti savo nuostatą. Kitas žingsnis – savo mintyse linkėti pavydo objektui, šiuo atveju Petrui, įsigyti ir kelių aukštų namą miesto centre, ir dar turėti dešimtis kartų daugiau pinigų, nei jis turi dabar, ir atostogauti Meksikoje kiekvieną žiemą. Tada vietoj prarandamos energijos mes kaip tik pajuntame ramybę ir džiaugsmą, o tai ženklai, jog mes to, kas vertinga, nepraradome, o išsaugojome tai, kas neįkainuojama. Taip pat apsisaugojome nuo onkologinių ligų ir sustiprinome imuninę sistemą.
9. Devintą vietą mūsų dešimtuke užima melavimas, apkalbinėjimas, šmeižimas.
Tai vyksta labai paprastai. Štai pavyzdys. Prieina nematomos būtybės ir pradeda kirbinti Leokadiją papasakoti didžią naujieną apie Anzelmą, kad pastaroji valkiojasi ir paleistuvauja su kažkokiu vyresniu vyru. Matyt, gerai jis jai moka už fiziologines paslaugas. Mat pati Leokadija matė, kad Anzelma mieste vaikščiojo su juo. Ir paleidžia per visą parapiją gandą, jog Anzelma – ištvirkėlė. O tuo metu Anzelma bando parodyti apylinkes neseniai iš užsienio atvykusiam savo pusbroliui. Ir kadangi tų gandonešių šioje parapijoje daug, tai Anzelma netrukus sužino, ką apie ją Leokadija porino. Ką darys apkalbėtoji? Tada ir įvyksta konfliktas. Šios dvi ponios susivaidija, ir jų gyvastis pradeda taškytis į visas puses. Ten ir susirenka pasimėgauti tikrieji apkalbų autoriai. Neįtikėtina? Paistalai? Jei netikite, kad ne žmogus – viso blogio šaltinis šioje žemėje, o tos būtybės, padarykite eksperimentą. Pabandykite susikoncentruoti prie vieno darbo, na, kad ir prie bulvių skutimo. Pabandykite skusdami bulves galvoti tik apie bulvių skutimą ir stebėkite, kas prote vyks. Jūs pamatysite, jog nei iš šio, nei iš to, kur buvus, kur nebuvus, atlekia absoliučiai nesusijusi su duotu darbu mintis ir užsisuka galvoje lyg pikta dainelė, kurios niekaip iš galvos iškraustyti negali. Paeksperimentavus keliolika kartų, pasidaro aišku, jog ne tu tų minčių autorius, o jos atskrenda iš kažkur anapus. Tos mintys būna visokios, kaip ir visokių būtybių kirba aplinkui. Piktosios būtybės bando įdiegti piktas mintis, kurios veda į pavydą, pyktį, baimę, ir t.t. Čia ne tavo kūryba, ne tavo mintys! Tik tai supratęs žmogus gali išsivalyti nuo dvasinių parazitų. Pirmas žingsnis – suvokti, kad kažkas gali į tavo galvą pasiųsti mintis. Štai kokia apgavystės anatomija ir seka: pirma ateina mintis, ta mintis pagimdo jausmą, o tas jausmas išjudina ir visą kūną ką nors veikti. Šiuo atveju – apkalbinėti, juodinti, šmeižti, meluoti. Kaip dabar žinote, jūsų protuose gali šeimininkauti kitos būtybės, jos kada nori gali užeiti ir daryti, ką nori, nori prišiukšlinti – ir prišiukšlina. Tad tai žinodami ar leisite, kad jūsų galva būtų kaip viešnamis? O čia dar senoviniuose ritiniuose aprašytas nurodymas: „Neliudyk neteisingai prieš savo artimą“. *2 Liudyti prieš savo artimą – tai kalbėti kitam ar kitiems neteisybę ar neigiamus dalykus apie tau pažįstamą žmogų.
Pasekmės. Rytų išminčiai pastebi, kad melas sukelia alkoholizmą, grybelinius susirgimus, silpnina imuninę sistemą. Kritikavimas sukelia artritą ir kasos uždegimus. Konfliktiškumas sukelia skydliaukės ligas.
Apsauga. Ir čia apsisaugojimas itin nesudėtingas. Kai tave bando priversti kalbėti apie kažką blogai, tegul tai ir tiesa būtų, nekalbėk to kitam žmogui. Jei jau negali nekalbėti, tai susirask tą žmogų, kurį nori apkalbėti, ir pasišnekėk apie jo reikalus su juo ir niekuo kitu, o tik su juo. Dažnai, pakalbėjus su tuo žmogumi, visos „oro pilys sugriūva“, ir pasirodo, kad iš viso to buvo tik didelis oro burbulas. O pats geriausias apsisaugojimo būdas – tai daryti priešingai, nei tau liepia. Jei liepia kalbėti blogai, kalbėk specialiai tik gerai. Net ir žiauriausias nusikaltėlis turi kažką teigiamo. Na, jei visai nerandi ką teigiamo pasakyti, tai gali sakyti, jog jis turi gražius dantis. Esmė ta, jog kai tave bando sukoncentruoti prie neigiamų kažkokio žmogaus savybių, koncentruokis prie teigiamų. Tada nebūsi sportinis asilas, kuris vadeliojamas kažkokių nelegalių astralinių būtybių. Ir tuomet mažiau reikės lankytis vaistinėse.
8. Aštuntą vietą mūsų dešimtuke užima vagystės.
Yra tokia „liga“ – kleptomanija, kai žmogus negali užmigti ko nors nepavogęs. Jį apima nerimas ir kamuoja tol, kol apsivagia. Tai ne psichinė liga: tas žmogus užvaldytas parazitinės astralinės būtybės. Ir ta būtybė siunčia jam tuos nepatogumo, nerimo, kančios jausmus ir tokiu būdu jį valdo. Kitais, lengvesniais atvejais žmogus nėra ištisai valdomas, bet periodiškai tų parazitų puldinėjamas. Jam pradeda integruoti visokias „privatizavimo“ mintis. Na, pavyzdžiui, „kanceliarinis“ darbuotojas dirba valdiškoje įstaigoje. Jis tempia namo viską, kas papuola: popierių, sąvaržėles… Valdišku spausdintuvu spausdinasi knygas. Arba valdiška transporto priemone važinėja privačiais tikslais. Tai taipogi priskiriama prie vagysčių. O korupcija priskiriama prie sunkaus tipo vagysčių. Kas dirba kokioje nors gamykloje, būtinai ką nors išneš: ar metalo, ar siūlų, ar dar kokių gėrybių. Vagia ir tas, kuris perka vogtus daiktus. Jis paprasčiausiai nusikaltimo piramidės apatinė grandis. Senovės išminties ritiniuose yra nurodymas: „Nevok“.*3 Kai žmogus vagia ar neteisėtai savinasi ką nors, jis pats savo gyvenime sukuria negatyvų sūkurį. Kur pažeidžiamas energijų balansas? Žmogus iš Visatos paima daugiau nei jai atiduoda, kitaip tariant, skolinasi. Skolos kaupiasi. Kadangi gamta vakuumo nemėgsta, tai ji jį išlygina. Ir pasipila nelaimės tam žmogystai: lūžta automobilis, kažkas jį apvagia, genda buitinė technika, pabyra sveikata – ir viskas kainuoja daugybę pinigų. Dažnai statistiškai 1 pavogtas euras atneša nuo 4 iki 7 eurų nuostolių. Vienas stambus Lietuvos verslininkas, išgirdęs šią teoriją, pasikvietė buhalterį ir liepė atnešti paskutinių dviejų metų nuostolių ataskaitas. Mat tas verslininkas savo gamybai pirkdavo dvigubai pigesnių žaliavų, aiškiai suprasdamas, jog tos žaliavos kažkur pavogtos ar iš kažkur išneštos. Ir buhalterio ataskaita parodė, jog iš karto po pigių detalių užpirkimo prasidėdavo įdomūs dalykai. Sugesdavo įranga, darbuotojams nesisekdavo ir jie darydavo daug broko, sudegdavo smulkūs įrankiai. Ir taip kartodavosi kiekvieną kartą, kai būdavo perkama ne iš tų „tiekėjų“. Paskaičiavus vis pasikartojančius nuostolius ir palyginus, kiek sutaupoma perkant vogtas žaliavas, gaudavosi apie 7 kartus didesni nuostoliai, nei tikėtasi sutaupyti. Po tokių buhalterinių ataskaitų verslininkas iškart padarė išvadas. Baigėsi vogtų žaliavų pirkimai. Baigėsi ir neplaniniai nuostoliai. Kokia išmintinga ta liaudis sakydama, jog jei vogsi, nepralobsi.
Pasekmės. Rytų išminčiai pastebi, kad nesąžiningumas sukelia odos ligas, hemorojų, silpnina imuninę sistemą. Gobšumas sukelia hepatitą, onkologines, širdies ligas.
Apsauga. Visur taisyklė ta pati: norisi ką nors pavogti, esi gundomas savintis svetimą, daryk atvirkščiai, nei tave verčia – aukok. Už kiekvieną pagundą padaryk kokį nors gerą darbą. Tokiu būdu tos būtybės kurį laiką padės tau tobulėti. Aukojimas, jei jis teisingas, tavo aplinkoje sukuria finansinį vakuumą. O kadangi natūraliomis sąlygomis gamtoje vakuumo nebūna, tai Visata jį užpildo. Tai pasireiškia tuo, kad nei iš šio, nei iš to pradeda sektis, sutinki reikiamus žmones, gauni šaunius darbo pasiūlymus ar kitus būdus užsidirbti. Aukodamas ar darydamas gerus darbus varai Dievą į skolas. O Jis skolingas nelieka niekada. Šį principą atskleidžia ir Naujajame Testamente Kristaus žodžiai: „Duokite, ir jums bus duota; saiką gerą, prikimštą, sukratytą ir su kaupu duos jums į užantį. Kokiu saiku seikite, tokiu jums bus atseikėta“. *4
7. Septintą mūsų dešimtuko nominaciją pelnė seksualinio pobūdžio gyvybinės energijos grobstymo būdai. 
Tai plačiausiai paplitusi ir bene galingiausia reketo forma. Šia tema galima parašyti visą knygą. Bet šiame straipsnyje pasistengsiu apie tai rašyti kuo glausčiau. Šiuo būdu astralinės būtybės pradeda reketuoti žmones nuo ankstyvosios paauglystės. Su pirmaisiais lytinės brandos spinduliukais jaunas žmogutis negailestingai pradedamas atakuoti. Jam tai naujas jausmas. Tai pati stipriausia vara. Na, nebent skausmas jai nusileidžia. Prie jaunuolio prislenka plikomis akimis nematoma būtybė ir prisijungia savo čiuptuvais prie tam tikrų jauno žmogaus taškų, pradeda nežmoniškai stimuliuoti vaizduotę, lytines liaukas, pažeidžia normalų hormonų balansą. Tada žmogiukas kraustosi iš proto, nežino, kas jam darosi. Pradeda savo lytinių organų stimuliaciją ir taip praranda savo gyvybinę energiją. Šiuo būdu gyvybinė energija prarandama itin dideliais kiekiais. Taip pasklidusios didelės geidulio emocijos – delikatesas atralinėms būtybėms. Štai kokiu būdu paimama iš žmogaus energija. O kad kas nors iš žmonių pamatytų, kaip atrodo tos būtybės! Tada nė vienas nenorėtų turėti su jomis reikalų. Jos panašios į gleivėmis aplipusias žmogaus ūgio, o kartais ir daug didesnes balkšvas kirmėles, iš kurių plevėsuoja lankstūs ūsai, kurių gale yra čiuptuvai. Tų čiuptuvų pagalba ir prisijungia prie žmogaus sistemų, integruoja savo jausmus žmogui ir jį išbalansuoja, įveda į kraštutinumus ir tokiu būdu apvagia. Tie astraliniai sutvėrimai turi ir kvapą. Tos gleivės baisiai dvokia. Kas turi išvystęs matymo per kvapus būdą, tas gali užuosti tų sutvėrimų smarvę ir pagal tą kvapą nustatyti, koks sutvėrimas, kokios rūšies. Galima pajusti tų parazitų prisiartinimą pagal tą smarvę. Todėl po visų tų gundymų žmogus jaučiasi nešvarus, jam norisi praustis. Žmogaus kūnas instinktyviai jaučia tą nešvarą ir atsiranda nešvaros pojūtis. Kūnas pradeda dvokti, nes pradeda apsivalymo per prakaito liaukas procedūras. Ir tada reikia praustis kelis kartus per dieną, bet vis tiek purvinumo pojūtis lieka. O paslaptis ta, jog tie padarai besiglaustydami žmogų išteplioja savo gleivėmis, kurios ir sudaro tą smarvę, tą nešvaros pojūtį. Net Lietuvos kaimuose apie kai kuriuos senbernius sakoma: jis dvokia ožiu. O kodėl dvokia? O todėl, jog tas žmogus visus savo seksualinius poreikius tenkina vienas sau. Tiksliau, ne vienas sau, o jis jungiasi su astraline būtybe per tas jungtis, kurios skirtos tik vyrui ir moteriai. O ta būtybė palieka savo gleives ant viso to piliečio kūno. Vadinasi, tokiu būdu ištvirkauja su beenergėmis būtybėmis, kurios tik paima gyvybinę energiją tokiu būdu ir nieko neduoda atgal. O kai susijungia vyras su moterimi, vyriškoji energija pereina moteriai, o moteriškoji – vyrui. Tuo atveju niekas nieko nepraranda, o tik pasikeičia energijomis, todėl ir atsiranda jausmas, jog vienas kitą pažįsta jau „100 metų“. O žmonės, kurie atsikratę parazitų, gali nesiprausti mėnesiais, ir jokio kvapo nebus. Švariems žmonėms net rūbai daug mažiau tepasi. Didelė dauguma senovės šventraščių ir beveik visos religijos reikalauja vengti užsiiminėti netinkamais seksualiniais santykiais. Kodėl? Tam yra ir kitos priežastys. Ne vien tik energetinės, ne vien tai, kad žmogus praranda gyvybinę energiją ir ją atiduoda tiems, kam negalima jos turėti. Yra toks terminas „telegonija“. Telegonijos teorija teigia, kad gimęs kūdikis turės buvusių moters partnerių bruožų. Jei moteris turėjo daug partnerių, tai vaikas gims su visų jų bruožais. Šį dėsnį labai gerai žino šunų ar balandžių veisėjai. Jei veislinis šuo atsitiktinai pamaigo mišrūnę kalytę, toks šuo išbrokuojamas. Jis jau netinka veisimui. Kodėl? Todėl, jog mišrūnės kalytės energetinė informacija pereina ir į patiną, kaip ir patino informacija pereina į kalytę. Tuo būdu grynakraujis patinėlis jau nėra grynakraujis, nes jo palikuonys gims su mišrūnės savybėmis. Tad jei žmonės seksu užsiima save stimuliuodami, tai kokią energo informaciją perima iš to astralinio parazito, su kuriuo susijungia? Iš čia ir ligos, savižudybės, depresijos, pedofilijos, homoseksualizmai ir kitokie išsigimimai. Ne veltui senovės išminties knygoje aprašytas nurodymas: „Nesvetimauk“. *5 Šiuo klausimu Kristus dar sugriežtino padėtį, sakydamas: „O aš jums sakau: Kiekvienas, kuris geidulingai žiūri į moterį, jau svetimauja savo širdyje.“ *6 Pasirodo, apie telegonijos dėsnius buvo žinoma prieš tūkstančius metų. Taigi stiprūs geiduliai irgi sukuria tam tikras vyro ir moters jungtis. Jei vyras geidžia moters, tai jis nutiesia nematomas linijas iki tos moters ir tomis linijomis bando prisijungti prie tos moters tam tikrų energetinių centrų. Jei moteris neturi tiesioginio matymo, ją ir prikabina. Geidulys tuo nesibaigia, vyras geisdamas ją nurenginėja akimis ir mintyse atlieka visokiausius iškrypėliškus lytinius aktus. Tai vyksta vienodai ir su vyrais, ir su moterimis. Nė viena lytis šiuo atveju nėra išskirtinė. Dvasine prasme jis ar ji atliko neleistiną santykį, ir nėra skirtumo tarp fiziškai atlikto lytinio akto ar vaizduotėje su geidulio energija. Tokiu atveju, veikiant stiprioms traukoms, gali įvykti telegonija ir be fizinės sueities. Todėl islamo šalyse moterys verčiamos rengtis ilgais rūbais ir veidus slepia po burkomis, kad kažkas „veislės“ neužterštų.
Pasekmės. Šioje srityje ligos visiems aiškios: sifilis, gonorėja, aids, chlamidiozė, venerinė ganulioma, šankeris, gardnereliozė, herpesas, niežai, pedikuliozė, vaginitas ir t.t.
Apsauga. Šioje srityje apsisaugojimas daugialypis, nes ir sritis sudėtinga. Reikia ugdyti atsparumą priklausomybėms, nes poveikis lygiai toks pats ir veikia panašiai, kaip potraukis rūkymui, narkotikams, alkoholiui. Reikia treniruoti tą priklausomybių „raumenį“. Yra nemažai efektyvių technikų, kaip tai padaryti. Bet panacėjos čia nėra, kiekvienam parenkama individuali technika. Aišku, galima banaliai pasakyti: „Nepaleistuvauk!“ Lengva pasakyti – sunku padaryti. Aišku, ne visiems tai galioja. Nuo prigimties „šaltesnio“ tipo ar vyresnio amžiaus žmonėms to atsisakyti įmanoma tik panorėjus. O „karšto“ tipo piliečiams palankiausia būti santuokoje ir saugotis blogų minčių, nes nuo jų viskas prasideda. Pradžioje atsiunčiama mintis, jei ta mintis nenukenksminama ir paliekama galvoje, tai ji akimirksniu perauga į jausmą, o tas jausmas jau paskui save užveda ir fiziologinius procesus. Pirmoje, minčių fazėje, lengviausia tai sustabdyti, jausmų fazėje sunkiau, o fiziologinėje fazėje tai beveik neįmanoma.
6. Šeštą mūsų dešimtuko vietą užima žudymas.
Tai masiniai demoniški paradai. Žudomas žmogus labai kenčia ir kentėdamas atiduoda titaniškus kiekius energijos. Taip veikia ir kankinimai. Žmonės, kurie taip elgiasi, jie iš tikro yra tik kažkieno įrankiai. Juos užvaldo astralinės būtybės (krikščionybėje jos vadinamos demonais ar piktosiomis dvasiomis) ir per juos smurto būdu ištuština žmogaus turtus, jo palikimą – tą gyvybinę energiją, kurią Dievas davė savo kūriniui žmogui. Satanistų apeigose yra ritualinis gyvūnų žudymas. Jie tokiu būdu magijos ir ritualų pagalba surenka savo „ponui“ gyvybinę energiją. Jie galvoja, kad tais ritualais kaupia sau energiją, bet realybė kitokia. Paimkime kad ir didžiausius šešėlio tarnus, tokius kaip Stalinas ar Hitleris. Jie milijonus žmonių nužudė. Adolfas Šiklgruberis, kuris šamano patartas pasivadino Adolfu Hitleriu, pavardę ir gimimo metus klastodavo ir slėpdavo tam, kad apsisaugotų nuo juodosios magijos poveikio, jį valdė ir treniravo juodieji magai. Būsimasis Vokietijos diktatorius buvo paliegęs ir silpnas, turėjo nepilnavertiškumo kompleksų, šizofreniją. 1918, Pirmojo pasaulinio karo metais, pateko į ligoninę dėl psichinės konfūzijos. Jis įsiteigė sau, kad pateko į karo zoną, kur buvo atlikta garstyčių dujų ataka, ir jis nuo jų poveikio apako. Ligoninėje jam buvo nustatyta, jog fiziškai akys funkcionuoja puikiai, o akių signalo nesupranta smegenys – kažkur užblokuoti akių regos signalai pakeliui į smegenis. Mediciniškai ta liga vadinasi isterinis aklumas (Amaurosis Hysterica). Pirmojo pasaulinio karo kareiviu užsiėmė to meto genijus E. Fosteris. Jis Hitleriui įteigė šiuos žodžius: „Žinote, jūs tikrai esate apakęs, sergate ir pagyti jums nepavyks, nes regėjimas pažeistas negrįžtamai. Tačiau retkarčiais būna išimtinių atvejų, medicina žino stebuklų, kai tikri Dievo išrinktieji nuo tokio sunkumo ligų pasveikdavo. Tačiau tokių atvejų – vienas per šimtmetį, nebent tikras šventasis ar tautos gelbėtojas galėtų taip pasveikti. *7 Po to daugelio hipnozės seansų pagalba įteigė jam, kad jis yra Dievo išrinktasis. Hitleris patikėjo tuo, ir regėjimas atsistatė. Po to už Hitlerio nugaros nuolat stovėdavo kažkoks magas ar burtininkas. Bet visus burtininkus Hitleris po kurio laiko nužudydavo – toks demoniškų jėgų veikimo būdas. Žudymu buvo surenkami didžiausi kiekiai energijos, kuri buvo panaudojama žmonių masėms valdyti ir dar daugiau žudyti. Vien Pirmojo pasaulinio karo metais buvo nužudyta per 12 milijonų žmonių.
Štai ir kitas diktatorius, buvęs traukinių plėšikas ir gangsteris Josifas Džiugašvilis, kuris, magų ir burtininkų patartas, pasikeitė savo pavardę į „Stalinas“ (šios pavardės kilmė nuo žodžio сталь – „plienas“). Ir už Stalino nuolat stovėjo magai ir burtininkai. Sklinda gandai, jog Stalinas mokėsi juodosios magijos pas juodąjį magą Gurdžijevą. Tad visi kuo puikiausiai žinome, kuo baigiasi mokymaisi pas panašaus plauko mistikus, burtininkus ar mediumus. Nors tie mistikai kalbėdavo iš pirmo žvilgsnio ir apie teigiamus dalykus, bet jų darbo vaisiai liudija visai ką kita. Vaisiai: kančia, milijonai žuvusiųjų, kankinimai, badas, konslageriai, Sibiras…
Kitas žudymo būdas – netiesioginis, arba paslėptas žudymas. Taip, žudyti galima ir netiesiogiai. Na, tarkim, prakeikdami kitus žmones, mes juos žudome. Prakeikimas – tai mirties energija, verčianti kūną sirgti ar varanti organus į destrukciją. Tai irgi žudymo forma. Apkalbos ir blogas šnekėjimas apie žmones – tai mini žudymas. Net Biblijoje yra parašyta: „Kiekvienas, kas nekenčia savo brolio, yra žmogžudys, o jūs žinote, kad joks žmogžudys neturi amžinojo gyvenimo, jame pasiliekančio. “ *8 Taigi šis senovės šventraštis neapykantą prilygina žudymui. Apkalbinėdami, nekęsdami mūsų Seimo narių ar politikų, juos žudome, jiems siunčiame prakeikimo ir mirties energijas, ir po to sakome: štai, vos pateko į Seimą ir tapo dinozauru. Kiekviena bloga mintis ar energija, pasiųsta kitam žmogui, grįžta su pelnu. Dar girdėjau tokią liaudies patarlę: „Ką pasėsi, tą ir pjausi“. O mes žinome, jog jei sodiname vieną bulvių maišą, tai po kiek laiko nukasame mažiausiai penkis ar septynis maišus. Tad sėkime tik geras sėklas, nes veikia tas gausėjimo dėsnis.
Dar kita žudymo forma – tai žudymas iš malonumo. Taip, kai kurie žudo puoselėdami gyvuliškus instinktus, tokius kaip medžioklė. Gyvūnų žudymas dėl pramogos – tai irgi žudymas. Mirdamas gyvūnas prakeikia jį žudantį žmogų ir užteršia mėsą. Netikite? Na, tai pažiūrėkite „youtub`ėje“ apie tai filmuką, kuris vadinasi „Earthlings“ (filmas anglų kalba) arba ЗЕМЛЯНЕ (filmas rusų kalba). Ir nuspręskite, ar tai žudymas, ar ne. Anksčiau žmonės atsiprašydavo gyvūno prieš atimdami jam gyvybę, sakydami: „Dabar tavo kūnas pasitarnaus man kaip maistas, kažkada mano kūnas taps kažkieno maistu“. Tokiu būdu gyvūnas būdavo nuraminamas. O dar senovės žmonės, susėdę valgyti, sukalbėdavo maldelę ir tokiu būdu dėkodami Dievui apvalydavo maistą nuo smurto energijų. Dabar to nėra, gyvūnai galabijami bet kaip, žmonės ryja be saiko. Ko norėt sveikatos ar laimės! Visi šventieji – ir krikščioniškieji, ir Rytų ar kitų religijų – pasiekę tam tikrą suvokimo lygmenį, atsisakydavo kitų gyvybės formų skriaudimo ar žudymo.
Pasekmės. Artritas, kraujagyslių ligos, širdies ligos, vėžys, diabetas, artrozė, osteoporozė, arterijų trombozė, nutukimas, astma, impotencija.
Apsauga. Norint atsiriboti nuo žudymo, reikia pradėti nuo mažų dalykėlių. Pirmas žingsnis – suvokti, jog esi ne kūnas, o dvasinė būtybė. Materialus kūnas – tik laikinas apvalkalas, kuris su kiekviena diena sensta ir genda. Kitaip sakant, nuo tavo gimimo dienos tavo kūnas pradeda mirti. Tad jei save tapatini su kūnu ir įsitikini, kad tu – tai kūnas, tai su juo kasdien ir sensti, ir miršti. Reikia save tapatinti teisingai: tu nemirtinga, nesenstanti ir amžinai jauna siela. Kūnas sensta, bet jis yra laikinas. Aš – tai ne kūnas, aš – ne materija, aš – dvasia. Reikia suvokti materijos laikinumą. Tai byloja ir lietuvių liaudies patarlė: „Turtų į kapus nenusineši“. Kodėl apie tai kalbu? O todėl, kad didžiuma neapykantų mūsų žemelėje būtent dėl turtų, žemių, mašinų, butų, namų ir kitų materialių daiktų. Dėl jų ir žudoma – tiesiogiai ar netiesiogiai. Tad materijos laikinumo suvokimas išlaisvina. Kitas etapas – išsivaduoti iš kitų pančių, tokių kaip pasipūtimas, išdidumas, įsižeidimas, egocentriškumas ir t.t. Jei nesigauna (iš pirmo karto beveik niekam nesigauna), tada reikia pradėti nuo… pasninko. Atsisakyk kokiam mėnesiui mėsos, žuvies, vištienos. Ir pamatysi, kaip impulsyvumas ir nervingumas sumažės. Nuo žilos senovės tai buvo žinoma ir pasninkai praktikuojami. Šių dienų žmonės tas žinias prarado. Antras etapas tam, kas sugeba susilaikyti nuo mėsos: pabandykite po keletą dienų pabadauti gerdami tik vandenį. Kas savaitę porą dienų pabadavus ir taip pagyvenus bent pusmetį, didelė dalis ligų ar problemų garantuotai išsispręs. Aišku, jei žmogus aukštesnio dvasinio intelekto, tai pasninką sieja su meditacijomis ar dvasinėmis praktikomis.
5. Penktą mūsų dešimtuko vietą užima mūsų tėvai.
Būtent mūsų kūniški tėvai. Pagal mūsų dešimtuką, nepagarba tėvams ar jų apkalbinėjimas, neapykanta jiems atima daugiau energijos nei žudymas. Nepagarba tėvams ir protėviams padaro daugiau žalos ir apsargdina nei bet kas iš anksčiau išvardintų. Pasakysite – marazmas, nusišnekėjimas, paistalai… Kantrybės – tuoj viską paaiškinsiu. Pradėsime nuo tai, kad tarp tėvo, motinos ir sūnaus yra DNR ryšys. Tai reiškia, kad vaikas turi ir motinos, ir tėvo genų. Dabar tai vadiname genais, o senoviniuose raštuose vietoj „DNR ryšys“ sakydavo „kraujo ryšys“. Dar sakydavo, jog ligos persiduoda per kraują, šiandien sakome – genetinės ligos. Anksčiau sakydavo – prakeikimas, dabar tą patį galima pasakyti ir moksliškai: genų mutacija, genų defektas, genų užteršimas. Šiandien genetikos mokslas dar labai jaunas. Jis apčiuopia tik pačią šio proceso aisbergo viršūnę. Iš tikrųjų viskas yra dar sudėtingiau. Yra materialūs genai, kuriuos mokslas jau pradėjo nagrinėti, ir yra astraliniai energetiniai genai, kurių mokslas dar nemoka pamatuoti ar kaip nors nufotografuoti. Tokių dalykų, kaip telegonija, mokslas dar ir dabar neįkanda. O tai jau – ne materialiosios genetikos sritis! Todėl tą, ko nesupranta, neigia. Keistas tas persenusių mokslininkų požiūris: jei daikto negalima sukišti į mėgintuvėlį, tai jis neegzistuoja. Jei jie negali tam tikro dėsnio laboratorinėmis sąlygomis pakartoti keletą kartų, tai tas dėsnis išvis neegzistuoja. Jie ir nepakartos, kol nesudarys visų sąlygų – ir materialių, ir nematerialių – tam reiškiniui vykti. O senovės žmonės tai žinojo visais lygmenimis. Jie mokėdavo apsisaugoti nuo genetinių ligų ir defektų. Visi principai aprašyti senovės šventraščiuose. Štai viena beveik 6000 metų senumo frazė: „Kas keiktų savo tėvą ar motiną, bus mirtim nubaustas; jis keikė tėvą ar motiną, ir jo kraujas yra ant jo“. *9 Ką tai reiškia? Tai reiškia, kad jei savo tėvui ar motinai linki mirties ar kitaip keiki, pyksti, nekenti – tai tu prakeiki save. Kodėl? O todėl, kad keikdamas tėvą ir motiną prakeiki jų genus. Bet mechanizmas ir astralinėje, ir fizinėje genetikoje veikia taip, kad bet koks prakeikimas, atsiradęs žmogaus genomoje, juda geneologine tvarka: senelis, tėvas, vaikas, vaikaitis, provaikaitis – žemėjančia tvarka. Kadangi tu turi savo tėvo ir motinos genus ir jei jų nekenti, keiki, pyksti, apkalbi, linki mirties, tai žemėjančia tvarka gauni pats ir dar per genų liniją gauna tavo vaikai ir vaikaičiai. Todėl šventraštis ir sako, kad kas keikia savo tėvą ir motiną, bus mirtimi nubaustas. Išvertus į mūsų laikų kalbą, tai reikštų prakeikti save, atpalaiduoti savo genomoje mirties energijas, užteršti savo genomą. Dar ta frazė sustiprinama paaiškinant kita fraze: „…ir jo kraujas yra ant jo“. Tai vienareikšmiškai reiškia, kad visas prakeikimas 100 procentų sugrįžta keikūnui. Todėl yra aiškiai parašyta: „Viešpats yra kantrus ir kupinas gailestingumo, atleidžiantis neteisybes ir nusikaltimus, tačiau nepaliekantis kalto nenubausto, bet baudžiantis už tėvų nusikaltimus vaikus iki trečios ir ketvirtos kartos“ *10 Ir tai parašyta prieš 5500 metų. Dabar gal čia mums skamba ir keistokai, bet jei išverti visa tai į mūsų šiuolaikišką kalbą, tai pasidaro visiškai suprantama ir aišku. Šiuo atveju skambėtų taip, kad už nepagarbą tėvams, linkėjimą jiems mirties, ligų, pykimą, nekentimą, niekinimą, bumbėjimą ir kt. grįžta genų linijomis viskas tau iki trečios ir ketvirtos kartos. Tai reiškia, kad grįžta tau, tavo vaikams, vaikaičiams, provaikaičiams, proprovaikaičiams. Bet pagal energetinės genetikos dėsnius galimi peršokimai. Tarkim, gali nieko neatsitikti vaikaičiui, bet provaikaitis gaus genus su defektais. Peršokimai galimi dėl to, kad jeigu tavo vaikaitis susituokia su labai gerą genetinį paveldą turinčia antrąja puse, tai jų palikuonis peršoka šie defektai. Todėl ir sakoma, kad tas ar anas atsigimė į senelį. Taigi parazitinės dvasinės struktūros šiuo būdu suryja dar didesnį kiekį mūsų gyvasties. Šiuo būdu pajungiami ne tik mes, bet ir mūsų palikuonys. Tokiu būdu parazitiniai energosiurbiai užsitikrina pastovius „klientus“. Taip mes prieš savo valią tampame tų „energetikų“ abonementais, ir ne tik mes, bet dar savo palikuonių sąskaita užtikriname tiems parazitams „klientūrą“ ir ateičiai. Aišku, viską galima pataisyti. Yra šventraščiuose nurodytos ir tokios galimybės. Bet apie tai – šio straipsnio tolesniuose skyreliuose.
Pasekmės. Genetinių ligų sąrašas: AH sekrecijos deficitas, Ašerio sindromas, autizmas, andrenogenitalinis sindromas, Barto sindromas, cerebrinis paralyžius, cistinė fibrozė, Dauno sindromas, diabetas, Fabry liga, homocistinurija, Lowe sindromas, Lunos, psoriazė, šeiminė Viduržemio jūros karštligė (ŠVK), spinalinė raumeninė atrofija, Ternerio sindromas, vėžys, Viscoto Oldricho sindromas, xeroderma pigmentosum, hipotriozė, mukoviscidozė, Malabsorbcijos sindromas, Klainfelterio sindromas, fenilketonurija ir t.t.
Apsauga. Šioje situacijoje apsisaugojimo patarimas tik vienas. Suvokti, kas vyksta, ir jei pakyla noras keikti savo protėvius, sukąsti liežuvį iki kraujų ir nepaleisti jo, kol praeis noras taip elgtis. O tada, kai pasiutimas praeis, suvokus, kad ir vėl tavo galvoje šeimininkavo kažkokios gleivėtos ir dvokiančios energetinės šlykštynės, reikia gailėtis, jog ir vėl „prisileidai“ tokias mintis į savo širdį. Pirmiausia mintis „įmeta“ į galvą, po to žmogus apsisprendžia, ką su jomis daryti. Jei žmogus pasilieka prie tų minčių, tada jos skverbiasi toliau. Jos užvaldo penktą mūsų kūno energetinį centrą, kuris įsikūręs mūsų kūno gerklės zonoje, todėl jaučiamas lyg gumulas gerklėje. Todėl lietuvių liaudyje šis jausmas vadinamas kartėliu. Kai supykstame ir jei toliau leidžiame blogoms mintims šeimininkauti, jos užvaldo ketvirtą centrą. O šis yra mūsų krūtinėje tarp saulės rezginio taško ir gerklės apačios per vidurį. Tai vadinasi širdies centru. Ir kai tik tos blogos ir svetimos mintys papuola į širdį, iš ten pasipila ir darbai, ir tekstai, ir visokie rusiški žodžiai, reiškiantys įvairias kryptis. Žmonės sako: „Neimk tu taip giliai į širdį“. Tokie posakiai šį tą pasako apie buvusį mūsų protėvių dvasinį raštingumą. Šiandien mes nesusimąstome kai kurių žodžių kilmės ir tikrosios prasmės. Senoliai žinojo ir energetinius centrus, ir jų reikšmes, ir lokalizacijas. Tad rekomenduoju stabdyti mintis pačioje pirminėje stadijoje. Prisiminkim senovės Japonijos patirtį. Jie taip gražiai gerbia savo protėvius. Rytuose šie principai labai gerai žinomi. Todėl ne tik tėvai ar seneliai ten ypatingai gerbiami, bet apskritai vyresni žmonės laikomi didžioj pagarboj. Taip kažkada buvo ir mūsų Lietuvoj.
4. Ketvirtą mūsų dešimtuko vietą užima biociklai.
Ši vieta jau kitokio pobūdžio nei pastarosios šešios, išvardintos prieš tai. Čia jau pažengusiems žmonėms, kurie save jau suvokia kaip dvasinę būtybę, o ne kaip materialų kūną. Čia tiems, kurie geba atsiriboti nuo materialiosios būties. Ši išmintis tiems, kas savo gyvenime jau perskirstė prioritetus. Tad pakalbėkime ir apie netinkamą savo kūno naudojimą. Tai kitas kraštutinumas, kuris ištraukia energiją iš mūsų kūnų. Šioje planetoje nuo neatmenamų laikų yra toks „septynių“ ciklas. Tokiu bioritmu gyvena visa gyvastis šioje žemėje. Čia gaunasi panašiai kaip ir su bet kokiu prietaisu, kurį nusiperkame parduotuvėje. Prie kiekvieno prietaiso yra vartotojo instrukcija. Jei mes prietaisą naudosime ne pagal gamintojo instrukciją, tai prietaisas suges. Tas pats yra ir su žmogumi. Žmogus yra kūrinys ir jam yra pritaikyta Gamintojo instrukcija. Jei nepaisysime jos, sirgsime, būsime nelaimingi, neteksime jėgų ir t.t. Štai pora ištraukų iš „vartotojo instrukcijos“: „Šešerius metus sėsi savo žemėje ir surinksi jos vaisius, o septintaisiais metais leisi jai pailsėti, paliksi ją neapsėtą, kad tavo tautos beturčiai iš jos maitintųsi, ir tai, ką jie paliks, ėstų laukiniai žvėrys. Taip pat pasielgsi su savo vynuogynu ir alyvmedžiais. Šešias dienas dirbk savo darbą, o septintąją dieną ilsėkis, kad pailsėtų tavo jautis bei asilas ir atsikvėptų vergės sūnus bei ateivis“. *11
Taigi ši kiekvienam iš mūsų lengvai pasiekiama instrukcija kalba apie ciklus, pagal kuriuos gyvenant galima sukaupti energiją. Juodžemis gyvena ilgaisiais ciklais – tai septyneri metai. Kaip sako „vartotojo instrukcija“, šešerius metus galima iš žemės imti tiek, kiek tik nori: sodinti, pjauti, o jau septintus metus žemė turi gauti poilsį. Per tą laiką dirvožemis susikalibruoja ir atsistato savo energetinę mikrostruktūrą. Tai yra kaip auka gamtai, kūrinijai. Augalininkystė tais laikais būdavo verslas, kaip dabar UAB arba AB. Vynuogynas kasmet duodavo, pagal to laikmečio standartus, milžiniškus pelnus. Ir čia „instrukcija“ teigia: vienus metus palikti vynuogyną neliestą: vynuogių kekes visokiems valkatom briaukšti, ir visokiems laukiniams žvėrims ryti. O tai ką tada valgyti metus pačiam ir iš ko gyventi? Labai paprasta – čia nėra taip tragiška, kaip atrodo. Paprasčiausiai visas dirvas ar vynuogynus savininkai padalindavo į septynias dalis. Ir tik viena dirva kasmet dirvonuodavo ar vienas iš septynių vynuogyno laukelių būdavo paliekamas pailsėti. Ir taip gaudavosi, jog savininkas galėdavo ištisai gyventi iš likusių šešių, o pakaitom vienas laukelis kasmet būdavo paliekamas poilsiui. Tai būdavo kaip auka. Pavertus vieną septintąją procentais, gauname 14% visų pajamų. Iš to pasimaitindavo beturčiai ir laukų gyvūnija. Tai harmoninga, tai puikus būdas gyventi harmonijoje su aplinka.
Kas atsitinka, kai dirva ar vynuogynas, ar laukas paliekamas? Dalis visos „anatomijos“ tokia: atėję gyvos būtybės toje vietoje randa maisto. Jos ten patiria nuostabų jausmą. Jos pamėgsta tą vietą ir taip pat ją patręšia ne tik tiesiogiai, bet ir geromis emocijomis, geru jausmu, dėkingumu. Tai stiprus palaiminimas. Todėl „instrukcija“ teigia, jog taip elgiantis dirvos duos nepalyginamai daugiau derliaus, ir tas derlius bus visai kitos kokybės.
Aptarėme dirvožemio bioritmus, dabar eilė žmogiškajam bioritmui. Štai dar viena ištrauka iš „instrukcijų knygos“: „Šešias dienas dirbk savo darbą, o septintąją dieną ilsėkis, kad pailsėtų tavo jautis bei asilas ir atsikvėptų vergės sūnus bei ateivis“. *12 Pasirodo, jog tas septynių ciklas galioja ir žmogui, ir gyvūnui. Augalų bioritmas lėtesnis, jis trunka kas 7 metai, o žmonių, gyvūnų, kitų gyvų būtybių – kas 7 dienos. Taip jau mes sutverti, jog kas 7 dienas turime „susikalibruoti“. Nes per 6 dienas organizmas išsiderina. Jei žmogus susireguliuotų kas 7 dienas, daugelis problemų atpultų. Kaip susireguliuoti? O būtent 7 dieną reikia skirti savo sielai. Vieniems tai – kultūrinis gyvenimas: teatrai, kinai, kitiems – labdaringa veikla, tretiems – pabuvimas gamtoje, pavaikščiojimas po mišką, ketvirtiems – apsilankymas parkuose, ten paukščių pamaitinimas. Nesvarbu, kaip, bet kad ta diena būtų skiriama ne darbui, ne uždirbimui pragyvenimui, bet žmogaus vidinių kokybių atstatymui ar tobulinimui. Tos „susikalibravimo“ veiklos skirstomos į lygius pagal grįžtamąjį efektą. Kiekvienas žmogus tai pasirenka pagal savo lygmenį. Ir pagal jo poilsio dieną iš dalies galima spręsti apie jo dvasinį lygmenį. Aukšto dvasinio lygmens žmogus savo poilsio dieną skiria: 1) meditacijai, kad susisinchronizuotų su Kūrėju; 2) šventraščių ar kitokių išminties knygų „instrukcijų“ skaitymui ar klausymui; 3) labdarai; 4) pagalbai kitiems. Tai pasiaukojimo, neegoistinis kelias. Bet ne visi gali taip elgtis, tam reikia pakankamai aukšto sąmonės lygmens ir tas žmogus turi būti pasiekęs gan aukštas vibracijas. O štai ką dar rašo šventraštis apie poilsio dieną ir ką pataria su ja daryti: „Atsimink sabato dieną, kad ją švęstum. Šešias dienas dirbk ir atlik visus savo darbus, o septintoji diena yra sabatas Viešpačiui, tavo Dievui. Joje nevalia dirbti jokio darbo nei tau, nei tavo sūnui ar dukteriai, nei tavo tarnui ar tarnaitei, nei tavo gyvuliui, nei ateiviui, kuris yra tavo namuose, nes per šešias dienas Viešpats sukūrė dangų, žemę, jūrą ir visa, kas juose yra, o septintąją dieną ilsėjosi. Todėl Viešpats palaimino sabatą ir pašventino jį. *13 Čia citatos pradžioje paminėtas žodis „švęsk“. Pagal šią šventraščio vietą galima matyti, jog švęsti tą dieną – reiškia ją paaukoti Kūrėjui. Bent vieną dieną savaitėje pabendrauti su Juo per meditaciją, maldą ar šventraščių skaitymą, ar paskaitų ta tema lankymą. Pabūti su Juo, susipažinti ar gilinti pažintį. Lietuvių liaudies patarlė sako: „Su kuo sutapsi, tuo pats tapsi“. Tai ir yra sinchronizavimosi dėsnis. Jei sutapsi su bloga kompanija, tapsi blogu žmogumi, jei sutapsi su gerais žmonėmis, tapsi geru žmogumi, jei sutapsi su Dievu – tapsi šviesos būtybe, nušvitusiu žmogumi. Jei žodis „švęsk“ reiškia paskirti 14% savo laiko Kūrėjui, tai žodis „pasišvęsti“ reiškia 100% savo laiko atiduoti Jam. Nesielgdami pagal „gamintojo rekomendacijas“, mes, kaip Jo kūriniai, pradedame prastai funkcionuoti. Yra tokia paprasta tiesa, kad jei nesinchronizuosi su Kūrėju, tai tave „susinchronizuos“ priešingos stovyklos atstovai. Kaip vakuumo gamtoje nebūna, taip nėra ir nepriklausomų žmonių. Jei neatnaujinsime kas savaitę savo šviesos, ilgainiui mūsų šviesa taps tamsi ir pas mus prasidės negandos ir patologijos.
Pasekmės: depresija, chroniškas nuovargis, nemiga, nervinis išsekimas, skurdas, depresija, savižudiškos mintys, žiaurumas, neapykanta ir iš to kylančios ligos, kurios išvardytos aukščiau tekste esančiuose skyriuose.
Apsauga. Čia tik vienas patarimas – kas nemoka ilsėtis, tas nemoka dirbti. Reikia teisingai ilsėtis. Paskirti vieną savaitės dieną šventimui. Būtent sinchronizavimuisi su Dievu. Kitaip sakant, norint, jog mūsų „operacinės sistemos“ nepultų virusai ir parazitai, reikia reguliariai kas savaitę atsisiųsti sisteminius atnaujinimus. Iš pradžių tai padaryti bus sunku, tad rekomendacija – susirasti žmonių grupę, kurie taip mąsto, prisijungti prie jų ir kartu su jais tai daryti. Grupėje daug kartų lengviau nei vienam.
3. Trečią mūsų dešimtuko vietą užima mūsų ištariami žodžiai.
Žodis turi daug galios. Žodis, kaip ir mintis, materialus. Žodžiu galima teikti gyvybę, bet galima ir užmušti. Ištartas žodis – tai jau konkretus veiksmas. Biblijoje parašyta, kad žodžiu Dievas sutvėrė žemę ir dangų. Be galo sunku suvokti tokius mastus! Žodžiu Kristus išvarinėjo demonus. Žodžiais mes išreiškiame meilę ar neapykantą. Žodžiais laiminame, žodžiais ištariami prakeikimai, kurie prakeiktąjį apsargdina, padaro invalidu, skurdžiumi ar nužudo. Taigi žodis turi svorį. Ir labai didelį svorį. Jis materialus. Žodžiai – tai mūsų įrankiai veiksmui atlikti. Ne veltui sakoma, kad žodis išskrenda žvirbliu, o grįžta jaučiu. Yra skirtingi žmonės, kurių žodis, kaip ir kiekvienas materialus daiktas, turi nevienodą svorį. Vienų žodis svarus, kitų beveik nieko nesveria. Kodėl? Jei žmogus daug meluoja ar daug šneka, tai jis silpnina žodžio galią. Žmogus gi – Dievo kūrinys, sutvertas pagal Jo atvaizdą ir pavidalą. Tad jei Dievas žodžiu sukūrė tiek dalykų, tai ir žmogus gali kurti žodžiu. Tik štai jei žmogysta žodžius naudoja netinkamai, Visata turi tam tikrus apsauginius mechanizmus ir žmogų neutralizuoja mažindama jo žodžio galią. Bet jei žmogus žodžius naudoja šviesai, jų galia didėja. O iš tikro tai čia ir vėl pats individas nieko negali realaus padaryti be kažkieno pagalbos. Žodžius gimdo mintys. O mintis gali į mūsų galvą pasiųsti tiek šviesiosios būtybės, tiek tamsiosios. Ir tik vienas žmogelis turi galią tas mintis rūšiuoti ir paversti žodžiais, garsais ar veiksmais. Pagal žodžius ir jų energetiką galima spręsti, ar žodžių tarėjas yra šviesus ar ne. Būna, kad žodžius teoriškai ir teisingus taria, bet nuo to bloga darosi. Bet būna, kad žmogus kalba grubiai, bet po tokių kalbų siela įgauna ramybę. Galima paimti Bibliją ir ją cituojant žmogų pasmerkti ir net privesti iki savižudybės, bet galima, naudojant tą pačią Bibliją, žmogų padaryti nušvitusia būtybe. Labai svarbu, kokios neregimojo pasaulio jėgos stovi už ištartų žodžių. Ir čia esmė – kas tu esi. Kam tarnauji: šviesai ar tamsai. Neutralių nėra. Jei žmogus šviesai tarnauja, na, pavyzdžiui, jei tu tarnauji Dievui, tai visa, kas dieviška, tau tampa šventa. Jei tarnaujama šešėlio pusei, tai dieviški dalykai tampa nesuprantami ir kelia atstūmimą, o skaitant šventraščius nieko neįmanoma suprasti. Jei net Dievo vardas kelia neigiamus jausmus, tokie ženklai byloja apie vidinę priklausomybę nuo juodosios pusės. Juodoji pusė bando sumenkinti Dievą žmonių akyse, bando Dievo vardą padaryti negaliojantį. Bando jį nuvalkioti. Todėl išminties knygoje yra duotas nurodymas: „Netark Viešpaties, savo Dievo, vardo be reikalo, nes Viešpats nepaliks be kaltės to, kuris be reikalo mini Jo vardą“. *14 Girdėjau tokią istoriją: vienas berniukas maudėsi jūroje. Tas berniukas suvaidino, kad skęsta, ir tučtuojau aplinkiniai puolė jį gelbėti. Tai jam patiko. Dėmesys, visi rūpinasi, tėvai duoda 100% dėmesio. Bet kai jis pradėjo tuo piktnaudžiauti, kad ir vėl būtų įvykių viduryje, aplinkiniai pradėjo į jį nekreipti jokio dėmesio. Bet atėjo diena, kai jis iš tikro skendo. Ir niekas nė piršto nepajudino manydami, jog jis ir vėl vaidina. Vaikinui tos vaidybos baigėsi tragiškai. Šventraštyje yra parašyta: „Ir kiekvienas, kuris šauksis Viešpaties vardo, bus išgelbėtas“. Ir tik ištarus tą vardą, iš karto sujuda visos Dangaus galybės. Šviesos pajėgos iš karto puola žiūrėti, kas atsitiko. Bet jei pilietis minės Dievo vardą kur reik ir kur nereik, tai ilgainiui ir bėdai atsitikus jo šauksmas bus traktuojamas kaip eilinis triukšmas. Štai todėl šventraštis ir sako, kad nepaliks be kaltės to, kas mini be reikalo Jo vardą. Taip, nes gelbėtojai neateis. Čia juodųjų jėgų darbas Dievo vardus padaryti priežodžiais. Vien krikščioniškuose šventraščių ritiniuose yra minima per 160 Dievo vardų. Bet krikščionim šiuo metu svarbiausias Dievo vardas yra JĖZUS. Šventraštis sako: „Jėzus yra akmuo, kurį jūs, statytojai, atmetėte ir kuris tapo kertiniu akmeniu. Ir nėra niekame kitame išgelbėjimo, nes neduota žmonėms po dangumi kito vardo, kuriuo turime būti išgelbėti“. *15 Štai todėl ir sutelktos visos juodosios jėgos, kad „nukenksmintų“ tą vardą, paverčiant jį priežodžiu. Žmonės sako: „vajezau“, „jėzau marija“, ir ant kiekvieno kampo, dėl kiekvieno šūdniekio mini tą vardą. Įsidūrė adata į pirštą – „vajezau“, iš nagų išpuolė lėkštė ir sudužo – „vajezau“. Štai todėl, kai jam bus tikrai blogai, tuo vardu nieko neprisišauksit. Todėl šis nusižengimas ir pelnė „bronzos medalį“ – trečią vietą pagal svarbumą. Pirmieji tą jėgą išbandė Kristaus mokiniai. Apie tai beveik prieš 2000 metų mums savo atsiminimų knygoje parašė Lukas. Jis papasakojo istoriją, apie didelį pulką mokinių, kurie baigė mokslus pas Kristų. Po teorinio kurso išklausymo, atėjus praktinių užduočių laikui, mokiniai buvo išsiųsti pasipraktikuoti ir grįžę džiaugėsi ir krykštavo: „Septyniasdešimt sugrįžo, su džiaugsmu kalbėdami: „Viešpatie, mums paklūsta net demonai dėl Tavo vardo“. *16 Aišku, ne savo gi galiomis jie tai darė, bet JĖZAUS vardo galia. Ir ligas gydė, ir mirusius prikeldavo, ir dar tūkstančius kitų stebuklų darė būtent Jo vardu. Lietuviškai sakant, veikė pagal įgaliojimą. Tai gali ir turi daryti kiekvienas krikščionis. Nes toks buvo paskutinis Kristaus nurodymas. Štai Jo paskutiniai žodžiai: „Jis tarė jiems: „Eikite į visą pasaulį ir skelbkite Evangeliją visai kūrinijai. Kas įtikės ir krikštysis, bus išgelbėtas, o kas netikės, bus pasmerktas. Ir kurie tikės, tuos lydės šie ženklai: mano vardu jie išvarinės demonus, kalbės naujomis kalbomis, ims plikomis rankomis gyvates ir, jei išgertų mirtinų nuodų, jiems nepakenks. Jie dės rankas ant ligonių, ir tie pasveiks“. Baigęs jiems kalbėti, Viešpats buvo paimtas į dangų ir atsisėdo Dievo dešinėje“. *17 Taigi tai nurodymai visiems tikintiesiems. Ne kunigams, ne vyskupams, ne kardinolams, bet kiekvienam įtikėjusiam. Ir nereikia klausyti, ką šiuo klausimu kalba kai kurie kunigai ar žymūs Lietuvos egzorcistai. Katalikų kunigai teigia, kad gydyti, išvarinėti demonus, daryti stebuklus ir t.t. gali tik kunigas, gavęs vyskupo leidimą. Bet čia tik jų organizacijos kanonai, bet ne Dievo nurodymai. Dievo nurodymai surašyti Biblijoje. Jei kažkokių konfesijų ar organizacijų kanonai, vidiniai įstatymai ar kiti potvarkiai prieštarauja Dievo duotiems nurodymams, tai galima nepaisyti tų žmonių sugalvotų taisyklių. Visa, kas aprašyta Biblijoje, gali daryti kiekvienas, patikėjęs Jėzaus mokymu. „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: kas mane tiki, darys darbus, kuriuos Aš darau, ir dar už juos didesnių darys, nes Aš einu pas savo Tėvą“. *18 Taigi Jėzus nesakė, kad kunigai ar vyskupai darys darbus, bet jis sakė, kad „kas mane tiki“. Nereikia jokių vyskupų leidimų, nes kiekvienas, kas tiki, turi paties Aukščiausiojo leidimą ir nurodymą. Pats vardo Savininkas leido tuo vardu naudotis, net liepė tai daryti. Bet vardą naudoti privalome ne be reikalo, o su tikslu ir sąmoningai. Tik su reikalu ar su misija. Tik norint kam nors padėti sunkioje bėdoje. Arba įsakinėjant visokioms astralinėms kenkėjiškoms būtybėms. Viena tradicinė organizacija bando „prichvatizuoti“ išsigelbėjimą, bandydama visiems įteigti, kad tik per kunigus ateina Dievo malonės, tik jie gali laiminti, suteikti sakramentus ir tik su jų pagalba po išpažinties gali būti atleistos nuodėmės. Tai melas. Ta organizacija dirba pagal UAB principus. Tai nuo viduramžių besitęsiantis religinio marketingo principas, siekiantis monopolizuoti religines rinkas. Tai parazitinės komercinės struktūros, kurių siekis – parazituoti žmonių sąskaita. Aišku, ne visi jie ten tokie tose organizacijose. Jų yra tik saujelė, pati grietinėlė, kuri sėdi viršuje. Yra daugybė gerų ir atsidavusių Dievui kunigų. Ir jei kunigas tikrai tarnauja Dievui, jis nugrūdamas į tokią parapiją, kur ganomų avelių bandą sudaro tik kelios bobutės. Katalikų bažnyčia ne išimtis čia. Taip bando pasipinigauti, ir įtaka, ir valdžia pasimėgauti ir daugelis protestantiškų organizacijų, kurios save vadina vienu žodžiu – bažnyčia. Verbuoja vieni nuo kitų sielas. Tai marketingas. Kristus visiškai ne to mokė. Neleiskite, kad jus apgaudinėtų. Skaitykite Naująjį Testamentą ir pamatysite ten tokių dalykų, kad plaukai pasišiauš. Taigi nei Dievas, nei Jo vardas nėra privatizuojamas. Tai išskiria krikščionybę iš visų kitų religijų. Nė vienoje iš religijų nėra galimybių ar galių įsakinėti dvasinėms būtybėms. Nė viena religija neduoda tokios atsakomybės. Tai didelė atsakomybė, nes krikščionys turi generalinį Dievo įgaliojimą veikti žemėje. Jie gali Dievo vardu atlikti veiksmus. Todėl pačios didžiausios šešėlinės pajėgos skiriamos sumenkinti ar kitaip padaryti neveiksnų tą galingą vardą – JĖZUS.
Pasekmės. Naudojant be reikalo Dievo vardą, rimtam reikalui esant, šauksmas bus traktuojamas kaip nerimtas. Į tokį žmogų dvasinis pasaulis žiūrės rezervuotai. Tokiu būdu žmogus bus nubaustas.
Apsauga. Na, apsisaugojimas nuo to – išnaikinti iš savo kalbos visokius priežodžius ar jaustukus, kur minimas Dievo vardas. Dievo vardą laikyti šventu, galingu ir į jį žiūrėti su didžia pagarba ir baime.
2. Sidabro medalį mūsų nuodėmių dešimtuke užima stabmeldystė.
Tai pagal didumą užimanti antrą vietą ir nešanti bene didžiausią disbalansą žmogui veikla. Šis užsiėmimas toks senas, kaip ir pati žmonių civilizacija. Kai žmonės sako, kad prostitucija yra pati seniausia veikla pasaulyje, tai aš drįstu prieštarauti. Manau, kad stabmeldystė dar senesnė už prostituciją. Pirmiausia reikia pasiaiškinti, kas yra tas stabas. Štai kaip jį apibūdina religijotyros žodynas: „STABAS, dievybės atvaizdas (drožinys, raižinys, statula, paveikslas) kaip religinis garbinimo objektas“. *19 Taigi žodynas teigia, kad tai gali būti bet koks materialus daiktas, vaizduojantis dievybę, ir tas daiktas yra garbinamas. Yra visokiausių stabų, ir ką tik žmonės negarbino per visą istoriją. Labai paplitęs visame pasaulyje falo kultas. Žmonės išdroždavo iš medžio ar nulipdydavo iš molio vyrišką erekcijos būsenoje esantį organą ir atsiklaupę melsdavosi jam. Aukodavo aukas, statydavo aukurus. Smilkydavo smilkalus ir visaip kitaip garbindavo (ir šiuo metu dar taip tebedaro). Tą stabą pavadino falu, vaisingumo ir jėgos simboliu. Kitas stabas – pinigai. Iš tikro tai labai senas stabas. Jis turi ir archajišką pavadinimą MAMONA, jei tiksliau, tai: „MAMONA (aramėjų kalbos žodis) sirų turto, pelno, godumo dievybė. Talmude – turtai, Naujajame testamente – jėgos, keliančios turtų troškimą.“ *19 Tai labai paplitęs tarp mūsų kultas. Visi garbina stabą, kurio materialioji išraiška yra pinigai. Šis kultas apėmęs visą pasaulį, bet labiausiai paplitęs JAV. Lietuva milžiniškais šuoliais vejasi šio kulto lyderius. Pinigai – tai stabas. Jis pavergia žmones ir padaro nuolankiais jo tarnais. Šio stabo pagalba šiais laikais valdomos žmonių masės. Tai tikroji vergija. Ne žmogus turi pinigams tarnauti, bet pinigai jam. Reklamomis ir visokiais NLP žmonėms sukeliami norai ir troškimai. Žmogus neturi tiek lėšų visiems įdiegtiems troškimams įgyvendinti, čia „geroji“ mamona pasiūlo paskolą. Ir tada žmogus tampa absoliutus vergas. Kiti stabai yra POP ar kitos estrados ar kino verslo „žvaigždės“. Jaunimas pasidaro savo namų „altoriukus“: prisikabinėja visokių muzikinių „dievaičių“ paveikslų ir juos garbina. Šlovina jų vardus, dainuoja jų dainas. Tai taip pat stabmeldystė, nes turi visus stabmeldystės atributus. Dar stabas yra, bent jau Lietuvoje, krepšinis, net oficialiai vadinamas antrąja Lietuvos religija. Tai taip pat galima laikyti stabu. Ir šiaip tokių stabukų aplink mus daugybė. Norint juos išvardinti, reikėtų visą knygą parašyti, todėl čia minimi tik „egzotiškiausi“. Ką sako šiuo klausimu šventraščiai? O jie gan konkrečiai tai apibūdina. Štai kokį nurodymą gavo iš Dievo vienas istorinis šventasis ir Dievo draugas: „Nedaryk sau jokio drožinio nei jokio atvaizdo to, kas yra aukštai danguje, žemai žemėje ar po žeme vandenyje. Nesilenk prieš juos ir netarnauk jiems! Nes Aš, Viešpats, tavo Dievas, esu pavydus Dievas, baudžiąs vaikus už tėvų kaltes iki trečios ir ketvirtos kartos tų, kurie manęs nekenčia, bet rodąs gailestingumą iki tūkstantosios kartos tiems, kurie mane myli ir laikosi mano įsakymų.“ *20 Tai bent nurodymas. Jokio drožinio ar paveikslo. Nieko nevaizduoti, kas yra aukštai danguje, o aukštai danguje, pagal šventraščius, gyvena Dievas. Tad Dievas per savo pranašus uždraudžia jį vaizduoti ir lenktis atvaizdui bet kokia forma. Dar sako, kad žemai žemėje esančių dalykų negalima vaizduoti ir lenktis jiems (tai bet kada gyvenę žemėje žmonės, šventieji, dievai, pusdieviai ir kitokios būtybės, turinčios kūnus, negali būti vaizduojamos kultinėms reikmėms). Jėzus Kristus irgi turėjo kūną ir vaikščiojo čia, žemai, žemėje. Ir šventraščiai draudžia jį vaizduoti ir melstis atvaizdui. Dar draudžiama kulto tikslams vaizduoti būtybes, kurios gyvena po žeme. Šventraščiai kalba, kad po žeme gyvena visokie demonai ar dvasiniai parazitai. Dar sakoma, kad ten yra pragaras. Tad negalima daryti demonų atvaizdų ir jiems lenktis. Neleidžiama ir jūrų gelmių esybių vaizduoti ir jiems tarnauti, tokių kaip undinės, Poseidonas ir kitokie jūrų padarai. Tame nurodyme Dievas pranašui nurodė gana smulkiai viską, išvardindamas visus erdvės sluoksnius. Vienu žodžiu, tai reikštų, kad negalima lenktis jokiems vaizduojamiems materialiems dalykams. Pagal šventraščius, stabmeldystei priskiriamas ir Marijos statulų, Kristaus statulų, šventųjų paveikslų, ikonų, kryžių, rūpintojėlių, relikvijorių, medalikėlių, rožančių ir kitų atributų garbinimas. Tai tikrų tikriausia stabmeldystė. Tai atitinka religinių terminų apibūdintą stabmeldystės aprašą. Kokia viso to anatomija? Pabandysiu smulkiau paaiškinti, kodėl tokia veikla uždrausta. Principas labai paprastas. Malda ar meditacija tai yra komunikavimo priemonė. Na, kaip pas mus mobilusis telefonas. Taigi su kuo komunikuojame? Jei pasidedame na, tarkim, Kristaus atvaizdą, ir pradedam melstis jam, tada kur tos maldos nueina? Mes puikiai žinome, kad visus atvaizdus kažkoks žmogus nupiešia. Ir jei tą atvaizdą nupiešė kažkoks dailininkas ir jis piešė, kaip dažniausiai dailininkai daro, pasisodinęs kažkokį barzdotą pilietį (dažniausiai dėl pigumo pasirenkami modeliai pas mus vadinami „bomžais“). Tad dar padailinęs tą paveikslą menininkas nutapo atjaunintą benamį, uždeda aureolę, sudeda rankas, kaip reikia, ir – „abra kadabra“: Kristus! Taigi jei malda – komunikavimo priemonė, tai mes pasidedame tokį paveikslą, sukuriame savo smegenyse vaizdinį ir įsivaizduojame kažkur aukštai debesyse tą pilietį, kurį matome paveiksle, ir bandome su juo pasikalbėti. Juokinga? Mūsų maldos ir širdis jungiasi su atvaizdu, šiuo atveju – benamiu. Bet tą atvaizdą vadina šventu Kristaus vardu. Čia panašu į situaciją, kai kas nors pavadintų šunį ar kiaulę tavo vardu ir bandytų su jais meiliai bendrauti tau šalia stovint. Ar tavęs tai nežeistų? Juoką kelia neapgalvoti ir pilni neišmanymo žmonių poelgiai. Taip, iš tikrųjų tai kelia juoką. O juokingiausia tai, kad tas vaizduojamas Jėzus, kurį mes matome paveiksluose, net nepanašus į tikrąjį Jėzų. Jėzus buvo žydų kilmės, o tikrieji tų laikų žydai turėjo išskirtinius veido bruožus. O mūsų vaizduojamasis turi juos tokius, kokius tik nori, bet ne žydiškus. Jis panašus į ariją, kurį aprašė naciai, kurie teigė, kad tikrieji arijai yra žydrų akių, pailgo veido, aukšti. Tad melstis atvaizdams – tapatu jungtis su kažkuo, kas stovi už tų atvaizdų: ar tai būtų modelis, pagal kurį nutapytas ar nulipdytas atvaizdas, ar tai būtų kita paveiksle užkoduota amuletinė bio informacija. Už kiekvieno stabo stovi energetinė būtybė, kuri maitinasi ta egregorine energija. Taigi visi, kurie medituoja prieš atvaizdus, savo gyvasties sąskaita šeria demonus. Griežtai pasakyta, bet tai tiesa. Tai ne mano išgalvota. Tai paimta iš šventraščių. Po nukryžiavimo prisikėlęs Jėzus keitė savo pavidalus. Net jo artimiausi mokiniai, kurie pas jį mokėsi apie trejus metus, nesugebėjo jo pažinti. Štai ką rašo savo atsiminimų knygoje vienas iš artimiausių Kristaus mokinių Jonas: Tai tarusi, ji atsisuko ir pamatė stovintį Jėzų, bet nepažino, kad tai Jėzus. Jėzus jai tarė: „Moterie, ko verki? Ko ieškai?“ Ji, manydama, jog tai sodininkas, atsakė: „Gerbiamasis, jei tamsta Jį išnešei, pasakyk man, kur Jį padėjai. Aš Jį pasiimsiu“. Jėzus jai sako: „Marija!“ Ji atsigręžė ir sušuko: „Rabuni!“ (Tai reiškia: „Mokytojau“)“. *21 Tai reiškia, kad Jis keitė pavidalus, ir net Marija, tiek laiko prabuvusi šalia jo, nepažino, žiūrėjo į jį ir nepažino, palaikė jį sodininku. Tai yra, kad Jėzus neturi materialaus pavidalo. Marija tik iš balso jį pažino. Jeigu tokie dalykai dėjosi tada, tai apie kokią tapybą ar drožybą galima kalbėti, kad net artimiausieji jo mokiniai negalėjo pasakyti, kaip Jis atrodė? Kai tik jie priprasdavo prie vieno Jo pavidalo, jis jį pakeisdavo. Ir kai yra sakoma, kad šitas ar kitas paveikslas – tai Jėzaus atvaizdas, tai – melas. Štai kita istorija apie Jėzų ir jo atvaizdą: „Paskui Jėzus vėl pasirodė mokiniams prie Tiberiados ežero. Pasirodė taip. Buvo drauge Simonas Petras, Tomas, vadinamas Dvyniu, Natanaelis iš Galilėjos Kanos, Zebediejaus sūnūs ir dar du kiti Jėzaus mokiniai. Simonas Petras jiems sako: „Einu žvejoti“. Jie pasisiūlė: „Ir mes einame su tavimi“. Nuėję jie tuojau sulipo į valtį, tačiau tą naktį nieko nesugavo. Rytui auštant, ant kranto pasirodė bestovįs Jėzus. Bet mokiniai nepažino, kad tai buvo Jėzus. O Jėzus jiems tarė: „Vaikeliai, ar neturite ko valgyti?“ Jie atsakė: „Ne“. Tada Jis pasakė: „Užmeskite tinklą į dešinę nuo valties, ir pagausite“. Jie užmetė ir nebeįstengė jo patraukti dėl žuvų gausybės. Tuomet tasai mokinys, kurį Jėzus mylėjo, sako Petrui: „Tai Viešpats!“ Išgirdęs, jog tai Viešpats, Simonas Petras persijuosė drabužį, – mat buvo neapsirengęs, – ir šoko į ežerą. Kiti mokiniai atsiyrė valtimi, nes buvo netoli kranto – maždaug už dviejų šimtų mastų – ir atitempė tinklą su žuvimis. Išlipę į krantą, jie pamatė žėrinčias žarijas, ant jų padėtą žuvį ir duonos. Jėzus jiems tarė: „Atneškite ką tik pagautų žuvų“. Simonas Petras nuėjo ir išvilko į krantą tinklą, pilną didelių žuvų, iš viso šimtą penkiasdešimt tris. Nors jų buvo tokia gausybė, tačiau tinklas nesuplyšo. Jėzus tarė: „Eikite šen pusryčių!“ Ir nė vienas iš mokinių neišdrįso paklausti: „Kas Tu esi?“, nes jie žinojo, jog tai Viešpats. Jėzus priėjo, paėmė duonos ir davė jiems, taip pat ir žuvies. Tai jau trečią kartą pasirodė savo mokiniams Jėzus, prisikėlęs iš numirusių.“ *22 Apie kokį vaizdavimą gali būti kalba, jei net mokiniai nežinojo, kaip jis atrodė iš tikrųjų. Visos maldos, mūsų energija, naudojant atvaizdus, nukeliauja į astralinių būtybių kaupiamąją sąskaitą. Ir žmonės stebisi, kodėl šiais laikais tradicinėse bažnyčiose nevyksta tokie stebuklai, kokie aprašyti šventraščiuose. Kodėl neišklausomos didžiumos maldos? Štai atsakymas – kreipiamasi ne tuo adresu. Laiškas adresato nepasiekia. Laiško turinys labai geras, bet ant voko – ne tas adresas.
Kitas stabas yra pastatai, vadinami bažnyčiomis. Arba dar vadinami „Dievo namais“. Atėję ten klaupiasi, meldžiasi ir laiko šventove pastatą. Tai irgi stabmeldystės forma. Žmonės mano, kad Dievas, kuris sutvėrė visas galaktikas, sutelpa į žmogaus padarytą pastatą. Dievas yra visur. Nėra vietos, kur Jo nėra. Tad ir tuose pastatuose, kuriuos žmonės vadina šventyklomis, Dievo lygiai tiek, kiek ir laukuose, miškuose, sankryžose, turguose. Šventraštis sako: „Dievas, pasaulio ir visko, kas jame yra, Kūrėjas, būdamas dangaus ir žemės Viešpats, negyvena žmonių rankomis statytose šventyklose“. *23 Tai aiškiai parašyta. Tad paskaičius šventraščius, visas tas mitas, kurį mes vadinome žodžiais „bažnyčia“, „krikščionybė“, „tikėjimas“, „meilė“, įgauna visiškai kitą prasmę. Kristus ir pirmoji Bažnyčia mokė visiškai kitų dalykų. Jie neturėjo pastatų, nekaupė turtų. Štai citata iš šventraščio: „Tarp jų nebuvo stokojančių, nes visi, kurie turėjo žemės sklypus ar namus, juos parduodavo, o už tai gautus pinigus atnešdavo ir sudėdavo prie apaštalų kojų, ir kiekvienam buvo dalijama, kiek kam reikėjo.“ *24 Ir ką pasakytų šiuolaikiškas žmogus? Jis ištartų žodžius: sekta, pamišėliai, idiotai… Bet juk tokia tikroji Bažnyčia, taip mokė Kristus. O ką mes matome dabar? Matome, ką tik norime matyti, bet ne krikščionybę. Jei dabar kas nors parduotų sklypus ar namus ir atneštų ir padėtų prie šiuolaikinių „apaštalų“ kojų? Tai tikrai nebūtų išdalinta kitiems žmonėms pagal jų poreikius. Viskas liktų tik „apaštalų“ klanui. Jie neturėjo nei stabų, nei pastatų su bokštais, nei kokių ypatingų rūbų, nei altorių, nei šventorių, nei varpų, nei vargonų. Viskas būdavo pas juos sukoncentruota į tarnystę Dievui, kurio neįmanoma įsivaizduoti. Į tikrąjį Dievą, o ne į kažkokį egregorą, sukurtą žmonių. Kaip žinome iš praeito šio straipsnio skyriaus, Dievas turi adresaciją, skirtą prisišaukti Jį. Vienintelis apčiuopiamas dalykas, kuris duotas komunikavimui, – tai Dievo vardas. Reikia į Jį kreiptis Jo vardu nebandant nieko įsivaizduoti. Jei tik paleidi vaizduotę, ji kaip nežabotas ir laukinis mustangas tave nutemps nuo tiesaus kelio į stepes ar dykumas.
Pasekmės. Pasekmės šiuo atveju išvardintos pastraipoj: „Nesilenk prieš juos ir netarnauk jiems! Nes Aš, Viešpats, tavo Dievas, esu pavydus Dievas, baudžiąs vaikus už tėvų kaltes iki trečios ir ketvirtos kartos tų, kurie manęs nekenčia, bet rodąs gailestingumą iki tūkstantosios kartos tiems, kurie mane myli ir laikosi mano įsakymų“. *20 Taigi už stabmeldystę – pažadėtas prakeikimas pačiam stabmeldžiui ir jo palikuonims. Dievas stabmeldystę vadina neapykanta jam. Pasekmė ir yra ta, kad Lietuva pirmauja savižudybių skaičiumi Europoje…
Apsauga. Apsisaugojimas nuo šios negandos ir biblijinio prakeikimo – pradėti medituoti ir mąstyti, kiek stabų yra mano gyvenime, juos visus išmesti iš savo kontempliacinių aktyvų. Jei kas nors užsiima maldos praktika, tai turi nustoti net bandyti įsivaizduoti Dievą – tai padidintų maldos efektyvumą ir atsakytų maldų skaičių. Svarbu: neturėti jokių dievaičių ar dievybių, reikia stengtis pažinti tikrąjį Kūrėją.
1. Pirmą vietą mūsų dešimtuke užima dvasinė paleistuvystė.
Tai labai panašus punktas į devintą, tik čia viskas dar labiau sukonkretinta. Šis nurodymas laikomas pačiu svarbiausiu iš visų 10 išvardintų. O jis skamba štai kaip: „Neturėk kitų dievų šalia manęs“ *20. Labai paprastas nurodymas. Ir labai keistas bei, iš šalies žiūrint, gan egoistiškas. Bet tiesa yra tokia ir ne kitokia. Šiais laikais vyrauja mada ar požiūris, jog visos religijos meldžiasi tam pačiam Dievui, tik skirtingose kalbose Jis kitaip vadinasi. Budistinėse šalyse – Buda, Indijoje – Višna, Krišna, Ganešas, ir t.t., o arabų šalyse – Alachas, yra dar daug ir kitų šalių su kitais Dievo pavadinimais. Su tuo galima būtų sutikti ir čia jokių problemų nėra, bet yra vienas dalykas, kuris, kaip ir „tradicinėje“ krikščionybėje, sugriauna viską ir gerus norus bei nuoširdų atsidavimą Dievui paverčia tarnavimu nežinia kam, kai tave nuveda prie statulos, dievybės atvaizdo ar paveikslo. Visos tos religijos turi materialius atributus, kurie maldas ir žmogaus atsidavimo energiją nukreipia į kitas vietas, bet tik ne į Dievą. Deja, remiantis šiuo Dievo nurodymu, „į šio baudžiamojo kodekso straipsnį“ patenka visos didžiausios religijos. Jei nebūtų garbinamų materialių išraiškų tose religijose, tai visa tai būtų panašu į tikrąjį Dievo garbinimą, nes žmoguje įtaisyta vidinė „radijo stotelė“ jungtųsi su Kūrėju ir vaizduotė tam nemaišytų. O šiuo metu bet kokio kulto vietose yra materialūs „šventi“ daiktai: statulos, akmenys, paveikslai, girios ir t.t., kurie žmones jungia į grupes jų vaizduotės pagalba. Vaizduotė turi labai galingą jėgą. Įsivaizduokite tokią situaciją: jūs sėdite prie stalo kokioje nors valgykloje ir pradedate valgyti skanų patiekalą. Prieš jus atsisėda turintis šlapimo kvapą ir protiškai nesveikas benamis ir pradeda iš nosies lupti pūlingus ir geltonai balkšvus snarglius bei juos valgyti. Kokią reakciją sukels jums šis vaizdas? Daugelis tai pamatęs apsivems arba mažų mažiausiai nubėgs nuo stalo palikęs iki tos akimirkos skaniausiu pasaulyje laikytą patiekalą. Štai vaizduotės galia. Ji net visą fiziologiją paliečia. Atsiranda pykinimas, vėmimas, bjaurumo, šlykštumo jausmas, burnoje – šlykštus skonis, nosyje išlieka to piliečio kvapas, prapuola alkio jausmas. Jokio fizinio prisilietimo su benamiu nebuvo, jis savo „jogos“ veiksmus atliko daugiau nei dviejų metrų atstumu, o jausmas – lyg pats būtum prisirijęs snarglių. Aš suprantu, kad šis pasakojimas šlykštus ir vien paskaičius nesinori eiti į virtuvę, bet aš tik norėjau praktiškai pailiustruoti, ką gali mūsų vaizduotė. Taigi, jei kreipiatės į Dievą ir matote prieš save materialų pavidalą, ta pati vaizduotės galia visą jūsų esybę su visomis nervinėmis ar astralinėmis galūnėmis prijungs prie dar vieno stabmeldystės kulto, egregoro, ar kokio kito pragariško vampyro su gražiais pavadinimais. Todėl Kristus ir yra pasakęs šiuos žodžius: „ Įeikite pro ankštus vartus, nes erdvūs vartai ir platus kelias veda į pražūtį, ir daug yra juo einančių. O ankšti vartai ir siauras kelias veda į gyvenimą, ir tik nedaugelis jį randa“. *26 Iš šių žodžių matome, kad bėgdami kaip avys paskui mases žmonių nueisime į tą vietą, kur ir nurodė šių žodžių autorius. O šventraščiai moko mąstyti sąmoningai, nepasiduoti laukiniams instinktams ir gaujos jausmams. Moko neklausyti, ką ir kas sako, o įsitikinti patiems. Aš raginu netikėti ir mano rašliavomis, nė vienu žodžiu netikėti, bet viską patiems patikrinti. Jei vadinate save krikščionimis, tai skaitykite krikščionybės pirminius šaltinius, skaitykite šventraščius ir sužinosite tiesą. Tik iš karto įspėju, kad paskaitę Naująjį Testamentą būsite šokiruoti, kaip ir aš pats kadaise sukrėstas buvau. Mane sukrėtė tai, kad viskas, kas ten parašyta, toli nuo to, ką mes matome šiomis dienomis. Ir kai jau pažinsite tiesą, neteiskite tų, kurie jos nežino. Jiems dar neatėjęs laikas. Kaip savas laikas būna mažiems vaikams, kurie žaidžia su tikrų daiktų imitacijomis ir atvaizdais – lėlėmis ir mašinytėmis, o paaugę sėda prie tikrų automobilių vairo ar užaugina tikrus vaikus. Tad jei jūsų vidinis amžius pasiekė bent jau pilnametystę, meskite tuos žaislus ir užsiimkite tikrais dalykais. Žmonės, kurie išsivadavo iš iliuzijos gniaužtų, pas mus vadinami nušvitusiais. Biblijoje jie vadinami mistiniu terminu – „įtikėjusiaisiais“.
Pasekmės. Na, šio punkto pažeidimo pasekmės ir yra visų pasekmių, išvardintų ankstesniuose skyreliuose, suma.
Apsauga. Rekomendacija viena – nedaryk to, ko nesugebi. Jei nesi Dievo matęs, tai ir nebandyk Jo įsivaizduoti. Raštai sako, kad Dievo veido niekas nėra matęs. Taip pat ten parašyta, kad net mokiniai ar net pati Marija nežinojo, kaip Kristus atrodo, tai ką jau mes galim įsivaizduoti po dviejų tūkstantmečių? Venk bet kokių fetišų ir nesimelsk jiems. Girdėjau žmones sakant, kad pasimeldus prie statulos ar švento paveikslo, arba pabuvus šventykloje taip pagerėja, jie jaučiasi kaip naujai gimę – ten yra Dievas. Bet girdėjau tą patį sakant ir narkomanus ar alkoholikus: kai pavartoja, jiems palengvėja, pasijunta laisvi, laimingi ir visai nauji žmonės. Kas žino, ar nestabilūs, nekontroliuojami ir banguojantys žmogaus jausmai gali būti Dievo buvimo įrodymai? Šventraščiuose Dievo buvimą ir Šventosios Dvasios veikimą lydėjo ne jausmai, o stebuklai. Kur jie?
Apibendrindamas viską, galiu pacituoti tikruosius 10 Dievo nurodymų, kaip gyventi sėkmingai, laimingai ir sveikai. Šie įsakymai buvo duoti Dievo draugui Mozei ant Sinajaus kalno. Visa tai aprašyta Biblijoje. Tai nurodymai, kaip neprarasti gyvybinės energijos, kaip išsaugoti ją ir padidinti jos kiekį. Tik ilgainiui tam tikri suinteresuoti asmenys pašalino iš jų antrą nurodymą, nes labai jau norėjosi tų paveikslų, statulų ir kitokių atributų. Pašalinus nepageidaujamą įsakymą, liko tik devyni. Nei šis, nei tas. Tada gudročiai padalino paskutinį nurodymą pusiau ir abra kadabra – vėl jų dešimt. To vieno įsakymo pašalinimas pavertė niekais visus likusius. Nes juos galima pritaikyti bet kuriam atvaizdui ar stabui ir žmogų parklupdyti prieš tą egregorą, kuris su tikruoju Kūrėju neturi nieko bendra. Tokiu būdu žmonės buvo apgauti ir priversti tarnauti visoms senoviškosioms pagoniškosioms dievybėms, tik pervardinus jas sukrikščionintais pavadinimais. Taip dievų motina žemė, kuri turėjo vardus Seva, Živa, Žemyna, tapo Marija. Ta pati panelė, tik kita suknelė. Na, o visokius dievukus, pusdievius, kurie buvo atsakingi už visokiausias gyvenimo sritis, taip pat sukrikščionino. Štai, jei kas ką pavogė ar pametė kokį daiktą, meldžiasi šv. Antanui, anksčiau už šią sritį buvo atsakinga kita dievybė – pagoniška, kuriai melsdavosi prašydami to paties. Ir daugelis kitų šventųjų, atsakingų už tas pačias sritis, už kurias anksčiau buvo atsakingi pagonių dievai, buvo perkrikštyti krikščioniškais pavadinimais. Pavadinimai pasikeitė, o visa kita liko tas pats. Tad labai rekomenduoju paskaityti bent jau Naująjį Testamentą. Tai, ką rasite, sugriaus esamą klaidingą nuomonę apie krikščionybę. Pamatysite, jog tai, ką skaitote, nieko bendra neturi su tuo, ką įsivaizdavote po žodžiu „krikščionybė“. Pradžiai štai 10 tikrųjų Dievo Mozei duotų nurodymų:
1. Neturėk kitų dievų šalia manęs.
2. Nedaryk sau jokio drožinio nei jokio atvaizdo to, kas yra aukštai danguje, žemai žemėje ar po žeme vandenyje. Nesilenk prieš juos ir netarnauk jiems! Nes Aš, Viešpats, tavo Dievas, esu pavydus Dievas, baudžiąs vaikus už tėvų kaltes iki trečios ir ketvirtos kartos tų, kurie manęs nekenčia, bet rodąs gailestingumą iki tūkstantosios kartos tiems, kurie mane myli ir laikosi mano įsakymų.
3. Netark Viešpaties, savo Dievo, vardo be reikalo, nes Viešpats nepaliks be kaltės to, kuris be reikalo mini Jo vardą. Atsimink sabato dieną, kad ją švęstum.
4. Šešias dienas dirbk ir atlik visus savo darbus, o septintoji diena yra sabatas Viešpačiui, tavo Dievui. Joje nevalia dirbti jokio darbo nei tau, nei tavo sūnui ar dukteriai, nei tavo tarnui ar tarnaitei, nei tavo gyvuliui, nei ateiviui, kuris yra tavo namuose, nes per šešias dienas Viešpats sukūrė dangų, žemę, jūrą ir visa, kas juose yra, o septintąją dieną ilsėjosi. Todėl Viešpats palaimino sabatą ir pašventino jį.
5. Gerbk savo tėvą ir motiną, kad ilgai gyventum žemėje, kurią Viešpats Dievas tau duoda.
6. Nežudyk.
7. Nesvetimauk.
8. Nevok.
9. Neliudyk neteisingai prieš savo artimą.
10. Negeisk savo artimo namų, negeisk savo artimo žmonos, nei jo tarno, nei tarnaitės, nei jaučio, nei asilo – nieko, kas yra tavo artimo.
Čia išvardinti visi nurodymai, kaip ir ką daryti, ir išvardinti jie smulkiai, kad nekiltų jokių diskusijų ar filosofinių „išraitymų“. O Kristus visus tuos įsakymus susistemino į du nurodymus: „Jėzus jam atsakė: ‘Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa savo širdimi, visa savo siela ir visu savo protu’. Tai pirmasis ir didžiausias įsakymas. Antrasis – panašus į jį: ‘Mylėk savo artimą kaip save patį’. Šitais dviem įsakymais remiasi visas Įstatymas ir Pranašai“. *27 Štai ir pats aukščiausias nušvitimo lygmuo – tai gyventi absoliučioje meilėje. Mylėti Dievą, žmones, reiškinius, mylėti viską – gyventi meilėje. Tai aukščiausias nušvitimo lygmuo, kurį galima pasiekti šioje žemėje.
Romas ŠIMANAUSKAS
Išnašos:
Biblijos citatos paimtos iš http://www.ebiblija.lt/ Lietuviškas K. Burbulio vertimas
*1 (Citata iš Biblijos – Išėjimo knyga 20 skyrius 17 eilutė.);
*2 (Citata iš Biblijos – Išėjimo knyga 20 skyrius 16 eilutė.)
*3 (Citata iš Biblijos – Išėjimo knyga 20 skyrius 15 eilutė.)
*4 (Citata iš Biblijos – Luko evangelija 6 skyrius 38 eilutė.)
*5 (Citata iš Biblijos – Išėjimo knyga 20 skyrius 14 eilutė.)
*6 (Citata iš Biblijos – Mato evangelija 5 skyrius 28 eilutė).
*7(Citata iš – www.pipedija.com/index.php/Hitleris
*8 (Citata iš Biblijos – I Jono laiškas 3 skyrius 15 eilutė).
*9 (Citata iš Biblijos – Kunigų knyga 20 skyrius 9 eilutė).
*10 (Citata iš Biblijos – Skaičių knyga 14 skyrius 18 eilutė)
*11 (Citata iš Biblijos – Išėjimo knyga 23 skyrius 10,11 eilutės).
*12 (Citata iš Biblijos – Išėjimo knyga 23 skyrius 12 eilutė).
*13 (Citata iš Biblijos – Išėjimo knyga 20 skyrius 8,9,10,11 eilutės).
*14 (Citata iš Biblijos – Išėjimo knyga 20 skyrius 7 eilutė).
*15 (Citata iš Biblijos Apaštalų darbai 4 skyrius 11,12 eilutė).
*16 (Citata iš Biblijos Luko evangelija 10 skyrius 17 eilutė).
*17 (Citata iš Biblijos Morkaus evangelija 16 skyrius 12 eilutė).
*18 (Citata iš Biblijos Jono evangelija 14 skyrius 15-19 eilutės).
*19 (Citata iš Religiotyros žodyno, Vilnius „Mintis“ 1991).
*20 (Citata iš Biblijos – Išėjimo knyga 20 skyrius 4-6 eilutės).
*21 (Citata iš Biblijos Jono evangelija 20 skyrius 14-16 eilutės).
*22 (Citata iš Biblijos Jono evangelija 21 skyrius 1-14 eilutės).
*23 (Citata iš Biblijos Apaštalų darbai 17 skyrius 24 eilutė).
*24 (Citata iš Biblijos Apaštalų darbai 4 skyrius 34-35 eilutės).
*25 (Citata iš Biblijos – Išėjimo knyga 20 skyrius 3 eilutė).
*26 (Citata iš Biblijos – Mato evangelija 7 skyrius 13,14 eilutės).
*27 (Citata iš Biblijos – Mato evangelija 22 skyrius 37-40 eilutės).