Žiūrovai: ar dėkojame artistams dovanodami gėles?

Štai po vieno koncerto Kultūros centre nugirstas dviejų pusamžių moterų pokalbis, aidint džiaugsmingų plojimų audrai ir joms pačioms nuoširdžiai, skambiai plojant:

– O gėlių artistams vėl niekas neneša į sceną… – pusbalsiu sako viena moteris savo kolegei.

– Ir aš ką tik tą patį pagalvojau. Gėda, norisi slapta pabėgti… – dar garsiau plodama, pritaria kolegė.

– Tai negi organizatoriai negali pasirūpinti, kad taip nebūtų? Negi jiems sunku iš anksto sužinoti, kiek gėlių reikės, ir jų nupirkti?

– Nežinau, ar organizatoriai privalo tai daryti… Klausyk, bet mes pačios apie gėles atlikėjams niekada nepagalvojame.

– Taip, mudvi jau ne pirmą kartą apie tai kalbame, bet ir vėl ateiname be gėlių…

O kokiomis nuotaikomis gyvena kiti koncertų ir spektaklių, kitokių renginių žiūrovai, matydami, kad atlikėjai liko be gėlių? Gal gėlės artistams – jau nemadinga atgyvena? Gal atlikėjai gėlių jau nevertina, o žiūrovai džiaugiasi vien tuo, kad dar gali nepigų bilietą į renginį nusipirkti?

Eugenija STRAMSKIENĖ (Marijampolė):

– Nenešu ir aš gėlių, nors žinau, kad būtų labai gražu, ir noriu tai daryti. Gal ir keistai skamba toks pasiteisinimas, bet mane stabdo salės, žiūrovų jūros dėmesys. Nejauku… Kartą po spektaklio nešiau gėlių iš Vilniaus atvykusiam marijampoliečiui aktoriui, savo sūnaus labai geram draugui. Negalėjau kitaip – nuoširdžiai privalėjau. Bet jaudulys apima net prisimenant tai – man kojos drebėjo… Kai baigiasi koncertas ar spektaklis, visada apgailestauju, kad mažai žiūrovų eina scenos link su gėlėmis, bet pati padėties nepagerinu. Kitą kartą prieš renginį apie tai net nepagalvoju. Bet va, jeigu prieš pat renginį vestibiulyje būtų pardavinėjamos gėlės, ko gero, nusipirkčiau jų ir, sukaupusi drąsą, nuneščiau. Arba per pertrauką susigundyčiau nusipirkti. Ko tik nepadarai, kai ypatingos emocijos užvaldo!

Ričardas MOCKUS (Marijampolė):

– Kadangi pats esu Marijampolės kultūros centro darbuotojas, tai galiu pasakyti, kad būna daug atvejų, kai mes, šeimininkai, pasirūpiname gėlėmis atlikėjams, bet ne visada. Štai koncertuoja pasaulinio garso dainininkė Violeta Urmana – marijampolietė iki kaulų smegenų, tai kaip jai gėlių neįteikti? O jeigu renginys ypatingai komercinis, tai mes jau nesikišame. Tokių komercinių renginių būna vis daugiau – ir patys atlikėjai supranta, kad daro šou. Man pačiam labai gražu, kai žiūrovai neša gėlių artistams. Juk tai – padėka, įvertinimas. Esu pastebėjęs, kad gal netgi dažniau gėlių į renginius atsineša, pavadinčiau, ne „poniški“ žiūrovai. Kadangi ir pats esu nemažai keliavęs po šalies scenas, tai žinau, kad Marijampolės žiūrovai niekuo nesiskiria nuo kitų miestų žiūrovų. Kartais mūsiškiai netgi dosnesni ir vaišingesni!

Eglė SIMANAUSKIENĖ (Bagotoji, Kazlų Rūdos sav.):

– Mane labai stebina, kai po renginio atlikėjams būna mažai gėlių arba jų išvis nebūna. Gėlės – padėka artistui, pripažinimas, o tam, kas jas nešė – džiaugsmo antplūdis, geros emocijos. Ypač reikia atsidėkoti gėlėmis, kai koncertas ar spektaklis yra nemokamas. Esu iš tų žmonių, kurie į renginius eina su gėlėmis rankoje, ir to mokau savo mokinius. Ypač padėką gėlėmis labai vertina atlikėjos moterys – tai žinau! Jos nepalieka gėlių kur nors persirengimo kambaryje, nenumeta. Todėl aš iš anksto apgalvoju, kad mano dovanotas gėles atlikėjui būtų patogu vežtis namo – kad jos greitai nenuglebtų, neužimtų labai daug vietos. Dar esu pastebėjusi, kaip gerai jaučiasi moksleiviai, paraginti nunešti gėlių artistams – žinomo žmogaus apsikabinimas, bučinys, dėmesys šildo ir taurina, pakylėja. O kai atlikėjai po renginio gauna mažai gėlių arba ne visi, išgyvenu tai, man būna liūdna, gėda, netgi priekaištauju sau, kad per mažai gėlių atsinešiau pati.

Gintas BALIULIS (Liubavas, Kalvarijos sav.):

– Man atrodo, čia toks beprasmis mūsų pokalbis… Kaip kas nori, kaip kas gali, taip ir elgiasi. Paprastam kaimo žmogui didieji kultūros renginiai – nelabai pagal jų galimybes. Na, aš galiu sau leisti porą kartų per mėnesį apsilankyti kokiame nors renginyje Marijampolėje, Kaune. Ne visada, bet ir ne išimtiniais atvejais važiuodamas prigriebiu ir gėlės žiedelį ar kelis. Žinau, kad scenos žmonėms tai yra malonu. O kai nuvykstu be gėlių, tai tikrai ne dėl to, kad jau būčiau įvertinęs bilieto kainą ir gėlėms pinigų pagailėjęs.

Nijolė VAITŪNAITIENĖ (Gižai, Vilkaviškio sav.):

– Tikrai žinau, kad labai gražu atsidėkoti atlikėjams gėlėmis, bet pati jų esu nešusi labai retai. Ir net nežinau, kuo paaiškinti – tiesiog toks nesusipratimas laiku, amžinas skubėjimas… Kažkaip, rodos, einu į renginį išgirsti, pamatyti arba ir pailsėti, o apie gėles iš anksto nepagalvoju. Dukros, atsimenu, kai dar mokėsi mokykloje, dažnai nešdavosi gėlių į renginius – gal mokytojai paprotindavo. Kita vertus, jeigu kiekvienas žiūrovas ateis su gėlėmis, tai po koncerto ar spektaklio didelėje salėje nusidrieks didžiulės eilės… Manau, gėlėmis artistams turėtų pasirūpinti renginio organizatoriai. Pati, būdama bibliotekininkė ir organizuodama įvairius kamerinius renginius Gižuose, tai darau. Juk tai – šiltas šeimininko dėmesys svečiui.

Ieva LAUKYTĖ

Asmeninių albumų ir redakcijos archyvo nuotraukos.