7534 (2016) m. – Dievo Trejybės Tako 24 Dievo Didžiausiųjų Dvasių altoriai sujungti su Sūduvos Vyriausios bažnyčios (katedros) altoriumi. Uždarytas dangus.
7535 (2017) m. – Dievo ir Tautos kalbos valymo pradžia.
7536 (2018) m. – Tautos vaikų atgailos pradžia.
7537 (2019) m. – Dievo Trejybės pažinimas: AMŽ, MAŽ, ŽMA.
7538 (2020) m. – Pieno Puta – tobulybės dvasia. Atidarytas dangus. Ruduolio – Atrijimo – Prisikėlimo dvasios sugrįžimas. Sūduvos bažnyčiai 500 metų.
7539 (2021) m. – Tėvas Tautai sugrąžina kalaviją, kirvį ir dvigalvį žirgą (ir ant stogų).
7540 (2022) m. –Tėvas Tautos žemėje atidaro Gimtinę ir išleidžia kareivius, vienuolius ir mažutėlius.
7541 (2023) m. –Tautos karalių (83) vėluona (kapas) – Šventaragis – Sostinė – Vėlinius tarp Vėlijos ir Vėlnos (slaviškai Vilnius) įkurtas 4627 m. (užrašytas prieš 700 metų).
7542 (2024) m. – Tautos karaliaus Gedimino atgailai – 700 metų. Tautos vaikų atgailos užbaiga.
7554 (2036) m. – Tautos kūnų apvalymas nuo klaidingų ir nereikalingų dvasių.
7558 (2040) m. – Tautos dvasių apvalymas nuo klaidingų ir nereikalingų dvasių.
7578 (2060) m. – Pasaulio kūnų apvalymas nuo nereikalingų kūnų.
7582 (2064) m. – Tauta išnyksta iš tautų atminties. Kitašalis neįžengs į Tautos žemę. Tautiečių vienetai lankys kitas tautas. Tauta pasirodys kitų tautų nežinojimo katile po 1045 metų.
Tautos metų skaitmuo. Meto pirmo mėnesio pirma diena visada pirmadienis – pagal dabartinį kalendorių – gruodžio mėnesio 22 d. Ir septinto mėnesio pirma diena – visada pirmadienis – pagal dabartinį kalendorių – birželio mėnesio 22 d. Metų pabaigoje (po 52 savaites) sekmadienio Kūčia – viena diena ir kas ketvirti metai – vėlyvoji Kūčia (2 dienos). Kūčia nepriklauso savaitei, mėnesiui, ketvirčiui nei metams.
Priminimas
Šeimos mokykla – Tautos švietimo pagrindas iki XIX a. antros pusės vidurio. Paskaitos vyko žiemos laiku – pabaigus laukų darbus. Viena auditorija. Klausytojai ir kalbėtojai buvo kūdikiai, vaikai, jaunuoliai, tėvai ir seneliai. Kalbėdavo ir klausydavo nepaleisdami darbų iš savo rankų.
Vaikščiojanti mokykla – amatininkai, elgetos, prekybininkai, daraktoriai skleidė įvairias žinias (dvasias).
Malūno mokykla – o ypač: „Ožka pikliavojo“. Ne visuose malūnuose buvo pikliavojimo įrengimai, tekdavo važiuoti 50–60 km ir laukti dvi tris dienas. Dėl šios priežasties kaimietis 30 km spinduliu žinojo ir pažinojo sodybų šeimininkus, žentus, marčias, svarbesnius įvykius ir mokslo naujienas. XIX a. pabaigos nuotrupa: „Sako, Žemė sukasi… Šikna tavo sukasi, o ne Žemė! Jei ji suktųsi, tai šita grabutė būtų ir anoj pusėj malūno!“ Taip pasakė malūno šeimininkas.
Vižlų mokykla. Vižlos tūkstančius metų vedžiojo Tautos aukščiausio laipsnio žinovus į Afriką, Aziją ir Europą pagal Didįjį Įsakymą, valstybių ir tautų užsakymus. Ten jų pėdsakus randame architektūros, technikos, karybos, žemdirbystės ir religijos srityse. Įdomiausias ženklas – vižlos savus išvesdavo – svetimų neparvesdavo.
Ar tokia švietimo žinyba pateisino Tautos reikmes ir gyvybę? Visiškai. Dar dvidešimtojo amžiaus pirmoje pusėje sakydavome: „Einu pasitarti“, o štai antrojoje pusėje jau visi bijojome, kad mano nuomonės niekas nesužinotų, kad neatsidurčiau belangėje. Tėvai bijojo vaikų, vaikai – tėvų. Dingo Tautos svarbiausias įstatymas: „Jei nežinai, pasiklausk Tėvo, nes jis viską žino“, o vietoj jo per prievartą įbruko: „Dievo nėra“, „Esame beždžionių palikuonys“, „Išnaikinsime priešus“, „Žemėje sukursime rojų“, „Tauta gausės ir džiūgaus“, bet… „Kur mes nuėjome“, „Gelbėkite“. Vadinasi, dabartinė mokykla ne šviesos ir gyvenimo, bet tamsos, žuvimo ir išnykimo…
Viso pasaulių mokyklų pagrindas yra mintis, žodis ir kalba. Ši trejybė yra gimdytoja, augintoja ir naikintoja – tarpininkė tarp visų Tėvo dvasių: matomų – nematomų, girdimų – negirdimų, šaltų – karštų, skystų – kietų ir visų visų. Daugelis nesuprantame, kaip dvasia gali būti skysta ar kieta. Jeigu nežinome, sako, kad nepažįstame savo kalbos. Prieš 700 metų vieni (o kiti prieš 500 metų) žinojome įstatymą (pakartojame): „Jeigu nežinai, paklausk Tėvo“. Šis įstatymas tiko, tinka ir tiks visada tik mūsų kalbai, nes esame mažutėliai – Dievo Tėvo trejybininkai. Kas yra Dievo Trejybė?
Palyginimas (pagal mūsų tautosaką): Dievas Tėvas yra žiedas be pradžios ir pabaigos, mažiausias ir didžiausias, auksinis ir šilkinis, matomas ir nematomas – be laiko ir erdvės.
Dievo Tėvo Dvasia yra mazgas (mažgas) užmegztas (žiedo nepjaunant), užmezgimas pradžia, patraukimas už galų – atmezgimas – pabaiga. Dievo Tėvo Dvasia turi laiką, bet neturi erdvės.
Dievo Tėvo Sūnus (Kūnas) yra žiedo kamuolys – susuktas žiedas su mazgais (žiedo nepjaunant). Kamuolys savyje turi daug mazgų – Dievo Tėvo dvasių. Sukamas kamuolys turi pradžią, susuktas – turi erdvę, patraukas už abiejų galų, jis išnyksta – turi pabaigą. Dievo Tėvo Sūnus (Kūnas) turi laiką ir erdvę.
Dievo Trejybės nepažinojo ir dabar nepažįsta visos tautos, nors kai kurios save įvardija krikščioniškomis. Ar jas galima supažindinti? Dar kartą kartojame: NEGALIMA dėl žodžio ir kalbos skirtumo. Šią neįveikiamą prarają įrodė prieš 2000 metų Dievo Sūnus – Žodis, kad jį kala prie kryžiaus ne už darbus, bet už žodžius. Todėl tik mes vieni žinome: „Visa, kas yra ir ko nėra, yra Dievo Trejybė“. „Neturiu milijono eurų“, – su šia dvasia galiu gyventi, bet kai „neturiu pusės euro“ – su šia dvasia negaliu gyventi – aš nepykstu, jos neniekinu, nekeikiu, nes ji yra Dievo Tėvo dvasia kaip ir visos visos dvasios, bet stengiuosi šią nereikalingą dvasią pašalinti kitų dvasių pagalba, kad pakankamai turėčiau šlamančių dvasių. Senoliai žinojo įstatymą: „Be pelų nėra grūdų, bet pelus reikia atskirti“, o kaip atskirti – reikia pasiklausti Tėvo. Dar Konstantinas Sirvydas užrašė: „Teismas“ ir „Sūdas“. Pirmas reiškia „žmogaus sprendimą“, antras – „Dievo sprendimą“ jo klausiant. Dievą vadinti teisėju yra Jo sumenkinimas iki klystančio žmogaus. Už pamėgdžiojimą kitų kalbų ir pažodinį vertimą – reikės… tikrai reikės…
Ar mūsų mokykla nemoko Tautos kalbos?
Rinkinėlis „Dainos“ (Vilkaviškis, 1938 m., surinktas dr. J. Basanavičiaus gimnazijos gimnazistų, surinkusių dainas, kurias tuo laiku dainavo Sūduvos žmonės). Pateikta 218 dainų. Iš jų 51 autorinė, 167 tautosakinės, iš jų 4 pamėgdžiojančios kitų tautų dvasias. Kelių dainų amžius daugiau nei 2000 metų (pagal tautosakos tyrinėtojus), bet jos niekuo nesiskiria nuo vėlesniųjų ir pačių vėliausiųjų. Susidaro vaizdas, kad jos visos sukurtos vieno autoriaus ir vienu laiku. Dainose nėra keršto, pykčio, baimės, abejonės, nepamatuoto narsumo, garbės siekimo, karštligiškų jausmų. Tautosakos tyrinėtojai (ne mūsų tautos) jas įvardijo vaikų dainomis, kaip ir pasaką „Eglė – žalčių karalienė“ – nestandartine, nepaaiškinama. Pažvelkime į rinkinėlio tautosakines dainas. Išvados: Tautos kalba nekinta tūkstančius metų; garsai, skiemenys, žodžiai pateikti pagal savo reikšmę griežta tvarka; visos dainos susietos su Tėvu ir jo dvasiomis priesagų pagalba; jų neįmanoma išversti į jokią pasaulio kalbą; Tautos kalba išskirtinė – seniausia pasaulio kalba; bet kokios tautos susilietimas su Tauta mūsų kalboje palieka pėdsaką; Tėvas, Tauta ir Žodis nekinta, todėl mūsų kalbą valyti būtina, ir atliksime taip, kaip Tėvas pasakys.
Užbaigsime akimirksnį „noriu“ ir toliau tęsime „reikia“. Taip rodo saulėratis, metskaitlius, kalendorius – Tėvas.
Laimos Grigaitytės nuotraukoje – Albinas Kurtinaitis.
