Laiko ratas, ištirpdęs ledo rūmų spindesį, išbarstęs pavasario sodų žydėjimą, kieton saujon surinkęs vasaros šilumą, trumpam stabteli prie pilnos rudens kraitės – meto, kai susilygina diena su naktimi. Rugsėjo 22 – oji – ne vien Rudens lygiadienis, bet ir Baltų vienybės diena. Ko gero, nedera manyti, kad tai, jog tautų, nuo seno gyvenusių pagal gamtos ritmą, vienybės diena ir Rudens lygiadienis – ta pati diena, – paprasčiausias atsitiktinumas. Nuo seno itin glaudus žmogaus ir gamtos ryšys, deja, technokratijos pasaulyje nustumtas į antrąjį planą, tokiomis dienomis verčia atsigręžti į praeitį, iš naujo permąstyti save, ryšį su savo šaknimis, kad kasdieniame gyvenime būtų daugiau dvasinės ramybės, vidinės ir išorinės harmonijos. Pasaulio ir būties samprata, atėjusia iš tolimos praeities, šįkart su „Mūsų savaitės“ skaitytojais dalijasi nepriklausomos istorijos tyrėjas Aivaras Lileika ir senosios baltų kultūros tyrinėtojas Kęstutis Juškys.
„Ant juodo duona auga, ant balto – šuva dergia“
Rugsėjo 22 – osios akcentai: Baltų vienybė ir Rudens lygiadienis, po kurio – ėjimas į mirties žemę (Marą), trumpėjant dienai, ilgėjant nakčiai, apleidžiant šilumai, artėjant šalčiui. Kaip tai siejasi? Senovėje buvo gyvenama pagal saulės ir mėnulio kalendorius – juk mūsų tautos – žemdirbių tautos, tad ir metuose buvo du ryškūs svarbūs etapai, pagal kuriuos sukosi ir visas žmogaus gyvenimas. Tokiu būdu naujieji metai prasidėdavo įžanga į vasarą, šiltąjį, saulės globojamą laikotarpį, kada gyvybė veši, tarpsta, brandina vaisius. Antrasis etapas, prasidedantis sulig rudens lygiadieniu, siejamas su mėnuliu. Rudens lygiadienis – įžengimas į vėlių metą, siejamą su Vėlinėmis, vėlių globėju Vėlinu (Velinu), tai laikas, kai medžiams numetus lapus visa gyvybė lieka po velėna. Ne atsitiktinai čia susiduriame su bendrašakniais žodžiais: vėl/vel šaknis (Vėlinės, Velinas, velėna…) – tai ir žodelis „vėl“, reiškiantis pasikartojimą (beje, pasikartojimo motyvas užkoduotas ir Velykų pavadinime). „Rudens lygiadienis, – sako A. Lileika, – labai svarbi diena, tai įžanga į mirtį. O mirties spalva – balta. Yra tokia sena patarlė: „Ant juodo duona auga, ant balto – šuva dergia.“ Beje, baltais, pasak A. Lileikos, mūsų protėviai savęs nevadino. „Šis vardas, – pasakoja A. Lileikia, – „perleistas“ vokiečių kalbininko Georgo Neselmano 1845 m. nuo Baltijos jūros, o žodžio etimologijos pirminė reikšmė su būdvardžiu „baltas“ nesietina, greičiausiai sietina su lotynų kalbos žodžiu „balteus“, reiškiančiu diržą: taip XI amžiuje vokiečių kronikininkas Adomas Brėmenietis pavadino jūrą (Baltijos), juosiančią kaip diržas sarmatų ir gotų tautas“. Taigi, pasak A. Lileikos, baltais mus pavadino kaimynai, kai iš galingos didelės tautos virtome mirštančia maža tautele: juk balta spalva, kaip minėta, – mirties spalva. Štai todėl tai ir Baltų vienybės diena: mat kiek jau išmirę baltų tautų (prūsai, kuršiai, žiemgaliai, galindai, jotvingiai…), mes dar likome, tad turime išlikti dvasia su praeitimi: tos tautos mirė, kad mes gyventume. Taigi turime išlaikyti ryšį su protėviais, stengtis atstatyti per amžius išbarstytą tautos sarmatą – dorą.“
„Tai laikas, kai žmones dievai išgirsta“
Rudens lygiadienis – astronominio rudens pradžia, laikas, kai diena susilygina su naktimi, po kurio naktys jau pradeda ilgėti. Tai atsisveikinimas su Saule ir jos šiluma, tai ėjimas į žiemą – metą, atspindintį laikiną gamtos mirtį ir trumpalaikį blogio jėgų triumfą, tai kovos su tamsos jėgomis laikas, kai būtina pasirinkti, kurioje pusėje liksi – šviesos ar tamsos. Štai kodėl nuo seno Rudens lygiadienio apeigos prasidėdavo ėjimu pro simbolinius vartus: už jų reikia palikti viską, kas bloga, atsikratyti praeities balastu ir, vandeniu apsišlaksčius rankas bei veidą, įeiti su pozityviomis mintimis, ramybe širdyje.
Baltų kultūros tyrinėtojas Kęstutis Juškys, kurio magija – protėvių išsaugota išmintis, paremta giliu gamtos pažinimu, gyvenimu pagal šiuos dėsnius, Rudens lygiadieniui skiria ypatingą prasmę. „Rudens lygiadienis, – teigia K. Juškys, – tai gamtos virsmo metas, kada žmogus gali įsiterpti į gamtos virsmą, prašydamas sau malonių, tai laikas, kai žmones dievai išgirsta.”
Rudens lygiadienis – tai ir pasaulio sukūrimo atkartojimas, įprasminantis egzistuojančių priešybių (diena – naktis, tamsa – šviesa, netgi metų laikai, anot senovės baltų, du: Gaja (gyvybės klestėjimo, šviesiųjų jėgų metas) – Mara (gyvybės apmirimo, tamsiųjų jėgų metas) harmoniją pasaulyje. „Nuo šiol jau einame į Marą, kur viešpataus tamsos jėgos”, – apibendrina K. Juškys. Einant į Marą, reikia apsivalyti: mirčiai atiduoti tai, kas jau atgyveno, tapo nereikalinga našta, trukdančia veržimuisi į priekį, stabdančia gyvybines jėgas. Tai susikaupimo, pabuvimo su savimi metas, kai atsikračius vidiniu balastu kaupiamos jėgos naujam startui, kuris ateis laiko ratui vėl pasisukus. Taip gyvena gamta, taip ir žmogaus gyvenimas surėdytas…
Laima GRIGAITYTĖ
Nr. 38 (42), 2013 m. rugsėjo 21–27 d.
Rudens lygiadienis – ne vien krintančių lapų simfonija. Autorės nuotrauka.
Baltų kultūros tyrinėtojas Kęstutis Juškys. Autorės nuotrauka.
Nepriklausomos istorijos tyrėjas Aivaras Lileika. Asmeninio albumo nuotrauka.
