Mes – moterys
Mes – moterys. Kovotojos ir trapios
Gėlelės, vėjy galinčios nulūžt.
Besikeičiančios tarsi rudeniniai lapai,
Mylėti galinčios, paguost, išplūst.
Politikės, močiutės, meno mūzos.
Ir mamos, puikios daktarės savų vaikų.
Kai reikia, vos bematomos medūzos,
Suspėjančios pabūt ir vietoj, ir laiku.
Mes – moterys. Tegul pavydi vyrai
Mums mūsų ryžto ir plepumo pagaliau.
Ir mūsų žvilgsnio, žudančio ir tyro,
Mokėjimo po negandų gyvent toliau.
Gebėjimo vėl atsistot ir eiti
Per lietų, audrą, nekalbėjimo dienas,
Nors kaupiame savy ne vien auksinį kraitį,
Nors kartais nesurandančio to, kurs supras…
Greit pavasaris
Nors pempių negirdėti, na ir kas
Pavasaris jau leidžiasi į žemę.
Ištieskim savo laukiančias rankas,
Tegul jos šilumą ir šviesą semia.
Dar trūksta tos pavasarinės žalumos
Ir paukščių trelių mums be galo reikia.
Galbūt todėl dar noris būt namuos,
Savuos ir svetimuos per laisvą laiką.
Bet kovas juk pavasario mėnuo,
Vėl žemę, žaluma gaivia papuošęs,
Iš sąstingio ir nuobodulio išvaduos,
Ir srėbsim jau pavasarinę košę.
Vėl saulės spindulys laukais nuslys,
Paglostys žolę ir medžius belapius,
Užklys pas mus lyg laukiamas svetys,
Šaukliu skambiu pavasariniu tapęs…
Pavasario linksmybės
Kaip kasmet „Sveiks, svieteli margs!“
Vėl pasveikina žemę saulė,
Tais pačiais Donelaičio keliais
Atskubėjus į mūsų pasaulį.
Vėl atnešus viltis ir džiaugsmus,
Vėl darbais apipylusi žmones,
Užrakinus žiemos vartus,
Palinkėjus sėkmingos kelionės
Varnoms, šarkoms, pelėdoms, gandrams,
Žiurkėms, kurmiams, pelėms ir musėms,
Ir gyvūnams, ir vabalams,
Netgi tiems, kas nespėjo pabusti.
Kai lakštingala vėl užgiedos
Savo giesmę „Kinkyk, Jurguti…“,
Pasidžiauksim linksmybėm gamtos
Ir suprasim : „Taip turi būti“.
Žmonės, paukščiai, žvėreliai, laukai
Pasiruošę pavasario sėjai.
Tik dabar mes – Europos vaikai,
O darbai mūsų tik prasidėję…
Pavasario lygiadienis
Šviesos ir tamsos perpus.
Pavasariu žemė alsuoja.
Lygiadienis metų lapus,
Viltim ir džiaugsmais apkloja.
Apglėbia šilti spinduliai
Garuojančią žemės riekę.
Suspindi smaragdas žaliai,
Vaivorykštė dangų siekia.
Pavasario varpas skambus
Prišauks ir paukščius, ir vėjus
Ir sprogstančius medžių lapus,
Ir beriančius grūdus sėjėjus.
Pavasaris kviečia ir mus
Pažvelgti į bundančią dieną.
Pavasaris toks dosnus
Žibuoklėmis ir purienom…
***
Pavasaris ir vėl įsisiūbuoja,
Garsais prabyla ir užlieja spalvomis,
Smaragdo kilimais laukus apkloja
Ir baltažiedėm žvelgia akimis.
Pūga pavasarinė širdį glosto
Lyg Laimės fėja mažutėle lazdele.
Vilioja tas pavasarinis uostas,
Kur Viltys ir Sėkmė visai šalia.
Kur Meilė mus apvilti neketina,
Kur pildos taip ilgai nokinti pažadai
Bet tai tik suboluoja tarsi kinas,
Jei jo prisijaukinti nebandai.
Jei jo priglaust nenori ir nemoki,
Į širdį jo priimt neketini.
Pavasaris vėl šoka savo šokį,
Aistringą šokį, įsiliek į jį…
Pavasaris jau čia
Skambanti ir skubanti gaivi vėsa,
Paukščiai giesmėmis džiaugsmu dalijasi.
Žemė, rytmetinės saulės nušviesta,
Švenčia pergalę, Pavasarį pavijusi.
Skleidžias vėlyvieji medžių pumpurai,
Meiliai šypsosi žibutės žiedas.
Taip norėtųsi, kad viskas būt gerai,
Patikėti, kad taikus Pavasaris atrieda.
Kad gamta, kaip motina globos visus
Ir nebaus drebėjimais, sausrom, Cunamiais,
Kad šypsos mamos, kad politikai nesiųs
Į „karštus“ kraštus labai jaunų „benamių“.
Lai užteks ir turtų, ir garbės.
Tik draugystės, bičiulystės dar pridėkit
Ir ant žemės atriektos riekės
Meilės trupinių nors kiek pasėkit…
Aldona MURAUSKIENĖ
