Kalėdos
Kalėdiniai stebuklai išsipildo,
Jei jais lyg krentančia žvaigžde tiki.
Ir Angelas kalėdinis sušildo,
Jei jį lyg draugą nuoširdžiausią sutinki.
Lyg vėjas skriejantis pradings te ligos,
Nukris mūs bėdos tarsi žiedlapiai balti,
Sutirps lyg snaigės skausmas ir intrigos,
Mėnulis šypsos vėl kalėdinėj nakty.
Už metų vartų mes paliksim negeroves,
Lyg sausos malkos degs jos židiny.
Nelaimių nebebus. Lai jos nesikartoja.
Jos lyg daiktai nereikalingi, išmesti.
Po gaidžio žingsnį vis ilgėja dienos,
Po vieną žingsnį einam į Naujus metus.
Gyvensim Kiaulės metais ne po vieną.
O vėjai būsimi mums Meilę teatpūs…
Su Naujaisiais Metais
Mes nesirenkam savo gyvenimo
Jį visiems dovanoja Lemtis.
Tiktai metai lyg dūmai iš kamino
Kalba mums: „Praeitis. Dabartis“.
Tiktai metai nužydi kaip gėlės,
Patirties kaupia lobius brangius
Ir ištirpsta kaip lengvas šešėlis,
Nešdami per painius likimus.
Bet kartu tiek šviesos dovanoja,
Tiek gerumo ir žodžių švelnių.
Su žirgais baltakarčiais nujoja,
Tupia snaigėm ant mūsų delnų.
Mūsų metai. Tokie nevienodi.
Ir gerai – jie tokie saviti.
Jie sužydi lyg nuostabūs sodai.
Dovanoti mums. Paskirti.
