Kad prasideda pavasaris? Kai pražysta žibuoklės, kai kalendorius parodo kovo pirmąją, ar kai nudunda pirmasis griaustinis? Čia jau kiekvienam skirtingai. Man pavasaris prasideda kai girioje sužaliuoja žolė. Anksčiau pavasaris prasidėdavo pradėjus rimčiau tirpti sniegui, bet tos žiemos paskutiniu metu kažkokios keistos – baigiu pamiršti, kaip tikra pūga atrodo.
O žaluma nemeluoja. Vos kiek atšilus orui, niūrią rudai pilką miško spalvą sparčiai keičia švelnūs smaragdiniai tonai. Lyg to ir telaukę, rytais pratrūksta plyšauti mažieji giesmininkai, juk negalima ilgai delsti, kitu atveju geriausias vietas konkurentai užims… Anksčiau rytinio paukščių choro klausydavausi kaip svetimšalio atlikėjo koncerto – gražu, nors ir nesuprantu nei žodžio. Žodžių nesuprantu ir dabar, bet atlikėjus jau atpažįstu ir nematęs pačių giedorėlių…
Kaip išsėdėti namuose, kai visai šalia toks sujudimas? Ką gi, čiupęs guminius ir šiltesnę, nors ir ne žieminę striukę, traukiu miškan. Šlapia žemė įmirkusi nuo pavasarinio lietučio taip ir taikosi užsižiopsojusį palikti basą… Dumblo pilnutėlės provėžos guminius atiduoda labai nenoriai, tad esant galimybei stypčioju atskirais kupstais ir su ilgesiu prisimenu Dzūkijos pušynus. Rytinė pasala praėjo tuščiai, tad patraukiau tiesiog pasižvalgyti. Po rytinio šurmulio miškas tuštokas, apėjęs porą kvartalų temačiau tik nedidelį mišrų zylių būrelį, vienišą po balas varlinėjančią gervę. Ir jau kai norėjau sukti namo, pastebėjau kažkokį judesį pernykštėje žolėje šalia linijos. Tučtuojau pritūpiau, ir po keleto akimirkų tiesiai prieš mane išlindo usūrinis šuo. Sustingau, tad žvėrelis nieko neįtardamas dar kurį laiką uostinėjo žemę, bet vos išgirdęs fotoaparato užraktą, sustingo žiūrėdamas į mane. Matyt, tokio keisto padaro dar nebuvo sutikęs. Pakako tik šiek tiek kryptelėti objektyvą, ir keistu balsu kniauktelėjęs plėšrūnas apsisuko ir dingo žolėje.
Jau netoli namų pakelės griovyje pamačiau didžiosios anties patelę. Tiesiog miške… Matyt, netoliese ruošiasi perėti, o gal jau ir pradėjusi, kas žino… Pasikliaudama savo slepiamąja spalva antis nepakilo man praeinant pro šalį, ir nieko keisto – gelsvai rudoje žolėje ją pamatyti buvo tikrai ne taip ir paprasta.
Po keleto dienų lietus vis dar nesiliovė. Et, pagalvojau, gal neištirpsiu… Ir nutaikęs tarpą be lietaus iškeliavau į mišką. Lietus palaukė, kol nuėjau maksimalų planuotą atstumą nuo namų. Grįžti nesinorėjo, tad pritūpiau po pirma pasitaikiusia eglaite. Kai šią perlijo, perėjau po stambia, šakota egle. Gaila, bet ši irgi permirko pernelyg greitai… Teko ieškoti rimtesnės pastogės. Apsistojau medžiotojų bokštelyje. Kurį laiką buvo ramu, po to pamažu pradėjo rinktis paukšteliai. Dėl afrikinio kiaulių maro dabar šernai medžiojami ištisus metus be jokių apribojimų, tad ir prie šio bokštelio poroje vietų buvo paberta grūdų, kurie viliojo ne tik žvėris, bet ir grūdlesius paukščius. Pirmi atskrido kikiliai, tarp grūdų kirmėlaičių ieškojo liepsnelė. Išbrinkę grūdai priviliojo kėkštus, keršulius, atėjo net ir anties patelė pasivaišinti. Labiausiai netikėtas buvo gervės apsilankymas. O kur dar strazdai, devynbalsės, geniai… Priskaičiavau virš dešimties įvairių paukščių rūšių.
Kitą savaitgalį aš vėl miške. Vis tikėjausi pamatyti pilkąjį slapuką vilką, tad iškeliaudavau dar gerokai prieš aušrą. Mišką gaubė viską slepiančio rūko patalas, bet tikėjausi saulei tekant vis tiek ką nors įžiūrėti. Ir pamačiau. Šalimais ant kelio išėjo du jauni stirninai pirmais rageliais. Labai gali būti, kad ten tie patys dvynukai, kuriuos prieš metus ten mačiau keletą kartų. Rukui prasisklaidžius, dingo ir stirninai… Valandai miškas nurimo, tačiau tada sau už nugaros išgirdau atsargų traškesį. Link manęs mišku artėjo kitas stirninas, jau pilnai nuvalyta ragų karūna, bet dar tik pradėjęs keisti pilkšvą žieminį kailį į rudą vasaros švarkelį. Vėjas buvo ne mano naudai, todėl į atvirą vietą stirninas taip ir neišėjo. Galiausiai apsisprendęs aplojo ir neskubėdamas nuėjo atgal… Tuo ryto siurprizai nesibaigė – atsistojęs po keleto tykojimo valandų, pamačiau tiesiog prieš mane kirtavietėje besiganančią briedę. Nors ji buvo palyginus netoli, negirdėjau jokio tokio stambaus žvėries garso…
Gegužės pradžia pateikė dar vieną siurprizą – prie pat savo namų miške išgirdęs nepažįstamus šnypščiančius garsus, radau ten net tris juoduosius gandrus ir pradėtą krauti jų lizdą. Nedelsdamas pasišalinau, tokiu laiku negalima paukščių trikdyti. Po to prie lizdo grįžau tik vasaros pabaigoje, bet be reikalo visą vasarą vengiau to miško kampelio – gandrai jame neperėjo.
Gegužės pradžioje žaliavo jau ne tik žolinė augmenija, tiesiog per keletą dienų šviežutėliais naujais lapeliais pasipuošė dauguma krūmų ir medžių. Rytais atviras miško vietas vis papuošdavo rūkas, o aš jau planavau, kaip tame rūke fotografuosiu žvėris. Vieną rytą man beveik pavyko – ant kelio jau besisklaidant ryto migloms išėjo du metinukai šerniokai. Gaila, bet užtruko labai trumpai, nors manęs greičiausiai nepajuto. O aš lyg tyčia tuo metu žvėrių laukiau pasirodant iš kitos pusės, tad stabiliai pasistatyti trikojį nebuvo kada, teko fotografuoti beveik iš rankos. Grįždamas toli ant kvartalinės linijos visai netikėtai pamačiau vienišą elnę. Ji greičiausiai jau ruošėsi jauniklio gimimui… Mintyse pagyriau jos pasirinkimą – artimiausius porą mėnesių tame miško kampe turėtų būti ypač ramu, bent jau kiek tai liečia žmonių veiklą.
Kitą rytą aš vėl buvau savo „poste“. Bet… vienodų dviejų dienų niekada nebūna. Dar tamsoje išgirdau traškesį prieš mane kitoje kelio pusėje esančioje kirtavietėje. Pasirodo, ten didvyriškai kovodamas su medelių apsauginiais skydais per ąžuoliukais atsodintą kirtavietę žygiavo stirninas. Trinkt vienai apsaugai, porą kart – kitai. Tada ragelių pasikasymas į per stebuklą išlikusią krūmo šaką, ir vėl viskas iš naujo. Prašvito. Miške atsirado spalvos. Užsižiūrėjęs į tekančios saulės pusę, laukiau kokio nors lankytojo. Atsisukau pažiūrėti sau už nugaros – ogi stovi ten stirnaitė ir stebi mane savo juodomis didelėmis akimis. Nebaigusi šertis atrodė lyg dėvėtų berankovę liemenę… Tikra dama. Netgi mandagiai palaukė, kol persistačiau trikojį, ir tik tada apsisukusi dingo miške. O šernų tą rytą nesulaukiau, pasirodo, šie miško artojai eilinį kartą pasirinko kitą taką, ir praėjo už gero puskilometrio nuo manęs. Nieko tokio, susitiksim vėliau.
Miškas baigė rengtis savo žalią rūbą. Vos keletas metrų nuo kelio – o jau viską užstoja žalia siena. Dėl tankios lapijos net ir saulėtą dieną vyresniame miške viešpatauja prieblanda. Matomumas ribotas, po medžiais fotografavimui trūksta šviesos. Bet užtat kiek aplink gyvybės… Prasidėjo vasara.
2016 m. balandis – gegužė
Vaidas KARPAVIČIUS
Autoriaus nuotraukos.
Labai vaizdingai parasytas straipsnis.