Vokiškosios dvasios ir didybės beieškant (XXVIII dalis)

Šios dienos tikslas Maklenburgo – Vakarų Pomeranijos pažiba Ludwigslust rūmai. Tai bus lyg pabaigtuvių akcentas klaidžiojant šioje žemėje. Kažkaip simboliškai gavosi – juk pradėjau kelionę Šverino pilimi (pamenate juk) ir baigsiu ją dar viena puošmena.

Įvesdami norimą adresą į navigacinį prietaisą, būkite labai atidūs. Tie vokiški miestų pavadinimai gali išmušti iš vėžių. Įrašai miesto pavadinimą, o navigacija tau aiškina, kad iki jo važiuoti liko kokie 5 ar 7 šimtai kilometrų… Išsiblaškymui čia vietos nėra. Taip buvo ir šį sykį. Kelionės pradžioje turėjome atvykti į Vitenburgą (Wittenburg), bet pridėjome vieną raidelę ir gavosi Vintenburgas, o dar vėliau – jau mūsų lankyta Vitenbergė. Tų miestų panašiais pavadinimais apstu… Klaidos ištaisytos. Vitenburgas – miestas Meklenburgo-Vakarų Pomeranijos Liudvigslusto-Parchimo rajone. 1226 m. Imperatorius Friedrichas II suteikė Liubeko miestui imperatorišką laisvę ir garantavo netrukdomą prekybą su Hamburgu, Šverinu, Ratzeburgu ir Vitenberge. Ši data taip pat reiškia Vitenburgo miesto įkūrimą. 1240 m. buvo pradėta statyti šv. Baltramiejaus ankstyvosios gotikos bažnyčia, o 1282 m. Vitenburgas tapo apskrities, kuri driekėsi palei Elbės upę beveik iki jau mano aprašyto Boizenburgo, centru. 1657 m. sudegė beveik visas miestas, įskaitant rotušę, bažnyčios stogą ir varpinę, išskyrus tris namus. Tolesni miesto gaisrai siautėjo 1679 ir 1726 m. Vitenburgiečiai ypač nukentėjo nuo Napoleono Bonaparto okupacijos, taip vadinamos „prancūzų eros“, prasidėjusios 1806 m. Miestas buvo pagrindiniame kariniame kelyje tarp Boizenburgo ir Šverino, todėl buvo ypač palanki tarpinė stotis nenutrūkstamam kariuomenės judėjimui. XIX amžius atnešė naują erą Vitenburgui. Buvo pastatytos naujos gatvės ir įkurtos pirmosios įmonės, tokios kaip dujų įmonė ir pieninė, išaugo šiuolaikiški pastatai, tokie kaip Amtsbergo pastatas (1848 m.), miesto rotušė (1852 m.), Imperatoriškasis paštas (1889 m.), įvestas dujotiekis (1909 m.). Miesto plėtra ypač pažengė 1894 m., sujungus geležinkelio liniją Hagenow – Neumünster.

Antrajame pasauliniame kare Vokietijai pasidavus, miestą užėmė JAV armija, o vėliau – britų kariuomenė. Netrukus po to sovietų okupacinė valdžia perėmė kontrolę. Kartu vyko vagystės, prievartavimai ir akademikų, verslininkų bei stambių ūkininkų evakuacija į sovietų specialiąją stovyklą Fünfeichen Nr. 9. Mieste įrengta daugybė pabėgėlių stovyklų. Miesto mokykla tarnavo kaip ligoninė. VDR administravimo laikotarpiu Vitenburgas palaipsniui išsivystė į gyvą mažą miestelį su daugybe mažmeninės prekybos parduotuvių, amatų įmonių, keliomis mokyklomis, lopšeliais ir darželiais, restoranais, ligoninėmis, vaistinėmis, gimdymo namais, maudymosi įstaigomis, kino teatrais ir kitomis miesto centro paslaugomis. Mieste dominavo dvi didesnės įmonės: pieno konservų gamykla ir plataus vartojimo konditerijos gamykla. Netrukus po sienos atidarymo Vitenburgiečiai suprato, kaip pasinaudoti savo palankia vietine padėtimi – juk šalimais buvo nutiestas federalinis 24-tas greitkelis Hamburgas-Berlynas. Sukūrus patrauklią pramonės zoną, įvairūs vietiniai ir užsienio investuotojai įsikūrė per labai trumpą laiką. Įmonių pramonės šakų įvairovė šiandien yra didelė ir svyruoja nuo maisto bei elektronikos pramonės, iki mechaninės inžinerijos ar prekybos nekilnojamuoju turtu.

Tęsiame kelionę. Juk laukia dar trys labai skirtingi, bet įdomūs objektai. O vykstant į numatytą tikslą, kelyje tenka pamatyti “netyčiukų”. Ir kaip jums jų neparodyti?

Tikrai neapsistosime šį kartą viešbutyje. Juk nežinome,  kokių staigmenų dar galime laukti… O ir laukti ilgai neprireikė. Labai trumpam užsukame į Šionbergą (Maklenburgas) (Schönberg (Mecklenburg) – istorinę Ratseburgo kunigaikštystės sostinę. Tų Schonbergų (liet. gražus kalnas) miestų pavadinimų Vokietijoje net nesuskaičiuosi. Todėl prie kiekvieno tokio miesto pavadinimo pridedamas ir vietovės pavadinimas – idant nesumaišytume. Tai jau antrasis mano aplankytas Šionbergas. Pirmasis buvo Schönberg (Holstein) prie Baltijos jūros.

Jau anksčiau rašiau, kad nusukus nuo pagrindinio kelio gali rasti įdomių dalykėlių… Pasisiukiojom ant vienos kojos ir pirmyn nesustodami, tiesiu taikymu į Neustadt-Glewe. 1248 m. Nova Civitas (Naujasis miestas), kilęs iš slavų gyvenvietės Chlewa, pirmą kartą paminėtas Šverino grafystėje. 1333 m. buvo patvirtintos miesto ribos ir Neustadt-Glewe tapo Meklenburgo žemei priklausančiu miestu iki pat 1918 m. Pilis, saugumo ir gynybos sistema ir šiandieninė miesto įžymybė buvo pastatyta XIII amžiaus viduryje, siekiant apsaugoti Šverino grafystės pietvakarinę sieną. Nuo 1358 m. Senoji pilis tarnavo kaip tvirtovė, o iki XVIII a. – antrinė Meklenburgo kunigaikščių rezidencija. Šiuo metu ši pilis yra viena iš geriausia išsilaikiusių Maklenburgo pilių, kurioje įkurtas muziejus. Kadangi esu toks “didis vokietis”, tai tik dabar išsiaiškinau, kuo skiriasi vokiškasis schloss ir burg. Lietuviškai ir ten, ir ten pilis. Pasirodo, burg yra aptverta siena pilis arba buvusi pilies vietovė, o schloss – veikiau žodis rūmai tiktų. Taigi čia yra burg.

XVI iki XVIII a. geležies lydymas atliko svarbiausią ekonominį vaidmenį miesto vystymesi, nes apylinkėse buvo didžiuliai geležies rūdos klodai. Maždaug nuo 1512 iki 1570 m. Neustadte buvo pastatytos gamyklos ir komercinės patalpos, tokios kaip geležies lydykla, liejykla, vinių ir plaktukų kalvė, popieriaus gamykla. 1592 m. buvo pridėta vario ir žalvario lydykla. O štai 1717 m. visos geležies lydyklos dėl medienos trūkumo buvo uždarytos. 1619 m. visai netoli senosios pilies buvo pradėti statyti naujieji Neustadto rūmai. Jų statyba buvo baigta tik 1717 m. 1725 m. kunigaikštis Kristianas Liudvikas II persikėlė į rūmus po to, kai jo Grabovo rezidencija sudegė miesto gaisre (apie visaniokojančius Grabovo gaisrus rašiau praeitoje dalyje).

Nacių laikais mieste gyvenę žydai buvo persekiojami, deportuojami ir žudomi. Žydų kapinės buvo sunaikintos po lapkričio pogromo 1938 m. Maždaug 1942 m. netoli nuo aviacijos bazės ir nacių pilotų mokyklos buvo įkurta Šiaurės Vokietijos Dornier-Werke dukterinė įmonė, kurioje buvo gaminamos ir surenkamos naikintuvų Fw 190 dalys. 1944 m. pabaigoje maždaug 900 kalinių moterų, daugiausia iš Lenkijos ir Baltarusijos, turėjo atlikti priverstinį darbą lėktuvų gamyboje.

1987–88 m. bandomieji gręžiniai paskatino naudoti požeminį terminį vandenį. Iki 1994 m. buvo pastatyta geoterminė šiluminė elektrinė, kuri aprūpina gyvenamąjį rajoną, o nuo 2010 m. centralizuotas šildymas jau teikiamas visam miestui.

Paliekame “burg”-ų ir “schloss”-ų miestą Neustadt-Glewe ir keliamės į Parchimą (Parchim), rajono centrtą, 40 km nutolusį į pietryčius nuo valstijos sostinės Šverino. Parchimo pilis pirmą kartą paminėta 1170 m. Frankfurto prie Maino imperatoriaus Friedricho I dokumente. Nuo 1238 iki 1248 m. Parchimas buvo Parchimo-Rišenbergo kunigaikštystės rezidencija. Princas Pribislavas I 1240 metais vakariniame Eldės krante įkūrė Parchimer Neustadt. Abu miestai (senas ir naujas miestas) susijungė 1282 m. Gotikinė šv. Marijos bažnyčia naujamiestyje pradėta statyti apie 1250 m. 1278 m. buvo pašventinta šv. Marijos Naujamiesčio bažnyčia. Kita, Šv. Jurgio bažnyčia, tuomet dar bazilika, buvo pašventinta 1307 m. 1289–1310 m. Parchimas buvo apjuostas 2,7 kilometro ilgio, 90 centimetrų pločio ir 5,5 metro aukščio siena, kuri iš dalies matoma ir šiandien. 1410 metais buvo įkurta šaulių gildija. O maždaug 1500-aisiais mieste gyveno apie 3000 gyventojų.

Dar keletas trumpų istorinių faktų iš Parchimo raidos.  Audinių gamykla buvo pastatyta dar 1819 m., Friedricho-Franco gimnazija – 1827 m., prekybos mokykla – 1838 m., vidurinė mokykla – 1841 m., popieriaus gamykla – 1841 m., „Bauer“ mašinų gamykla – 1858 m. Nuo 1863 m. tolesnė plėtra vyko už miesto sienos. 1867 m. Parchimas tapo 2-ojo Meklenburgo dragūnų pulko Nr. 18 vieta. 1883 metais Parchime buvo įkurta Meklenburgo pietinė geležinkelio kompanija.

Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, Parchimo pakraštyje įkurta viena didžiausių Vokietijos belaisvių stovyklų, talpinanti iki 25 000 kalinių. Niūriomis sąlygomis čia buvo apgyvendinti karo belaisviai iš Rusijos, Prancūzijos, Belgijos, Serbijos ir Anglijos. Iš viso čia mirė 1402 žmonės.

1939–1945 m. Bramfeldo rajone veikė darbo stovykla, kurioje buvo apgyvendinta apie 1000 lenkų ir sovietų karo belaisvių, kurie turėjo atlikti priverstinį darbą ginklų gamykloje. Be to, buvo įsteigta tranzitinė stovykla užsienio priverstiniams darbininkams, kurioje, kaip teigiama, buvo 50 000 žmonių. Apie juos primena tik antkapis.

1946 m. Parchime, kaip ir daugelyje sovietų okupacinės zonos vietų, buvo įkurta kultūros draugija. Senoji audinių gamykla buvo nusavinta 1948 m., o 1961 m. pastatyta akytojo betono gamykla. 1970 m. miestas buvo įtrauktas į VDR regioninių miesto paminklų sąrašą, tačiau senamiestis taip ir nebuvo atnaujintas. Po politinio posūkio 1991 m. istorinis senamiestis buvo iš esmės atnaujintas pagal miesto plėtros subsidijas ir miesto paminklų apsaugos programą.

Pagaliau šios kelionės išsvajotasis tikslas – Liudvigslusto rūmai (Schloss Ludwigslust). Klasicistinių rūmų ansamblis su priestatais ir apželdintu sodu to paties pavadinimo mieste Meklenburgo-Vakarų Pomeranijoje. Šie unikalūs rūmai dar vadinami “Šiaurės Versaliu”, o juos supa daugybė istorinių pastatų.

Viskas prasidėjo nuo nedidelio medžioklės namelio, kuris buvo baigtas 1735 metais vietoje, kuri tuo metu dar vadinosi Klenow. Vėlesniais dešimtmečiais medžioklės namai buvo išplėsti, o kunigaikštis Kristianas Liudvikas II savo brangakmenį pavadino „Ludewigs-Lust“. Jo sūnus ir įpėdinis Friedrichas nusprendė čia persikelti iš karališkosios Šverino buveinės. Jis baigė tėvo pradėtą ​​darbą ir tuo metu sukūrė stebuklingą savo karalystę. Jis ne tik pastatė teismo bažnyčią, išdėstė susijusią gyvenvietę ir išplėtė sodą, bet ir visiškai naują pilį su brangiu smiltainio fasadu, pastatytą 1772–1776 m. Šiandien „Ludwigslust“ prisistatomas kaip įspūdingas ir uždaras architektūros ansamblis. Rūmus supa nuostabi aplinka su įrengtais takeliais per vandens kaskadą iki pat teismo bažnyčios. Ši įspūdinga sąveika kviečia lankytojus į Liudvigslustą ne tik aplankyti rūmus, bet ir pasivaikščioti rūmų soduose. Tai angliško kraštovaizdžio parko stiliaus sodo meno kūrinys, kurio barokinės alėjos, kanalai ir vandens ypatybės buvo išsaugotos iki šių dienų.

Galingas ošimas, vandens paviršiaus atspindys užburia lankytojus. Sunku įsivaizduoti, tačiau vandens, kuris maitina kaskadą ir daugelį kitų vandens kanalų parke, šioje vietovėje anksčiau nebuvo. „Ludwigslust“ vandens menas tapo įmanomas tik kruopščiai nutiesus 28 kilometrų kanalą. Šis XVIII amžiaus inžinerijos pasiekimas rodo norą ir sugebėjimą meniškai pakeisti šią vietą.

Miesto teismo bažnyčia (Stadtkirche) buvo baigta statyti 1770 metais vadovaujant statybos darbų meistrui Johanui Joachimui Buschui ir šiuo metu sudaro vieną ansambį kartu su Liudvigslusto rūmais.

Dar viena bažnyčia (šv. Helės) buvo pastatyta rūmų teritorijos saloje 1808 m. Architektas –  Johanas Christophas Heinrichas von Seydewitzas.

Na, ar patiko pasivaikščiojimas? Man tai paliko neišdildomą įspūdį. Noriu priminti, kad rūmų parkas yra vienas didžiausių angliško stiliaus kraštovaizdžio parkų Šiaurės Vokietijoje. Šia kelione baigiu Meklenburgo-Vakarų Pomeranijos trumpą apžvalgą. Susitiksime kitą kartą jau Žemutinėje Saksonijoje.

Autoriaus nuotraukos.

(Bus daugiau)