Jeigu norėsite Vokietijoje išgirsti lietuvių kalbą, būtinai užsukite į Boizenburgą. Čia gyvenančių lietuvių migrantų koncentracija didesnė nei milijoniniame Hamburge. Boizenburgas / Elbė (toks pilnas miesto pavadinimas) – vakariausias Meklenburgo miestas, esantis pasienio trikampyje su Žemutine Saksonija, Šlėzvigu-Holšteinu ir įsikūręs UNESCO Elbės-Meklenburgo-Vakarų Pomeranijos upės kraštovaizdžio biosferos draustinyje Ludvigslust-Parchim rajone.
Per tūkstantį metų siekiančią Boizenburgo istoriją čia buvo statomos ir griaunamos pilys ar gynybinės sienos, miestą nušluodavo potvyniai, degino gaisrai, o jo gyventojus “guldė” maras. 1353 m. Boizenburgas tapo valstybiniu Meklenburgo miestu ir buvo vienas iš Vendišo rajono miestų iki pat 1918-tųjų metų.
Po Antrojo pasaulinio karo ir Vokietijos padalijimo Boizenburgas tapo izoliuotu pasienio miestu, griežtai kontroliuojamu VDR valdžios institucijų. Be specialaus leidimo į miestą patekti nebuvo įmanoma. Apie 1950-uosius čia buvo įkurta karinės policijos mokykla, o 1973 m. Elbės laivų statykla pradėjo gaminti vidaus keleivinius laivus Sovietų Sąjungai.
Miestas nuo 1990 metų priklauso Meklenburgo-Vakarų Pomeranijos valstijai. Po politinio posūkio istorinis miesto centras su rotuše, pylimais ir uosto teritorija buvo kruopščiai atnaujintas. Semamiesčio vaizdą išryškina žiedo formos viduramžių pylimas. XVIII amžiuje pašalintos sienos, iš abiejų pusių per visą ilgį apsuptos vandens grioviais, vietoje pastatyti maži rąstiniai-mūriniai namai. Tam, kad galėtum išeiti iš savo būsto, per vandens griovį įrengti net 45 liepteliai. Toks originalus sprendimas suteikė miestui Mažosios Šiaurės Venecijos vardą.
UNESCO Elbės – Meklenburgo – Vakarų Pomeranijos upės kraštovaizdžio biosferos draustinis supa dar vieną miestą – Diomitsą (Dömitz). Dėl dažnų Elbės potvynių ir prasto dirvožemio teritorija buvo apgyvendinta vėlai. Pirmasis Diomitso kaip miesto paminėjimas (civitas) datuojamas 1259 m. O štai į vakarus nuo miestelio pastatyta pilis Elbės saloje menama dar anksčiau – 1235 m. Joje miesto chartijos suteikėjas grafas Dannenbergas buvo įkūręs muitinę. Nuo 1554 iki 1565 m. buvusi pilis buvo išplėsta į kunigaikščio Johanno Albrechto I valdomą tvirtovę. Kur tvirtovės, ten ir mūšiai. Nevardinsiu, kiek kartų ir kam ji buvo atitekusi per jos gyvavimo laikotarpį. Faktas tas, kad 1894 metais tvirtovė buvo panaikinta, o šiuo metu čia įkurtas karo muziejus.
Kai 1870–1872 m. tarp Vitenbergės ir Liuburgo buvo pastatytas Elbės tiltas, o truputį vėliau buvo nutiesta geležinkelio linija į Liudvigslustą, Diomitsas tapo svarbiu geležinkelio mazgu. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, „Dömitz“ gamykla tapo didžiausia ginkluotės gamykla Meklenburge, o darbuotojų skaičius išaugo iki 3000. Po karo dalis jos buvo uždaryta; egzistavo tik detonatorių gamykla iki 1926 m. Nuo 1934 iki 1936 metų čia buvo gaminami “Foth” markės automobiliai.
Antro pasaulinio karo pabaigoje miestas ir jo apylinkės buvo perpildytos pabėgėlių ir vermachto karių, norėjusių kirsti Elbės upę į vakarus. 1945 m. balandžio 20 d. amerikiečių bombonešiai sunaikino kelių ir geležinkelio tiltus. Gegužės 2 dieną miestas buvo perimtas JAV karių, o jau kitą dieną iš esmės atiteko Raudonojai armijai. VDR laikais Diomitsas nukentėjo nuo izoliacijos. Šalimais juk buvo siena su VFR ir miestas tapo uždaru. Tiesa, 1971 m. Driomitse buvo įkurtos kelios pramonės įmonės, pavyzdžiui, „Dömitz“ elektroninių komponentų kombinacijos „Teltow“ dalis ir „VEB Rundstab- und Sportgerätewerk“, atsiradusios iš privataus smulkaus verslo, bet miesto ekonomika praktiškai buvo sustingusi. Iki pat Berlyno sienos griūties šiandieninis Driomitso Rüterbergo rajonas liko atskirtas nuo likusios šalies; 1989 m. lapkričio 8 d. jo gyventojai pasiskelbė „Rüterberg Village Republic“ (“Riuterbergo kaimo Respublika”), protestuodami prieš izoliaciją. Susivienijus Vokietijoms, 1992 m. per Elbę buvo pastatytas naujas kelių tiltas, o nuo 1991 m. istorinis miesto centras ir tvirtovė buvo iš esmės atnaujinti.
Įsismaginau aš čia su tais buvusios VDR pasienio miestais! Įsilėkėjau taip, kad net įšokau Brandenburgo žemę. Visai nesvarbu, kad miestelis nepriklauso Meklenburgui-Pomeranijai – šio likimas panašus į šiandien jau lankytus miestus, bet ir truputį skiriasi…
Lenzen (Elbe). Tik apie 15 km nutolęs nuo Diomitso. Pradėsiu kaip visuomet… Miestas Brandenburgo žemės šiaurės vakaruose, prie Elbės upės, turintis gilią istoriją, karų, marų, tai vienų, tai kitų ir t.t. Bla, bla, bla… Bet čia, rodos, viskas kitaip nei kitose Vokietijos vietose. Pasikartosiu, kad tai buvo VDR pasienio miestas su priešiškąja Vakarų Vokietija. 1952 m. sovietams okupacinėje zonoje pastačius sienas, per kelias valandas iš Lenzeno buvo priverstinai evakuota daugybė šeimų, įskaitant verslininkus, smulkiuosius amatininkus ir ūkininkus. Į miestą buvo galima atvykti tik turintiems specialius leidimus. Toks jausmas, kad į miestą po Vokietijų susivienijimo taip niekas ir nesugrįžo. Klaidžiojome tuščiomis gatvėmis, nesutikdami nė vieno praeivio. Namų fasadai sutrūniję, kiti pastatai stovi tušti, apleisti, be gyvybės ženklų. Tiesiog miestas vaiduoklis. Šilumą skleidė tik šaltos metalo skulptūrėlės, kurių galima rasti miesto gatvelėse, lyg priminimas, kad mes čia ne vieni…
Kol apžiūrinėjom miestą, nė vieno namo lango stiklas nebuvo išmuštas, ir mūsų automobiliui draudėjo paslaugų neprireikė. Bet kinematografai, kurdami scenas apie pokario miestus, šių gatvių fasadais tikrai gali pasinaudoti.
Vienintelį išlikusį sveiką “gėrį” pavyko atrasti šiam Dievo pamirštame užkampyje. Tai Lenzeno pilaitė, stūksanti ant kalnelio. Pats kalnelis buvo dirbtinai supiltas žmonių rankomis prieš maždaug 1000 metų ir tarnavo kaip savigynos įrenginys nuo užpuolikų. Vokiečių didikai pastatė savo pilį ant slavų pilies, kuri buvo apleista maždaug XII amžiaus viduryje. Saugykla yra vienintelis iki šių dienų išlikęs viduramžių pastato įrodymas, datuojamas XIV a. Pilies siena iš esmės buvo pašalinta iki 1725 m. Pilaitės vartai, darželis ir arbatos namai pastatyti XX amžiaus pradžioje. VDR laikais čia buvo įsikūrę veteranų namai. Paskutinis savininkas ją paaukojo gamtos apsaugos organizacijai BUND (Aplinkos ir gamtos apsaugos federacija). 24 m aukščio pilies bokšte veikia paroda, įkurta apžvalgos aikštelė. Pilies viešbutis Lenzeno Elbėje yra didžiausias veganų viešbutis Vokietijoje, o jo restorane gaminamas tik augalinės kilmės maistas iš ekologiškų produktų.
Prie įėjimo į Lenzeno pilį stovi grupė tapytojo ir skulptoriaus Berndo Streiterio bronzinių figūrų, kurios vaizduoja miesto istoriją apie Lenzenerio kvailių laisvę.
Jau kad įsibėgėjome, tai persikelsime į Elbės aukštupio kairįjį (kitapus jau aprašytų miestelių) krantą. Ir visai nesvarbu, kad šiandien skrodžiame jau trečią žemę. Šnackenburgas (Schnackenburg) – mažiausia savivaldybė, turinti miesto teises Žemutinėje Saksonijoje, teturinti tik 600 gyventojų. Šio miestelio populiarumas išryškėjo Vokietijos padalijimo metu – čia buvo Elbės gylio matavimo taškas, kuris tuo metu buvo riba tarp Rytų ir Vakarų Vokietijų. Iki Vokietijos suvienijimo Šnackenburgas buvo „Federalinis VDR priedas Vakarų Vokietijos teritorijoje“, iš trijų pusių apjuostas siena – tarsi pėda svetimoje teritorijoje. Vienintelė susisiekimo priemonė su didžiąja Rytų Vokietijos žeme buvo motorinė valtis, kuri Elbe į kitą krantą ir atgal kėlė žmones ir atplukdydavo į miestelį maisto bei būtiniausių prekių. Juk visi tiltai po karo buvo nugriauti. Beje, ši motorine valtis dabar eksponuojama vietos muziejuje. Kuo užsiima dabar čia gyvenantys žmonės, taip ir nesupratome. Nelabai įsivaizduoju, kaip save išlaiko tokia maža savivaldybė, turinti vieną muziejų, šv. Mikalojaus bažnyčią ir apžvalgos aikštelę. Ai, čia, Vokietijoje, viskas įmanoma…
Autoriaus nuotraukos.
(Bus daugiau)
