Šiandien pristatau jums dar vieną Vokietijos federalinę žemę – Žemutinę Saksoniją. Vokiškai jos pavadinimas skamba Niedersachsen. Tikriausiai įdomu, kur mes čia lankomės ir kokios žemės vietovėse įspūdžių ieškome, juolab kad galime palyginti miestelius ir miestus su jau anksčiau aprašytomis kitų Vokietijos žemių vietovėmis.
Žemutinė Saksonija – federacinė žemė Vokietijos šiaurės vidurinėje dalyje. Šiaurėje prieina prie Šiaurės jūros, vakaruose ribojasi su Olandija. Tai antra pagal dydį, po Bavarijos, Vokietijos žemė, kurioje gyvena apie 8 milijonai gyventojų. Jos sostinė – Hanoveris. Kiti didesnieji miestai (tūkst. gyventojų, 2019): Braunschweigas (249,4), Oldenburgas (169,1), Osnabrückas (165,3), Wolfsburgas (124,4), Göttingenas (118,9), Salzgitteris (104,3), Hildesheimas (101,7). Daugelyje jų apsilankysime ir mes. Daugiau kaip 1/2 Žemutinės Saksonijos teritorijos priklauso Weserio ir jo intakų (didžiausias – Alleris) baseinui. Žemutinės Saksonijos šiaurės rytuose teka Elbės žemupys; upe eina Žemutinės Saksonijos riba su Meklenburgo‑Pomeranijos, Hamburgo, Šlėzvigo‑Holšteino žemėmis. Visose mano išvardintose žemėse mes jau lankėmės. Dar pateiksiu truputėlį istorijos bendram vaizdui susidaryti ir suksime ratus į pirmąjį Žemosios Saksonijos miestą Liuneburgą, kuriam ir paskirsime šios dienos rašinį. Taigi, istorija. Pirmą kartą saksus, gyvenusius dabartinės Žemutinės Saksonijos teritorijoje, paminėjo Klaudijas Ptolemajas 2 amžiuje. 8 a. pabaigoje–9 a. pradžioje juos nukariavo frankų imperatorius Karolis Didysis. Suirus Frankų valstybei 10 a. susikūrė Saksonijos hercogystė (Saksonija). 13 a. nuo jos atsiskyrusi Braunschweigo‑Lünebergo kunigaikštystė viduriniais amžiais klestėjo, buvo gaunamas sidabras, kasama druska, geležies rūda, Emdenas tapo vienu didžiausių uostų Europoje. Pagal 1807 Tilžės taiką kunigaikštystė atiteko Napoleono I įkurtai Vestfalijos karalystei. 1814 susikūrė Hannoverio karalystė, 1866 aneksuota Prūsijos, tapo jos provincija. 1945–49 Didžiosios Britanijos kontroliuojama zona. 1946 Didžiosios Britanijos karinė valdžia iš buvusios Prūsijos Hannoverio provincijos ir aplinkinių žemių (Oldenburgo, Braunschweigo, Schaumburgo‑Lippės) įkūrė Žemutinės Saksonijos federacinę žemę. Paskutinysis faktas labai keistas, nes dabartinę Žemutinės Saksonijos teritoriją suformavo ne kas kitas, o britai. Manau, kad tiek trumpų žinių pakaks. Leidžiamės kelionėn.
Liuneburgas (Lüneburg). Miestas nuo Hamburgo tenutolęs tik apie 50 km, todėl jį pasiekti nuo mano laikinųjų namų – vienas juokas. Tai miestas, kuris tiesiogine prasme mane pakerėjo. Matyt, čia slypi kažkoks geros dvasios užtaisas, kad lankytis norisi vėl ir vėl, nesvarbu kuriuo metų laiku. Ir, kaip keista bebūtų, kiekvieno lankymosi metu čia vis atrandi kažką naujo.
Ekskursiją po senąjį Liuneburgą pradėkime nuo Liunės vienuolyno (Kloster Lüne). Jis įsikūręs prie pat įvažiavimo į miestą. Liunės vienuolynas pagrįstai laikomas viena iš gražiausių ir seniausių lankytinų vietų istoriniame druskos ir Hanzos mieste. Čia rasime viduramžių pastatus, įkomponuotus erdviuose, romantiškuose soduose. Apie 1170 m. pamaldžios moterys įkūrė vienuolyną, kuriame gyveno pagal šventojo Benedikto regulą. Po niokojančio gaisro 1372 m. vienuolynas buvo atstatytas – kaip tuo metu buvo įprasta – mūrinis, ir vėlesniais šimtmečiais išplėstas daugeliu kitų pastatų. Nuo reformacijos laikų vienuolyno bendruomenei vadovauja abatė. Liunės vienuolyne išliko daug vertingų šimtmečių meno vertybių. Ypač vertas dėmesio prieškambaris su gotikiniu fontanu ir bažnyčia su gausiai išraižytu sparnuotu 1524 m. altoriumi. Dažnas miesto svetys šio vienuolyno net nėra aplankęs, nes taip susižavi paties Liuneburgo senamiesčiu klaidžiodamas siauromis jo gatvelėmis, kad iki vienuolyno nukakti jau nebeužtenka nei laiko, nei jėgų. Todėl ir siūlau pirmiausia užsukti čia. Ir nesakykit, kad nežinojot…
Archeologiniai radiniai teigia, kad daugiau nei prieš tūkstantį metų Liuneburgo apylinkės buvo apgyvendintos ir jau tuo metu čia buvo išgaunama druska. Liuneburgas, turėdamas didžiausią druskos tiekėjo monopolį šiaurės Vokietijoje, tapo ankstyvu Hanzos sąjungos nariu 1356 m. Kartu su Bergenu ir Visbiu (žuvies tiekėjais) ir Liubeku (centriniu prekybos tašku tarp Baltijos jūros miestų) Liuneburgas greitai tapo vienu svarbiausių ir turtingiausių Hanzos sąjungos miestų. Viduramžiais druska iš pradžių buvo gabenama sausuma į Liubeką Senuoju druskos keliu. 1398 m., atidarius Stecknitz kanalą (apie tai rašiau ankstesniuose straipsniuose), gabenimas vandeniu į Liubeko druskos saugyklas. Logiška, augan turtamas, klestėjo ir miestas. Žlugus Hanzos sąjungai (apie 1560 m.), didieji druskos užsakymai nutrūko ir miestas greitai nuskurdo. Ekonomikos sąstingio laikotarpiu naujų namų beveik nebuvo statoma. Bet štai, kas jau ten buvo pastatyta, tą ir šiuo metu randame.
Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, prastėjanti pastatų konstrukcija paskatino įvairius svarstymus, kaip būtų galima pagerinti gyvenimo kokybę. Rimtai aptartas pasiūlymas – nugriauti visą senamiestį ir jį pakeisti moderniais pastatais. Juk dauguma namų buvo apgadinti nuo bombardavimų, o dalies pastatų pagrindas – druskos klodai, kurie per šimtmečius buvo išplaunami gruntinio vandens (“iš druskos” pastatytas miestas, nuo jos ir turėjo būti nugriautas). Viską lėmė piliečių protestai – Liuneburgas tapo pagrindiniu paminklosaugos židiniu Vokietijoje. Miestas buvo sistemingai atkuriamas nuo aštuntojo dešimtmečio pradžios. Toks Curtas Pompas šiuo klausimu įnešė ypatingą indėlį, jau septintojo dešimtmečio pabaigoje agituodamas už istorinių pastatų išsaugojimą savo įkurtoje Liuneburgo senamiesčio išsaugojimo darbo grupėje. Jo darbas buvo įvertintas Vokietijos paminklosaugine premija ir Federaliniu kryžiumi už nuopelnus. Štai kaip vietinių entuziastų dėka buvo išsaugota 1300 mūrinių namų, o senamiestis tapo turistų traukos objektu ir svariu ekonominiu indėliu į miesto biudžetą.
Dabar aplankysime tris pagrindines Liuneburgo bažnyčias. Visos jos įdomios ir išskirtinės. Pirmoji – šv. Michaelio bažnyčia. Tai viena iš pagrindinių Liuneburgo bažnyčių. Buvusio šv. Mykolo benediktinų vienuolyno bažnyčia datuojama XIV amžiuje ir dar vadinama „Šv. Michaelio Bacho bažnyčia“. Šios bažnyčios mokykloje mokėsi Johanas Sebastjanas Bachas. Bažnyčios pamatinis akmuo buvo padėtas 1376 m. 1379 m. buvo baigta statyti apatinė bažnyčia. Pagrindinė bažnyčia su iš pradžių planuota abato koplyčia buvo baigta statyti 1412 m. Bokštas buvo pastatytas iki 1434 m. Nuo pat pradžių didžiausia pastato problema buvo statika: bažnyčia stovi ant druskos kupolo krašto, todėl galingos apvalios kolonos sukonstruotos 70 cm atstumu. 1850 m. vienuolyno turtas su bažnyčia pateko į Hanoverio vienuolyno fondą, šiandieninius Hanoverio vienuolyno rūmus. Nors dauguma vienuolyno pastatų buvo perduoti pasaulietinėms įstaigoms, bažnyčia iki šių dienų išliko kaip vienuolyno rūmų nuosavybė.
Jono Krikštytojo bažnyčia (vok. St. Johannis arba Johanniskirche). Jonui Krikštytojui skirta bažnyčia laikoma svarbiu šiaurės Vokietijos mūrinės gotikos architektūros pavyzdžiu. Penkių navų bažnyčia buvo pastatyta 1300–1370 m. ir suremontuota 1420 m. Ypač įspūdingas 108 metrų bažnyčios bokštas, beje, pats aukščiausias bažnyčios bokštas Žemutinėje Saksonijoje.
Šv. Mikalojaus bažnyčia yra jauniausia ir mažiausia iš trijų pagrindinių Liuneburgo miesto bažnyčių. Nikolajui Myrai skirta bažnyčia yra trijų eilių bazilika. Ji buvo pastatyta 1407–1440 m. mūriniu gotikos stiliumi – kaip ir kitos bažnyčios Hanzos miestuose Baltijos jūros regione. Protestantų pamaldos bažnyčioje buvo laikomos nuo pat reformacijos pradžios Liuneburge, nuo 1530 m.
Pats metas apžvelgti visą miesto panoramą. Jūsų paslaugoms – 1907 metais pastatytas 56 m aukščio Liuneburgo vandens bokštas. Čia įrengta miesto apžvalgos aikštelė. Bandom “šturmuoti”.
Nepaminėjau dar vieno įdomaus fakto. Liuneburge – didžiausia aludžių koncentracija vienoje vietoje Vokietijoje. Bet atgaivą čia ras ne tik alaus mėgėjai. Mieste “tiršta” kavinių, barų ar restoranų. Net ir tokiose išvystytose maitinimo paslaugose yra minusų… Tenka palaukti atsilaisvinusio stalelio arba rezervuoti vietas iš anksto.
Jeigu yra galimybė miestą aplankyti per Kalėdas, taip ir padarykite. Neišdildomi įspūdžiai jus lydės visą gyvenimą. Šventinės mugės šurmulys įtrauks jus kaip musę į medų. Saldus meduolių ir karšto vyno kvapas, linksmi kaštanų ar suvenyrų pardavėjų pokštai, besisukančios spalvotos karuselės ir žibančios girliandos nuneš jus į pasaką… Mestas tuo metu tampa dar jaukesnis, patrauklesnis ir įdomesnis…
Aš vėl noriu čia sugrįžti. O jūs ar pajutot miesto dvasią?
Autoriaus nuotraukos.
(Bus daugiau)
