Kaip ir dauguma Vokietijos davarų, Haseldorfo dvaras yra uždaras visuomenei. Teritorijoje daug įspėjančių lentelių su užrašu, kad teritorija privati.
Kai lankaisi mažuose miesteliuose, akį traukia vietos gyventojų valdos. Visur tviska švara ir tvarka, kiemuose pilna dekoratyvinių augalų, fasadai papuošti vazoninėmis gėlėmis. Ypač populiarus puošybos elementas – lauko akmuo. Rodos, kaimynai net konkuruoja tarpusavy, kas išmaniau ir originaliau išpuoš savo sodybą. Tiesa, į kai kurias snapo neįkiši – vokiečiai taip pat mėgsta ir privatumą, atsiribodami vieni nuo kitų išpuoselėtomis gyvatvorėmis. Žinoma, tokių miestelių pagrindinis pastatas – bažnyčia. Ir nors čia jų tuštėjimo metas, niekas mums netrukdo jas apžiūrėti iš išorės.
Šv. Laurento bažnyčia Lundene, Dithmarschen rajono dalyje Šlėzvige-Holšteine. Pirmoji nedidelė bažnyčia buvo pastatyta apie 1100 metus senoje pagonių kulto vietoje. Pastatas išgyveno du niokojančius gaisrus, o dabartinis vaizdas nesikeičia nuo 1834 m.
Kiekvieno skonis architektūroje skirtingas, bet bažnyčios sienos (beje, ir kitų pastatų) iš lauko akmenų, man labai patinka. Tikriausiai ir šio krašto žmonėms taip pat lauko akmuo užima ne paskutinę vietą.
Kai pačiupinėji – sužinai. Pasirodo, kad tas Hemmingstedto miestelis Vokietijoje labai žinomas. 1500 m. vasario 17 d. Hemmingstedto mūšyje Dithmarscherio ūkininkai, vadovaujami Wulfo Isebrando, sumušė Danijos kariuomenę, vadovaujamą Danijos, Norvegijos ir Švedijos karaliaus Johanno bei jo brolio Friedricho, Šlėzvigo ir Holšteino kunigaikščio. Nors ir Dithmarscherio ūkininkų kariauna buvo gerokai mažesnė, jie atidarė vandens šliuzą užliedami žemę bei naudodami ilgas ietis sugebėjo vėl ir vėl pulti vos judančią armiją ir galiausiai pasiekti pergalę. Šiai datai atminti pastatytas Hemmingstedto mūšio monumentas… iš lauko akmens…
Užsukime į Preetzo miestelį, kuris taip pat “neguli” pagrindinių plentų kryžkelėse. Preetzo vienuolynas buvo įkurtas Holšteine valdant danams, kaip benediktinų vienuolynas 1261 m. Be gyvenamųjų pastatų ir vienuolyno bažnyčios, vienuolynas turėjo ūkio kiemą su tvartais, karvių, arklių ir avių arklidėmis, vandens malūnu ir daugybe ūkinių pastatų. Pirmieji vienuolyno pastatai buvo pastatyti vadovaujant provostui Johanesiui. Tai apėmė ir vienuolyno bažnyčią, pastatytą 1268–1280 m., 1307 m. gaisras visiškai sunaikino bažnyčią ir vienuolyną. Dabartinė vienuolyno bažnyčios rekonstrukcija vyko 1325–1340 m. Tuo tikslu Liubeko vyskupas Heinrichas II paskelbė keturiasdešimt dienų atlaidus 1330 m. Paverčiant vienuolyną didikų moterų vienuolynu, XVI – XVIII amžiuje buvo pastatyti keli ponių namai su nuosavu namų ūkiu, taip pat kunigų rūmai ir kunigaikščio namai bei kiti pastatai. Turime pilną komplektą – eime apžiūrėti.
Pasidairykime dar aplink vieną dvaro pastatą, į kurį dėl mažo lankomumo net keleliai žole užžėlę. Tam yra svarių priežasčių. Apie viską iš eilės…
Hamburgo prekybininkas Conradas Hinrichas Donneris pamatinį akmenį savo dvaro rūmais padėjo 1830 m. Jo anūkas, vedęs Bodild grafienę Holstein-Holsteinborg, išplėtė nuosavybę iki dabartinio vaizdo 1898–1902 m. Rūmai ėjo iš rankų į rankas, kol tapo niekam nereikalingi, nes remonto darbai kainuodavo daugiau, nei paties pastato nugriovimas. Po 100 metų turiningos istorijos, paskutinę minutę vienas gražiausių tokio pobūdžio pastatų Šlėzvige-Holšteine, buvo išgelbėtas nuo visiško sunykimo, kai begriūvantį pastatą įsigijo Jürgenas Paustianas. Nuo 2004 m. Bredeneeko rūmai restauruojami. Šiuo metu be pilies valdovo rezidencijos, klasikinio stiliaus rūmuose vėl naudojamos 6 salės, 3 kambariai ir lauko patalpos, kurias galima išsinuomoti šventėms, vestuvėms, koncertams ar konferencijoms.
Toliau nuo pagrindinių kelių ir Schlutupas – senas žvejų kaimas su maždaug 6000 gyventojų, mažiausias rajono centras Vokietijos Šlėzvige-Holšteine.
Kuo smagūs tie mažieji keliai, ogi nenuspėjimu. Nieko “neradę” Tremsbiutelio pilyje, už keliolikos kilometrų randame Šv. Ansgaro benediktinų vienuolyną (dar vadinamas Nütschau vienuolynu) Travenbrücke, netoli Bad Oldesloe. Ten vyko kažkokie švietėjiški renginiai ar paskaitos, todėl netrukdydami vienuoliams atlikti jų šventą misiją, pasivaikščiojom po vienuolyno parką.
Vokiškosios dvasios ir didybės beieškant (XV dalis)
Vos už keli šimtų metrų nuo vienuolyno prateka jau jums girdėto pavadinimo upė Travė (juk rašiau apie Liubeko Travemundę ir apie Travės miestus).
Taigi reziumuoju. Taisyklė – nemesk kelio dėl takelio čia, Vokietijoje, negalioja. Čia įdomu pasidairyti atokiuose užkampiuose ir atrasti kažko neįprasto ir įdomaus.
