Vos tik įkeli koją į Vokietiją, įregistruodamas gyvenamąją vietą čia, jau po kelių dienų gauni laišką, kad turi susimokėti televizijos mokestį, pasirinkdamas mokėjimo planą: kas mėnesį (17 Eur su centais) arba kas tris (apie 54 Eur). Jeigu ne, tai „užlupsime“ baudomis. Išpila šaltas prakaitas: kokį mokestį, už ką, kodėl, juk net „teliko“ neturiu, o ir kalba panaši į paukščių, net dirbti nepradėjau… Nesvarbu ir niekam neįdomu – mokėk, ir taškas. Taigi šiandien pakalbėsime apie vokišką televiziją ir jos teikiamą gėrį.
Priverstas įsigyti televizorių, dar priedėlius su antenomis (kitaip nerodys nieko), nes juk nemesi pinigų į orą, žiūrėsiu už tą mokestėlį viską akis išsproginęs. „Gaudau“ gal 14 valstybės numatytų TV kanalų. Sakyčiau, kad kažkokio pagrindinio, kaip pas mus LRT, nėra. Tai lyg atskirų Žemių (regionų) TV pavyzdžiui: BR – Bavarijos, NRD – Šiaurės Vokietijos ir t.t., plius bendri projektai su prancūzais ARTE ir su austrais bei šveicarais 3 SAT. Žiūrimiausia ZDF, ZDF Neo ir ZDF Info televizijos kanalų grupė, bet aš tiek jos ir težiūriu… Per ZDF įsijungiu ryto programą keistu pavadinimu MOMA (morgen magazin), kurią dažniausiai veda keistos išvaizdos vedėjai Mitry ir Dunja (mūsų Valinskas – tikras TV gražuolis pagal juos), matyt, balkaniškos kilmės žurnalistai (gal toks prodiuserių sumanymas, kad vokiečių laidas gali vesti visų šalių atstovai, mokantys kalbą ir turintys atitinkamą išsilavinimą).
Ryto programos metu kas pusvalandį praneša naujausias žinias, o svarbiausia – sužinau orų prognozę (grafika labai graži ir suprantama). „Užknisa“, kad ryto programose pagrindiniai svečiai būna politikai, kurie su savo kalbomis kelia nuobodulį ir „sodina“ laidą žemyn. Vakarais tas pats ZDF’as turi kitą „žvaigždutę“ – žurnalistą Markus Lanz, kurio laidų metu išsakytas mintis komentuoja net kitų valstybių vadovai. Šis žmogus, vesdamas laidą, sugeba likti kviestinių svečių šešėlyje, duodamas jiems visišką išsikalbėjimo laisvę (kitaip nei mūsų Rita Miliūtė ar koks Kristupas Krivickas…). Markuso laidos minusas – ar galima dvi valandas žiūrėti į kalbančias galvas? Ne. Tai niekas jo laidų, išskyrus politikus, tikriausiai ir nežiūri. Jungiamės kitur. Vakarais beveik per visus kanalus – detektyviniai serialai (vokiečių gamybos ir ne tik). Kaip kažkada pradėjo nuo „Senio“ ar „Komisaro Rekso“, tai nesibaigia lig šiol. Reksą pakeitė kažkoks Mopsas, o senį – Monkas. Jau vien filmų pavadinimai ką reiškia: „Mirtis rojuje“, „Policija 110“, „Žmogžudysčių skyrius“ ar „Midsomerio žmogžudystės“… Tame Midsomerio kaime gyvena tik koks tūkstantis žmonių, bet žudo kiekvienoje serijoje ir kartais ne po vieną. Darau išvadą, kad dar po poros šio filmo serijų jau nebebus ką ten ir žudyti… Žodžiu, beliko sukurti serialą „Žmogžudystė žmogžudysčių skyriuje“ ir gal jau kartą pasibaigs tos detektyvinės istorijos. Atsakykit, filmų gurmanai, ar matėte nors vieną normalų pilnametražį vokišką filmą? Aš ne. Dėl to visi laurai Berlyno kino festivaliuose atitenka kitų šalių atstovams… Įsijungiu „Phoenix“ – naktimis dokumentika, dienomis – vien politikų kalbos. Beje, tai vienintelis kartas, kai pamačiau Lietuvos Prezidentą Gitaną Nausėdą ir tai ne jo dėka, o Baltarusijos „Batkos“, kai lėktuvą nutupdė. Interviu kažkoks buvo iš Briuselio, tai mūsiškis išsakė mintis, kad anas negražiai pasielgė… O štai Grybauskaitę vokiečiai prisimena, ji dar vis šmėžuoja Vokietijos TV žurnalistų akiratyje – tai kažkokią nuomonę išsako, tai koks nors universitetas jai garbės vardą suteikia.
Vokiečiai tiesiog kliedi dėl pokalbių šou. Kokios trys TV vienu metu transliuoja visokius ten pasikalbėjimus. Kaip ir Lietuvoje – stilius tas pats: savimi patenkinti laidų vedėjai į studiją pasikviečia susireikšminusių ir patiems sau įdomių povų ir papūgų (studijos svečių)… Ir prasideda bla-bla apie šūdą nieką kokias tris valandas. Taigi mes, žiūrovai, už jų eterį sumokam, o žiūrėti nėra į ką… Na, o nuo ketvirtadienio iki sekmadienio vakarais gal keturios TV transliuoja komedijų programas, kai koks pasakorius nuo scenos parodijuoja ką nors ar riečia anekdotus. Labiausiai žiūrovai kvatoja ir jiems juokinga būna, kai vyras apsirengia „boba“, o moteris – „diedu“. Žvengia susiriesdami. Man tai visai nejuokinga (net ir lietuviškoji Zizirskienė, parodijuojama Pračkailos, niekada nepatiko), bet tai skonio reikalas. Man labiau juokinga, kai kaimynas iš gretimos laiptinės apsiauna raudonas „tyskes“, užsideda sijoną ir aukštakulnius, pasidažo lūpas ryškia avietine spalva ir vaikščioja vakarais po mūsų gatvę… Tuomet vokietukams nejuokinga, nes tai normalu. O štai scenoje juokinga. Nepagaunu kampo…
Nežinau, kokia intencija gan dažnai rodomi dokumentiniai filmai apie neonacius ar Hitlerio bei kitų to meto Vokietijos „įžymybių“ biografijas bei Antrojo pasaulinio karo pasiekimus ir pralaimėjimus. Gal dėl vis didėjančios šiuolaikinės nacionalizmo grėsmės? Ne man spręsti. Bet laidų apie tai tikrai nemažai TV ekranuose.
Dar vienas dalykas, į kurį atkreipiau dėmesį. Beveik visose pramoginėse laidose svečių rankose būna tai vyno taurė, tai alaus bokalas, ir nė vieno po laidos nereikia išnešti. Nė vieno „trūkusio“ ar „lūžusio“, o gal užmigusio šaltienos dubenyje tikrai matyti neteko. Yra alkoholio vartojimo kultūra, ir niekas dėl to sau galvos nelaužo. Vietiniai Verygos puikiai supranta, kad alus yra neatsiejama Vokietijos kulinarinio paveldo dalis, ir televizijos svečiai nedaro jokios žalos nei sau, nei į juos žiūrintiems. Kitoks supratimas. Bandau įsivaizduoti su vyno taure sėdinčius „Valanda su Rūta“ laidos svečius ar „Be tabu penktadienio“ vedėjus su alaus bokalais ant stalo… Geriau mokyti kultūros, o ne viską drausti…
Juk niekam ne paslaptis, kad po laidos filmavimo kokia nors kapelija iš Gargždų ar Šakių (nieko asmeniško), dardėdama autobusiuku namolio iš sostinės, atsikemša butelaitį „naminukės“ ir „padaro“ gramuką už sėkmę ir už tai, kad, taip sakant, kelionė nevargintų…
Vokiečiai transliuoja daug televizijos filmų: pažintinių, turistine tematika, apie miestus ir miestelius bei atskirus regionus. Tokios alternatyvios laidos kaip „Nacionalinė ekspedicija“ jie neturi. Mano akimis, tai mažos nykstančios tautos, vis dar įrodinėjančios, kad ji gyva, unikalus projektas. Manau, kad vokiečiams tai dar negresia. O iškilus pavojui, turės iš ko pasimokyti…
Žinoma, jeigu valstybinis TV paketas jūsų netenkina, tai galima žiūrėti ir kabelinę televiziją. Bet pinigėlių per mėnesį reikės apie 50 Eur. Matysite tuomet gal 80 TV kanalų ir išsirinksite savo favoritus. Man užtenka tiek, kiek turiu. Geriau pačiam važiuoti, turistauti, paieškoti sau norimų temų, „pačiupinėti“ istorinius puslapius, o ne padėjus „didžiąją“ spoksoti į žydrąjį ekraną paromis.
Kelionėse dažniausiai klausausi radijo stočių. Jų čia visa galybė nuo džiazo iki klasikos. Mėgstamiausios – RADIO BOB ir ROCK ANTENE. Visos radijo stotys turi minusų ne dėl programų tinklelio, bet dėl signalo perdavimo kokybės. Radijo stotys FM ruože čia „dirba“ labai mažu – 20–30 km – spinduliu. „Užknisa“, kai pravažiuoji tam tikrą atstumą, ir tavo klausoma stotis „numiršta“. DAB sistemoje garso kokybė nepriekaištinga tol, kol neprivažiuoji sankryžos ar raudono šviesoforo signalo. Sustoji tu – nustoja veikti ir tavo mėgstama stotis. Kažkokia anomalija… Pliusas tas, kad kur bekeliautum, kas pusvalandį įsijungia papildoma informacija apie eismo nelaimes tavo važiuojamame ruože, avarijas, spūstis autobanuose ar išdėstytus greičio matavimo prietaisus. Net ir neklausant radijo stoties, o užsidėjus mėgstamą kompaktą, jo transliuojama muzika trumpam prityla, kol nepranešama svarbi informacija apie trikdžius kelyje.
Pasigarsinkime radijo imtuvus ir – kelionėn!
Lankomės Glücksburgo pilyje. Glücksburgo renesanco pilį 1582–1587 metais pastatė Šlėzvigo-Holšteino kunigaikštis Johannas Jaunesnysis buvusio vienuolyno vietoje. Tai viena svarbiausių rezidencijų Šiaurės Europoje. Ji tarnavo Glücksburgų šeimos kunigaikščių dinastijai kaip jų protėvių būstinė ir buvo laikina Danijos karališkosios šeimos rezidencija. Pastatas pastatytas prie Flensburgo fiordo. Pilies vardu pavadinto Glücksburgo namo šeimos nariai yra susiję beveik su visomis Europos dinastijomis, o danų karalius Christianas IX, pravardžiuojamas „Europos uošviu“, nes jo vaikai paliko pėdsakus įvairiose Europos karališkose šeimose Anglijoje, Danijoje, Švedijoje, Norvegijoje, Graikijoje ir Rusijoje. Šiandien pastatas priklauso Glücksburg pilies fondui, kurio tikslas yra išsaugoti ir pristatyti visuomenei šį unikalų kultūros turtą. Šiuo metu čia įkurtas muziejus ir jis yra atviras lankytojams. Be paveikslų, porceliano ir baldų, unikalūs pilies XVII–XVIII a. gobelenai yra šios įvykių kupinos istorijos įrodymai. Leiskite sau įkvėpti Glücksburgo pilies oro pagal jos statytojo Šlėzvigo-Holšteino kunigaikščio Johano Jaunesniojo šūkį, kuris gyvuoja penkis šimtmečius: DIEVAS, SĖKMĖ, TAIKA.
Glücksburg pilis.
Kad nebūtų trumpa šios dienos kelionė, įkišime nosis į Hageno dvarą. Hageno taurūs dvaro rūmai pastatyti Probsteierhageno savivaldybėje šalia Kylio Šlėzvige-Holšteine nuo 1647 iki 1649 m. Tačiau Hagenas niekada neturėjo svarbaus vaidmens Holšteino regiono istorijoje. 1932 m. buvęs kilmingasis dvaras buvo likviduotas, žemė išparceliuota ir parduota, o dvaro rūmai paversti mokyklos pastatu. Antrojo pasaulinio karo metu čia buvo karo ligoninė karinio jūrų laivyno nariams, pasibaigus karui, pradinė mokykla vėl atsikraustė ir pilyje išbuvo iki 1969 m. Uždarius mokyklą, dvaro rūmai Hagene, kuriuos vietos gyventojai kartomis vadino pilimi, buvo paversti kultūros centru. Po pastato atnaujinimo Hagenas vėl buvo atviras lankytojams. Nuo 2011 m. pilies kambarius galima išsinuomoti privatiems renginiams, taip pat rengiami koncertai ir skaitymai, o viršutiniame aukšte įrengti apartamentai ir gydytojo kabinetas.
Ir dar vienas dvariukas… Voterseno dvaras, dar žinomas kaip Voterseno pilis, beveik tris šimtmečius priklausė kilmingųjų Bernstorffų šeimai, suvaidinusiai pagrindinį vaidmenį formuojant Hanoverio ir Danijos politiką XVIII a. Dvaras yra Roseburgo savivaldybėje, Lauenburgo kunigaikštystėje, į pietryčius nuo Šlėzvigo-Holšteino.
Dvaras liko šeimos nuosavybe iki 1996 m., kai jis buvo parduotas nekilnojamojo turto agentui Johannui Maxui Böttcheriui, o dabar jis priklauso Kurtui-Peteriui Gaedeke.
Dvare gausu išlikusių ūkinių pastatų (kepykla, skalbykla, avižų saugykla ir rugių tvartas), datuojamų XVIII a. Administratoriaus namas taip pat buvo pastatytas 1721 m., jojimo salė tik XIX a.
Tačiau dvaras nėra prieinamas eiliniams turistams – visur kabo įspėjančios lentelės su draudimu įeiti. Bet kieme ir salėse vyksta reguliarūs renginiai, dailininkų ir keramikų plenerai, Schleswig-Holstein muzikos festivalis.
Autoriaus nuotraukos.
(Bus daugiau)
