Viltė Ravinskaitė: „Negaliu Lietuvai sakyti „ne“…

Pats svarbiausias dalykas jaunam žmogui – išsilavinimas. Nuo mažų dienų mes sąmoningai siekiame kuo daugiau sužinoti, išmokti, patirti, suprasti. Nors ir apmaudu, tačiau ne vienas abiturientas svarsto galimybę kelti sparnus, palikti Lietuvą ir išsilavinimą įgyti svetur. Gal todėl, kad švietimo sistema Lietuvoje pasiekė dar niekuomet nematytą absurdo lygį, kai mokėti už mokslą sau gali leisti tik labai turtingų tėvelių vaikai. Ne paslaptis ir tai,  jog universitetuose klesti korupcija, nepaliekanti galimybės neturinčiam pažinčių jaunuoliui įstoti į norimą vietą. Taigi nenuostabu, jog  dažnas mokyklą baigęs jaunuolis yra beveik priverstas krautis lagaminus ir palikti tėvynę. Vis būkštaujama, kad  Lietuvai šis reiškinys gresia protų nutekėjimu, nors visi suprantame, kad protų nutekėjimas gresia ne dėl studijų užsienyje, bet dėl neišmintingos socialinės politikos.  Tačiau, išvažiavę iš Lietuvos žmonės, teoriškai patobulėja, save atranda gyvenime ir – svarbiausia –  jiems  po to nereikia kiekvieną mielą dieną minti darbo biržos slenkstį, kaip išmaldos laukiant nors menkiausio darbelio, už kurį galėtų šiaip ne taip išgyventi. Patinka mums tai ar nepatinka, bet jauni žmonės mato, kad  kitose valstybėse sudaromos gerokai didesnės išsilavinimo ir nuolatinio tobulėjimo galimybės, dažniau garantuojamos solidesnės pajamos, o  vienas svarbiausių veiksnių, stumiančių iš Lietuvos, yra nusivylimas ateities perspektyvomis. Bet tai nereiškia, kad mūsų jaunimui nesvarbi Lietuva, kad jie, praradę savo patriotizmą, vien tik blaškosi po pasaulį, ieškodami savo vietos. Gal net kaip tik būdami toli nuo savo gimtinės, nuo savo šaknų stipriau pajunta tą su Lietuva siejančią giją, traukiančią juos atgal. Ir netikėkite, jei sakys, kad jiems Lietuva nerūpi, kad jiems „dzin“. Rūpi, ir dar kaip…

Pernai su pagyrimu baigusi Marijampolės Rygiškių Jono gimnaziją Viltė RAVINSKAITĖ gal irgi mieliau būtų pasirinkusi studijas čia, Lietuvoje, bet daug ką nulėmė ne vien tik ekonominiai aspektai, bet ir galimybė pažinti kitas kultūras, pasisemti žinių iš platesnių aruodų. Mergina dabar – Škotijos Stratklaido universiteto studentė.

– Taigi kodėl būtent Škotija, o ne kuri nors kita šalis? Kas nulėmė pasirinkimą?

– Pirmiausia, baigus universitetą užsienyje, atsiveria žymiai daugiau galimybių visame pasaulyje, nei baigus universitetą Lietuvoje. Antra, jeigu gyvenime atsiranda proga pamatyti bent šiek tiek pasaulio, pagyventi kitoje šalyje, susipažinti su kita kultūra, tokia galimybe reikia visada pasinaudoti. Be to, pasirinkimui turėjo reikšmę galimybė studijuoti ten, kur man už mokslą mokėti nereikėtų, todėl iškart pradėjau mąstyti apie Škotiją ir Daniją, kuriose mokslas nemokamas. Škotijoje valstybinė kalba yra anglų, todėl pasirinkau šitą šalį, vien dėl kalbos, kurią moku gerai. Iš kelių galimybių pasirinkau Stratklaido universitetą (University of Strathclyde).

– Kokie buvo specialybės pasirinkimo kriterijai. Ar po pirmojo semestro nenusivylei?

– Specialybės pasirinkimas man, kaip ir daugeliui studentų, buvo turbūt sunkiausia užduotis stojant į universitetą. Po ilgų apmąstymų pasirinkau studijuoti marketingą, nes jau kelerius metus šiek tiek domėjausi internetine reklama, dariau įvairias prezentacijas, teko kurti reklaminius plakatus, skrajutes. Pirmasis semestras visiems verslo mokyklos studentams buvo ganėtinai panašus: iš 8 su verslo sritimi susijusių dėstomų dalykų visi galėjome išsirinkti 5, kuriuos norėsime studijuoti pirmais metais. Konkrečiai į marketingo specialybę pirmąjį semestrą gilinamasi nebuvo, tai tiesiog yra puiki proga susipažinti su kitomis sritimis ir galbūt šiek tiek pakeisti savo specialybę, todėl tikrai nebuvau nusivylusi, netgi atvirkščiai – apsidžiaugiau tokia sistema.

– Kokius pastebėjai skirtumus tarp mokslo Lietuvoje ir užsienyje? Ar netrukdo įvairiatautiškumas? Kokie santykiai tarp studentų ir dėstytojų, pačių studentų? Koks jaunimo laisvalaikis?

– Kiek esu girdėjusi iš bendraamžių, kurie pasirinko studijas Lietuvoje, galėčiau drąsiai teigti, kad mokslai užsienyje yra kur kas paprastesni ir suprantamiau pateikiami  studentams. Bet tai nereiškia, kad žinių gauni mažiau. Dauguma atsiskaitymų mano kurse dėstytojams yra siunčiami tik internetu, ir tai yra žymiai paprasčiau. Paskaitų lankomumas nėra žymimas, tačiau iš kiekvieno dalyko yra sudaromos atskiros nedidelės studentų  grupelės, kurios paskirtu laiku turi ateiti į valandą trunkantį užsiėmimą su dėstytoju. Tame susitikime yra aptariami paskaitose dėstyti dalykai. Įvairiatautiškumas nesukelia visiškai jokių sunkumų, visi iš svetur atvykę studentai puikiai moka anglų kalbą, o vietiniai studentai yra be galo draugiški ir malonūs (tą patį galėčiau pasakyti ir apie dėstytojus(. Esu girdėjusi nemažai neigiamų istorijų apie dėstytojus Lietuvoje, kurių elgesys kartais būna nepriimtinas, tačiau negaliu patvirtinti, ar tai yra tiesa. Bet kokiu atveju, nieko panašaus užsienyje nėra, visi dėstytojai elgiasi profesionaliai, tačiau kartu bendrauja su studentais kaip su lygiais, yra visuomet paslaugūs ir pasiruošę padėti išspręsti visas kilusias problemas, o kiekvienas studentas turi tokias pačias teises. Santykiai tarp studentų dar geresni – nėra jokių paniurusių veidų,  pašaipių žvilgsnių, patyčių ar ko nors panašaus, jau pirmąją savaitę susipažinau su daugybe žmonių iš skirtingų šalių, su kuriais kasdien bendrauju.

– Kas svarbiausia, siekiant mokytis užsienyje? Ar reikia papildomai ruoštis (samdyti mokytojus, konsultantus), ar tiesiog užtenka to, ką gauni mokykloje? Gal paprasčiausiai reikia daug dirbti pačiam?

– Mano nuomone, svarbiausia yra pasitikėti savimi ir siekti tikslo iki galo, bet, žinoma, tai nebūtų įmanoma padaryti be šiek tiek papildomų pastangų. Kiekvienas žmogus yra skirtingai gabus mokslams, vieniems reikia papildomų pamokų, kiti viską įsisavina iškart. Aš asmeniškai niekada papildomai nesamdžiau mokytojų, stengiausi viską išsiaiškinti ir suprasti pati. Galbūt tai man iš dalies padėjo, nes įvairius dalykus suprasti yra lengviau, kai pats pabandai juos suvokti. Kalbant konkrečiai apie anglų kalbos žinias, manau, mokyklinių žinių tikrai neužtenka. Per visus mokyklinius metus turėjau net  6 anglų kalbos mokytojas(-us), todėl pamačiau, kiek nedaug yra išmokstama per pamokas. Galbūt man pasisekė, nes priešpaskutiniais metais patekau pas mokytoją G. Galadauskienę, , kuri mane išmokė daugiau, nei visi kiti kartu sudėjus. Tačiau gauti tokią mokytoją pasiseka nedažnai, todėl reikia ir pačiam daug dirbti papildomai, ypač dėl to, kad tarptautinis anglų kalbos egzaminas (kurį laikyti reikalauja beveik visi užsienio universitetai) yra daug sunkesnis nei valstybinis brandos egzaminas.

– Kaip įsivaizduoji savo ateitį, ar sieji ją su Lietuva?

– Išvažiuodama į užsienį, aš , kaip ir daugelis, buvau įsitikinusi, kad į Lietuvą grįžti nenorėsiu, kad nematau ten savo ateities. Bet, kai  pagyvenau svetimoje šalyje, be galo pasiilgau savosios, ir tai privertė mane suabejoti savo žodžiais. Bet galiausiai nusprendžiau, kad noriu pamatyti daugiau pasaulio, galbūt šiek tiek pakeisti savo specialybę, susieti ją su turizmu, kad turėčiau galimybę keliauti, o tada ir atrasčiau tą vietą, kurioje apsistočiau ilgesniam laikui. Paprasčiausiai noriu pasinaudoti esamomis galimybėmis. Bet nesakau, kad tai negali būti Lietuva.

– Ar Lietuva žinoma tarp užsienio akademinio jaunimo?

– Deja, užsienio jaunimo geografinės žinios nėra ypatingos. Kiekvieną kartą man prisistačius vardu, dauguma iškart klausia, iš kur esu, tačiau net ir paminėjus savo šalį, kai kurie vis dar žiūri į mane tuo pačiu keistu žvilgsniu, kuriuo žiūrėjo išgirdę mano vardą. Pasitaiko atvejų, kad studentai iš kitų Europos šalių žino, kur yra mūsų gimtinė, tačiau vietiniams škotams Lietuvos vardas  dažniausiai nieko nesako.

– Kokia yra svetimos kalbos mokėjimo reikšmė? Ar sunku buvo perprasti škotų šneką, kuri gerokai  skiriasi nuo anglų kalbos?

– Aš manau, kad svetimos kalbos mokėjimas atveria nemažai kelių į daugelį valstybių, o ypač jei tai yra vis labiau populiarėjanti anglų kalba. Tai ne tik leidžia mokytis užsienyje, bet ir susirasti darbą, pažinti svetimą kultūrą, bendrauti su kitataučiais –  be kalbos mokėjimo visa tai nebūtų įmanoma. Škotų šneka man buvo didžiausias iššūkis, su kuriuo teko susidurti išvažiavus. Daugelį raidžių jie taria šiek tiek kitaip nei anglai ir turi specifinių žodžių, kuriuos nuolat vartoja kalbėdami. Dėstytojai kalba ganėtinai aiškiai, nes, žinoma, auditorijoje visuomet būna įvairių tautybių žmonių, tačiau problema iškilo, kai teko bendrauti su škotais studentais. Jau pirmąją savaitę universitete studentai buvo suskirstyti į nedideles grupeles, kad padarytų grupinį projektą. Mano nelaimei, buvau priskirta grupei, kurioje buvo viena bulgarė ir trys škotai. Galiu nuoširdžiai pasakyti, kad supratau vos trečdalį to, ką škotai bandė pasakyti, tačiau projektą šiaip ne taip padarėme, ir viskas baigėsi sėkmingai. Laikui bėgant, pripratau prie vietinės kalbos ypatumų, suprantu kur kas daugiau, tačiau dažnai vis dar tenka perklausti keletą kartų, kad suprasčiau kiekvieną žodį.

– Ką žinai  apie savo universitetą?

– Universiteto teritorija yra gana didelė, pirmomis dienomis teko paklaidžioti, kol įsiminiau daugumą pastatų ir jų pavadinimų. Tarp daugiau nei 30 pastatų yra keletas studentų bedrabučių su tvarkinga, prižiūrėta aplinka. Nors pati nuomoju butą, bendrabučiuose tikrai teko pabuvoti ir galiu patikinti, kad jie gana aukšto lygio. Taip pat yra sporto ir rekreacijos centras studentams, kuriame galima rasti visiškai įrengtą treniruoklių salę, baseiną ir kitus patogumus. Laisvalaikiui yra pastatas, kuriame yra šokių salė, baras, žaidimų zona ir kitos pramogos, jame nuolat vyksta įvairūs šokiai, koncertai ir kiti renginiai, todėl tai puiki vieta susipažinti su kitais studentais ir smagiai praleisti laiką. Daugelis kitų pastatų skirti mokymo tikslams, tačiau yra ir tokių, kurie teikia įvairias konsultacines paslaugas, padeda apsiprasti unviersitete ir suteikia bet kokią reikalingą informaciją.

– O ką pati manai apie emigraciją? Ar išsivažinėję po pasaulį neprarasime savo kultūros, savo mentaliteto, net ir kalbos?

– Emigracija, mano nuomone, yra natūralus dalykas. Pasaulyje visuomet atsiras žmonių, kurie nebus patenkinti gyvendami savo šalyje ir keliaus laimės ieškoti svetur. Tačiau visuomet bus ir tokių žmonių, kurie pasiliks ir neleis šalies mentalitetui išnykti. Kol Lietuvoje yra bent grupelė tokių žmonių, tol mūsų šalies vertybės bus išsaugotos.

– Ar patinka Škotija, kaip šalis, kokius ypatumus pastebi?  Gal pastebi žmonėse  ką nors bendro su mumis, lietuviais?

– Škotija, kiek jos teko pamatyti, mane be galo sužavėjo. Miestas, kuriame gyvenu, yra didžiausias Škotijoje, todėl apžiūrėti visko per tris mėnesius dar nespėjau. Miesto centre – modernūs pastatai, begalė parduotuvių, nuolat kur nors skubantys žmonės ir praeivių dėmesį besistengiantys patraukti gatvės muzikantai. Kiek toliau nuo centro – per Glagzą tekanti Klaido upė, garsusis Glazgo universitetas, Kelvingrove muziejus ir dar begalė vertų pamatyti vietų. Ypač maloniai nustebino tai, kaip Glazgas pasiruošė kalėdinėms šventėms. Visame mieste sužibo daugybė lempučių, miesto aikštėje buvo įrengti atrakcionai, ledo arena, kiekvieną vakarą buvo leidžiama muzika. Vienintelis dalykas, kuris nuvylė, yra tvarka mieste. Neretai galima pamatyti ant gatvės besimėtančias ar bet kuriame skersgatvyje sukrautas šiukšles, kurių ypač daug būna po savaitgalio, per kurį įvairaus amžiaus Glazgo gyventojai keliauja į miestą pasilinksminti. Žmonės Škotijoje, kaip ir visoje Didžiojoje Britanijoje, yra be galo malonūs ir paslaugūs. Viena savybė, kuri man labiausiai įstrigo, yra tolerancija. Žmonės ten niekada nesmerks tavęs dėl išvaizdos ir nežiūrės keistu žvilgsniu dėl to, kad atrodai kitaip, kitaip rengiesi, kita odos spalva, todėl tai iš dalies suteikia pasitikėjimo savimi. 

– Ar lieka kiek nors laiko pramogoms, studentiškam gyvenimui?

– Po pirmojo mokslų mėnesio truputį išgąsdino vienu metu užklupę visi atsiskaitymai, prie jų teko pasėdėti gana ilgai, mažiau laiko tuo metu teko pramogoms. Tačiau prie tolesnių atsiskaitymų tiesiog pripratau ir puikiai pavyko juos suderinti su laisvalaikiu, bent keletą laisvų vakarų per savaitę galėjau leisti sau išeiti su draugais ar tiesiog ramiai ilsėtis.

 – Be abejo, atkreipei dėmesį į pragyvenimo lygį Škotijoje. Ar jis daug skiriasi lyginant su   lyginant su mūsiškiu (maistas, transportas, komunaliniai, butų nuomos)?

– Lyginant su Lietuva, iš karto  kainos atrodo beprotiškai aukštos, vien dėl to, kad jas visas iškart mintyse verčiame litais. Tačiau žmonėms, kurie ten turi darbą, pragyventi tikrai nėra sunku. Netgi studentui, dirbančiam puse etato, įmanoma išlaikyti save, sumokėti už nuomą, maistą ir dar pasilikti pinigų pramogoms. Būtent tai ir sieksiu padaryti antrame semestre, nes nesinori visuomet leisti tėvams už viską mokėti.

– Dėkoju už pokalbį.

Ligita ZIGMANTAITĖ

Asmeninio albumo nuotraukos.