Dažnai mūsų sprendimus lemia ne mūsų patirtis ar turimos žinios, o… autoritetas. Kartais netgi visai nesusimąstydami savo mintis ir veiksmus lenkiame ten, kur veda jau ne mūsų pačių valia, kurią neretai priimame kaip savą. Taigi kas yra autoritetas? Kaip jis vystėsi nuo seniausių laikų iki dabar?
Šią temą gvildename kartu su „Mūsų savaitės“ skaitytojams savo giliomis įžvalgomis jau seniai pažįstamu Marijampolės ligoninės anesteziologijos ir intensyviosios terapijos tarnybos Reanimacijos ir intensyviosios terapijos skyriaus vyr. specialistu gydytoju kardiologu Vitu VYŠNIAUSKU.
Sąvoka „autoritetas“
Kas yra autoritetas, gerbiamas gydytojas siūlo pirmiausiai patyrinėti lingvistine prasme. Lotyniškai auctoritas, -atis (f) arba dignitas, – atis (f). Atkreipiame dėmesį: lotyniškai autoritetas – „feminum“ – moteriškos giminės. Tai šį tą reiškia! Vokiškai „autoritat“, angliškai „authority“. Į lietuvių kalbą versime taip: valdžia, įtaka. Ir panašiomis sąvokomis, kaip antai: daiktavardžiais – didybė, vertė, aukštas rangas, lyderis, kompensacija, statusas, padėtis, įgaliojimai, jėga, pajėgos, orumas, gražumas, arba būdvardžiais – vertingas, įžymus, galingas, išmanus, dosnus, valdingas…
O ką apie autoritetą kalba mokslaknygės? Autoritetas gali būti asmuo, socialinė grupė, visuomeninė organizacija.
Racionalusis autoritetas
„Autoritetui kartais paklūstame laisva valia. Ar visada?! Toli gražu ne. Kartais jis metamas jėga – psichologine prievarta ar net ginklu. Autoritetas atgaline reakcija veikia individo ar ištisos visuomenės gyvenimą, mąstymą, elgesį“, – sako V. Vyšniauskas.
JAV psichologas E. Fromas skyrė du autoriteto tipus. Racionalų, pagrįstą kompetencija ir pagarba. Šiam nesvetima nuomonių įvairovė, analitinis, kritinis požiūris. Čia įsijungia proto galia. Kitas tipas – iracionalus, kuris grindžiamas jėga, baime, besąlygišku paklusnumu, nuolankumu. Ir, šiukštu, jokios kritikos, nuomonių įvairovės.
„Pažvelkime į autoritetą istoriniu aspektu, – siūlo gerbiamas medikas. – Senojo Testamento pranašai Izaijas, Jeremijas, Ezekielis, Danielis, Ozėjas, Amosas… Jų autoritetą įteisina išmintis, gilios įžvalgos, asmenybių charizmos, mistinės ar net magiškos galios, gebėjimas sava gyvensena prisitaikyti prie epochos vyraujančių ir visuotinai patrauklių standartų. Jie užkabino ir link savęs patraukė milijardines žmonių mases. 80% pasaulio gyventojų pripažįsta visuotinį Dievo autoritetą įvairiais tikėjimo ir tikybos formatais“.
Kitas klodas – valstybių autoritetai. Romos imperijos imperatoriai buvo garsūs karvedžiai (Cezaris, Titas) arba įžymūs mąstytojai, filosofai (Aurelijus). Nugalėjęs dešimtis ar šimtus tūkstančių priešo karių ir iš svetur parvežę savai liaudžiai dovanų, galėjai pretenduoti į imperatorius. Arba – kitas būdas – pakerėjęs visus savo proto galia tampi valdovu.
…ir iracionalusis
„Šiuolaikiniame moderniame pasaulyje atsirado ir įsigalėjo demokratija, laisvi rinkimai. Ar visada jie laisvi? Ar visada demokratiški? Ar nėra „išplaunamos smegenys“? Ar nepaperkama pigiais triukais, nepamatuotais pažadais? Hhmmm… – dėsto V. Vyšniauskas. – Tai atsitinka ne tik šiandienos realybėje. Taip buvo visada… Romos imperatoriais buvo ne tik Augustas, Tiberijus, Neronas, Aurelijus, bet ir Kaligula, kuris ambasadoriumi paskyrė… arklį.
O kur dar gyvenimiškieji kasdienybės pavyzdžiai!
Dešimtmečius dirbau su žmonėmis, ne su daiktais ar prekėmis. Žmonės man šia tema papasakojo įvairiausių nutikimų. Turiu jų visą maišą, net didesnį už Kalėdų senelio dovanų krepšį. Taigi kišu ranką į tą maišą ir atsitiktinai ištraukiu vieną pasakojimą, kaip mūrijamas autoritetas. Įstaigos vadovas padalinio darbuotojus moko – gerbkite savo viršininką, pakluskite jam, besąlygiškai vykdykite jo nurodymus ir neanalizuokite, ką jis daro, kaip gyvena, bet klausykite, ką jis sako.
Iš maišo traukiu kitą pavyzdį.
Vėl įstaigos vadovas išleidžia įsakymą, kuriuo nurodoma, kaip reikia elgtis darbe, kaip visi privalo būti lojalūs įstaigai. Anais laikais pažymių knygelėse buvo „Mokinio elgesio taisyklės“. Buvo ir yra „Dešimt Dievo įsakymų“, „Moralinis komunizmo statytojo kodeksas“. Daug prirašyta, išvardyta, paryškinta, pabrėžta… Bet ar visada tai veikia? Be bendravimo, pavyzdžio, įsiklausymo, diskusijos, atlaidumo – vargiai.
Vėl kyšt ranką į maišą. Ištraukiu dar „gražesnį“ pavyzdį. Žmogus papasakoja, kaip tarptautinėje konferencijoje hierarchiškai aukštesnės instancijos atstovas jį sutikęs teigia: „Ko čia vaikštai, ko tau čia reikia?!“ Jo įsivaizdavimu, jis yra Viešpaties pateptasis (nors labai dažnai pažinčių, giminystės ryšių „raketos nešėjas“ būna atbogintas į tas pareigas), ir tik jis turi teisę gauti žinias. O po to, ką panorės, pasakys ir kitiems. Tai irgi būdas tapti išmanymų autoritetu. Arba dar „gražiau“… Toks pateptasis veikėjas priėjęs prikiša savo veidą 5 cm atstumu ir tyli. Suprask – čia mano pažymėtos valdos, čia tau ne vieta. Tokie pastarieji mano, kad tik jiems priklauso žinių monopolis. Visi kiti pilka, vėjų gainiojama masė – bumt bamt bimt…
Ir dar… Bankai, telekomunikacijų įmonės. Padaryti autoritetais valdžios valia. Niekur nesidėsi. Privalai naudotis jų paslaugomis. O jie, per daug neįdėdami pastangų, nuolat lobsta. Nieko naujo nepasakysiu, atsiverskite bet kokį psichologijos vadovėlį, ten paraštyta – jeigu kažkas tunka, uliavoja kitų suneštu geru, jam būtinai atsiras noras įžeidinėti ir tyčiotis iš tų, kurie neša turtus.
Būna ir taip su tais autoritetais. Garsi muzikos grupė, užkariavusi milijonų palankumą, paprašo kitų, mažiau žinomų atlikėjų, įrašų. Paleidžia juos savo vardu, ir visi alpsta iš susižavėjimo.
Vėlgi… Talentingas menininkas, pasiekęs savosios kūrybos aukštumas, tyčia bet kaip teplioja, grubiai šnekant, tarytum leidžia asilui ant popieriaus lakšto pavizginti dažais ištepliotą uodegą, ir taip pagamina nepakartojamą šedevrą – visi žiūri, gėrisi, menotyrininkai įžvelgia giliausias būties prasmes. Pasitaiko visaip…“
Gerojo autoriteto link
„Kaip ir viskas pasaulyje, – reziumuoja gydytojas, – istorijos eigoje autoriteto supratimas evoliucionuoja. Pradžioje tai buvo valdžia, prievarta, aklas klusnumas. Vėliau – ugdymas, parėmimas, pagarba, pozityvi įtakas. Galiausiai – gerasis autoritetas, kuris paveikia žmones, sugeba su žmonėmis dirbti, geba įsiklausyti. Remiasi pagarba kitam žmogui. Aiškinasi, kalba kaip bendradarbis. Autoritetu tampa labiau iš žmonių laimės, o ne iš baimės. Toks autoritetas tampa geru pavyzdžiu, elgesio šaltiniu. Jis rodo kelią – moralinį ir net fizinį. Taigi autoritetas neturėtų būti mūrijamas“.
Tėvai turi tapti vaikams autoritetu, sugebėti iš bejėgiško mažo išvystyti į socialiai brandžią, savarankišką asmenybę. Didelė atsakomybė! Ne vien pasismaginimas ar pasitenkinimas!
„Ateina genijai ir vėl išnyksta“, – kažkada buvusi populiari chrestomatinė citata iš sovoetinės poezijos visgi teisinga. Kol kas dar neatėjo toks „visiems laikams“. Net ir visuotinį Dievo autoritetą ne visada pagarbiai pripažįsta šiuolaikiniai žmonės…
Autorės nuotraukoje – Vitas Vyšniauskas.