Visi santykiai yra kuriami dviejų panašiai suinteresuotų žmonių – ir ne kitaip!

„Sveiki, aš esu Svajūnė, man 23 metai. Esu draugiška, linksma, komunikabili, dalyvauju įvairiose visuomeninėse veiklose, muzikuoju, rašau eiles, užsiimu aktyvia veikla, meno srityje esu pasiekusi aukštų rezultatų. Atrodo, kas gi galėtų būti blogai? Bet iš tikrųjų man labai nesiseka meilės reikaluose. Per visus savo nugyventus metus turėjau tris draugystes su vaikinais ir visos jos buvo nesėkmingos. Pirmoji prasidėjo virtualiai, kai susipažinau su vaikinu per feisbuką. Pusantrų metų bendravome tik internetu, nes mus skyrė apie du šimtai kilometrų ir niekaip nepavykdavo susitikti. Nors aš visaip stengiausi atrasti galimybių, bet jis kažkodėl ,,išsisukinėdavo“ nuo susitikimų. Praėjus kuriam laikui, mes pagaliau susitikome ir po to susitikimo mūsų draugystė visiškai pasikeitė: jam užeidavo kažkokie psichiniai priepuoliai, norėdavo žudytis, reikalaudavo dėmesio iš manęs, sakydavo, jog jis niekam nevertas ir kad aš jo nemyliu. Tada jam tapau žmogumi, į kurį jis visada atsiremdavo, išsiverkdavo, pasiguosdavo. Ir parašydavo tik tada, kai reikėjo ,,išsibliauti“. Aš ,,bliaudavau“ kartu su juo, nes man buvo gaila, kad mano brangiam žmogui yra negerai. Visais būdais stengiausi padėti, vieną kartą atvažiavau pas jį neperspėjusi, norėjau nustebinti, bet jis neatsiliepė, tą pačią dieną vėlai vakare parašė, jog negalėjo susitikti. Galų gale po visų dramų jis nutraukė draugystę, kai savaitę laiko nebendravome, taigi jis tiesiog mane paliko. Virtualiai. Labai ilgai dėl to kankinausi ir kiekviena diena man buvo kaip kančia, nes vos pagalvojus apie draugystę prasidėdavo panikos priepuoliai, kad tiek daug atidaviau, o mane paliko kaip nieką…

Antroji mano draugystė buvo su vaikinu, su kuriuo mokiausi toje pačioje mokykloje. Vieną dieną jis tiesiog pamatė mane grojančią gitara ir tą pačią dieną internetu gavau nuo jo žinutę, kad norėtų su manimi susipažinti. Taip ir pradėjome bendrauti. Jis kažkodėl nepatiko mano draugams, bet aš vis tiek su juo buvau, nors kartais ir nesmagiai jausdavausi šalia. Būdavo sunku susikabinti už rankų einant gatve. Vieną dieną stipriai susipykome, jau nebepamenu dėl ko, bet niekaip negaliu pamiršti tų žodžių, kuriuos man jis pasakė rėkdamas: ,,K*rva tu, dėjau aš ant tavęs, mūsų dramos draugystėje tikriausiai yra tik tam, kad mes išsiskirtume. Taigi tą ir darau dabar!“ Tą akimirką mes buvome lauke, aš bėgau paskui jį ir prašiau, kad palauktų manęs, garsiai atsiprašinėjau jo ir verkiau. O jis ėjo greitu žingsniu net neatsisukdamas į mane. Kai aš pribėgau prie jo iš paskutinių jėgų ir bandžiau apkabinti, kad sustabdyčiau, jis mane atstūmė nuo savęs ir liepė, kad palikčiau jį ramybėje. Po to jis dingo tolumoje. Bandžiau rašyti ir skambinti jam į telefoną, tačiau tai buvo bergždžias reikalas: jis buvo užblokavęs mano numerį, o vėliau išjungė telefoną, kad išvis nebesusisiekčiau su juo. Internete jam kažkas uždavė klausimą: ,,Kaip jautiesi išsiskyręs su Svajūne?“ Jis atrašė: ,,Taip, lyg būčiau pagaliau atitrūkęs nuo grandinės.“ Taip ir pasibaigė mano antroji draugystė.

Trečioji draugystė buvo su labai senu pažįstamu, su kurio labai dažnai kartu leisdavau laiką:  su juo vaikščiodavau į lauką, koncertus – visur. Jau ir tada buvau jį įsimylėjusi, bet visą laiką tai laikiau savyje. Tuo metu jis turėjo draugę, tad negalėjau laužyti draugų tvoros ir eiti už jos ribų. Tokią draugystę išlaikėme net keletą metų, niekas nekito, viskas buvo nuostabu, su juo galėjau jaustis savimi. Po kiek laiko jis išsiskyrė su savo panele ir jis pradėjo dar daugiau laiko leisti su manimi. Vieną vakarą, kai ėjome iš filmo, jis mane palydėjo iki pat namų ir mes pasibučiavome. Taip pradėjome draugauti. Bet vos praėjo keletas dienų ir viskas pradėjo smukti: jis pradėjo dingti, neatrašydavo į žinutes, ignoruodavo. Kai skambindavau, atmesdavo ir parašydavo, kad šiuo metu nenori bendrauti ar kad palikčiau jį vieną. Man buvo labai skaudu, nes nežinojau, kaip į visa tai reaguoti. Taip kartodavosi kas pora dienų. Jei dvi dienas draugystė būdavo nuostabi, kitas dvi dienas ji būdavo kaip baisus košmaras, pilnas įsiūčio ir neapykantos, kažkokios nereikalingos pašaipos… Po kiek laiko jis išvis pradėjo elgtis negailestingai: jam būdavo visiškai neįdomu, kaip aš jaučiuosi, ką veikiu ar ką mąstau. Pradėjo nebevertinti manęs. O aš vis tiek lakstydavau paskui, duodavau jam erdvės, nerašydavau, kantriai laukdavau, verkdavau, nors ir labai skaudėdavo… Kai susitardavome susitikti, likus dešimčiai minučių iki susitikimo, jis parašydavo, kad neateis, nors aš jau laukdavau susitikimo vietoje. Tada supykusi pradėdavau rašyti jam žinutes, klausdavau, kas yra, bet jis nieko neatrašydavo, tylėdavo, o po poros dienų atsiprašydavo, kad neva nieko neįvyko… Dar kuriam laikui praėjus jis prisipažino, kad mane myli tik kaip gerą draugę, bet ne kaip merginą, nors „draugavome“ beveik metus. Tada tiesiog atsisveikinome ilgomis žinutėmis. Keletą metų buvo skaudu ir iki šiol skaudu, nes nė su vienu iš tų vaikinų, su kuriais draugavau, visiškai nebendrauju, o ir nesugebu susirasti jokio vaikino. Po draugysčių aš apskritai praradau pasitikėjimą savimi, nebesugebu susitvardyti, visada atstumiu žmones, kurie bent kiek manimi domisi. Yra tokių, kuriems aš patinku šiuo metu, tačiau vos pagalvoju apie būsimos draugystės pasekmes, apie praėjusias draugystes, iškart pabėgu. Noriu turėti kažką šalia, tačiau labai bijau, kad lūkesčiai, kuriuos tebeturiu, tikrai neišsipildys…

Ką man daryti? Kaip man elgtis toliau? Kaip ir vėl pradėti pasitikėti nauju žmogumi ir leisti jam bent kiek nors giliau pažvelgti į mane? Dėkoju už atsakymą…“ – savo problemas dėsto Svajūnė (Kaunas).

Psichologės komentaras

Skaitant laišką, kyla mintys, jog visos trys Svajūnės draugystės istorijos turi bendrą ašį – visos prasideda ir baigiasi labai panašiai: graži pradžia, kuri baigiasi vaikinų pabėgimu. Panagrinėkime  kaip, kas ir kodėl gali būti?

Pirma. Visi santykiai yra kuriami dviejų panašiai suinteresuotų žmonių, ir jei kuri nors pusė dėl savų priežasčių neturi motyvo santykius brandinti, puoselėti, tai, pasitaikius pirmai progai (pavyzdžiui, iškilus konfliktui), pabėga. Taigi vienas iš atsakymų gali būti, jog vaikinai nebuvo pasirengę turėti rimtų santykių ir atlaikyti išbandymus.

Antra. Gali kilti klausimas: nuo ko, draugaudami su Svajūne, sprunka vaikinai? Panašu, jog Svajūnė – žavi mergina, kuri muzikuoja, yra aktyvi, sužavi kitus žmones, empatiška, tačiau atrodo, jog  santykiuose atsiranda santykius ardantis elgesys, kurio pati Svajūnė nereflektuoja ir nesupranta. Iš laiško galima suprasti, kad Svajūnė kai kuriuose santykiuose „nedavė erdvės“ (vaikinas rašė draugams, jog nutrūko nuo grandinės). Kas tai yra? Gal pernelyg įkyrus, gal pernelyg dominuojantis, taip pat ir kontroliuojantis elgesys? Apie tai verta pagalvoti: visiems patinka dėmesys, bet per didelis dėmesys dažniau yra dusinantis ir dažnai uždusina ryšius. 

Trečia. Svajūne, nereikia bijoti naujų žmonių, tik prieš naujus santykius geriausia būti pagijus nuo senų žaizdų. Ištikus nesėkmei, mūsų savivertė nukrenta į žemumas ilgam, bet laikui bėgant atsistato. Atsistato, jei savivertė buvo stabili ir adekvati. Jei viduje dominuoja nepakankamai  sveikas savo vertės jausmas, mes tampame priklausomi nuo kitų žmonių: nuo jų nuomonės, požiūrio į mus. Tokiu atveju išlaikyti ryšius net ir su netinkamais žmonėmis tampa gyvybišku klausimu. 

Ketvirta. Santykių kūrimui labai svarbu klausyti, girdėti ir kalbėtis. Patarčiau Svajūnei naujose draugystėse nevengti klausti, girdėti ir kalbėtis: „Ką manai? Kaip mums einasi? Kaip tu jautiesi su manim? Apie ką turim susitarti, kad abiems būtų gerai?“  ir t.t. Ir kalbėtis reikia ne tik tada, kai jau yra blogai ar kyla konfliktai. Reikia kalbėtis ir susitarti, aptarti, kaip mums sekėsi laikytis susitarimų. Tai nėra lengva ir įprasta, bet padeda. Kita vertus, nereikia vieno, kad ir svarbesnio nei kiti, źmogaus įcentrinti – draugaukime, bet svarbu neapleisti savo pomėgių, savo draugų, veiklos. 

Sėkmės!

Vilma VĖLYVIENĖ,

psichologė, psichoterapeutė

Kauno g. 60, Marijampolė,

tel. 8 686 59 554,

el.paštas: vilvel@yahoo.com,

interneto svetainė: www.velyviene.lt

Redakcijos prierašas. Jei norite, kad psichologė pakomentuotų Jūsų situacijas, atsakytų į rūpimus klausimus, rašykite el.p. redakcija@mususavaite.lt, mususavaite@gmail.com.