– Godotinas broli, Jonai. Besigrožėdami vasaros saulute ir vaiskia žaluma, mudu čia, Suvalkijos širdyje, prisiminkime iškilius suvalkiečius, mūsų bendraamžius, garsinusius mūsų tėvynę Lietuvą, o dabar vis rečiau prisimenamus.
Esame iš knygnešių epochos, kuomet lietuviškas žodis buvo po caro padu. Smagu matyti, kad knygnešių atminimas gražiai pagerbtas mūsų krašte: koplytstulpyje prie miesto bibliotekos, Kybartuose priešais bažnyčią.
– Betgi labiausiai knygnešių laikus simbolizuoja kraštiečio iš tavo apylinkių Petro Rimšos skulptūra ,,Lietuvos mokykla“.
– Mano kaimyną iš Naudžių kaimo žino visas lietuviškas pasaulis – nuo Čikagos iki Vilniaus.
– Man kartu su dailininkais M. K. Čiurlioniu, A. Žmuidzinavičiumi ir Petru teko 1907 m. laimė surengti pirmąją lietuvių Dailės parodą Vilniuje. Tuomet parodos lankytojai ir išvydo ,,Lietuvos mokyklą“. Petras sakęs, kad 1906 m. jo sukurtam paminklui pozavusi jo motina Magdalena Rimšienė.
– Tai paminklas, kuris brangus kiekvieno lietuvio širdžiai, tai paminklas ir mūsų motinoms.
– Kur dabar galima išvysti šią kompoziciją?
– Kaune, Karo muziejaus sodyboje. Petro Rimšos sūnėno Aido Rimšos rūpesčiu ši skulptūra atidengta 1994 m. gegužės 7 d., kai Lietuvoje minima ,Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos šventė.
– O man malonu, kad Marijampolėje, mano vardo aikštėje, stovi gražus obeliskas, skirtas Tautai ir kalbai.
Kūrybingas skulptorius marijampolietis Kęstutis Balčiūnas čia įamžino visus mūsų tautos istorijos simbolius: krivį, aukurą, ąžuolą, runas, asmenybes – Joną Jablonskį, M. Mažvydą ir jo Katekizmą“. Įrašė ir Daukšos jo 1599 m. „Postilėje“ įrašytus žodžius apie kalbą: ,,Kalba yra bendras meilės ryšys, Tėvynės motina, pilietiškumo tėvas, valstybės sargas.“
– Gražu man, kad tie du suvalkiečiai taip gražiai vienas kitą papildo. Manau, kad Kęstutis Balčiūnas mokėsi iš Petro Rimšos. Aido Rimšos iniciatyva ant ,,Lietuvos Mokyklos“ postamento irgi įrašyti prasmingi žodžiai: ,,Lietuvos mokykla 1964–1904, Petro Rimšos skulptūra, Vytauto Didžiojo Karo muziejaus sodelyje Kaune. Atstatyta 1994 m. gegužės 7 d. Knygnešių draugijos rūpesčiu – Lietuvos mokyklose surinkta 4 tonos bronzos ir vario. Paminklo iniciatorius – Aidas Rimša.
– Tas paminklas brangus kiekvieno lietuvio širdžiai. Tai paminklas ir mūsų motinoms. Jeigu ne motinų mokykla, jeigu ne knygnešiai ir daraktoriai, tai kokia kalba mes šiandien tartume padėkos žodį už tai, kad esame.
– Amerikoje gyvenęs mano kraštietis nuo Paežerių iš Steponų kaimo Antanas Petrika apie Petrą Rimšą rašė: ,,Petras Rimša yra vienas seniausiųjų mūsų tautinio atgimimo žadintojų. Tamsiųjų dienų laikais, kai Lietuvą slėgė despotiška Rusijos caro valdžia, savo kūryba jis skelbė tai valdžiai kovą. Jo ,,Mokykla“, ,,Artojas“ ir kiti plastikos darbai ryškiai vaizduoja tos gadynės Lietuvą. Lietuviai, kaip maža tauta, negali išlikti ginklo jėga. Bet ji gali tai pasiekti kultūros darbais.“
– Girdėjau, kad tu, Vinculi, Petro drožiniais žavėjaisi, kai jis dar piemenukas drožė gražias lazdas.
– Domavausi. Vėliau Petras Rimša J. Rimantui 1956 metais pasakojo: ,,Mano lazdomis greitai susidomėjo ir apylinkės inteligentai. Kartą iš Paežerių nuo Kudirkų ateina berniukas ir sako, kad daktaras norįs pamatyti mano lazdas. Daviau gal trejetą. Grąžino po dviejų dienų. Nieko nepasakė“. Pagyriau jo darbelius ir varpininkui Juozui Lozoraičiui iš Baltrušių kaimo, kur prie Pilviškių, patariau rinkti liaudies meno eksponatus būsimai Paryžiaus parodai.
– 1900 metais Paryžiuje surengtoje pasaulinėje parodoje buvo pristatyta carinės Rusijos okupuota Lietuva, jos kultūra. Vilkaviškiečiai čia labai pasistengė. Juozas Lozoraitis surinko iš Pilviškių, Šunskų, Naudžių, Gižų apylinkių 200 eksponatų, rinko ir Juozas Rimša, užrašęs vestuvių krivūlės ir piršlio tradicijas. Kazys Grinius surinko didžiulę prijuosčių kolekciją. Visa tai eksponuota Paryžiuje, kaip ir Petro Rimšos drožinėtos lazdos, o viena buvo ypač gražaus skulptūrinio vaizdo. Jis rodė berniuką, betraukiantį už uodegos voverę. Kai einama su ta lazda, vaikas būna galva žemyn, o ją rodant, smailiagalis iškeliamas į viršų.
– Iš aplinkinių girdėjau, kad Petriukas labai zdrainas vaikištys buvęs. Sako, net Paežerių mokytoją Sabą iš mokyklos pavarė.
– Jis pats taip pasakojo: ,,Paežerių mokyklą lankiau ketverius–penkerius metus. Mokytojams buvo sunku su manimi susikalbėti. Ne piktas, bet linksmas išdaigininkas buvau. Kartą kažkoks vėjas įsisuko į galvą, ir aš ėmiau mergaites tąsyti už prijuosčių. O tuo laiku prijuostės buvo labai gerbiamos, be jų bažnyčioje negalėjo rodytis, ,,nedoromis“ apšaukdavo. Bet kas man. Man tik knietėjo pajuokauti.
Kartą Venciūtė iš Būdos kaimo pavaišino mane obuoliu. Iš džiaugsmo aš ją capt – apkabinau ir… pabučiavau. Ambicingas, ką tik Veiverių gimnaziją baigęs mokytojas Sabas čia įžiūrėjo didelių blogybių pradus. Nutarė su šaknimis išrauti. Pastatė Venciūtę prie lentos ir mane. Ir liepė visoms mergaitėms į mane spjauti. Liepė ir Venciūtei, bet ta tik orą pūstelėjo. Grįžęs iš mokyklos pasiguodžiau tėvui. Tas įžvelgė Rimšiškos garbės įžeidimą ir parašė skundą Vilkaviškio ir Suvalkų švietimo organams. Tą skundą surašė A. Kilna, ūkininkas iš Būdviečių–Gudelių. Sulėkė valdininkai iš šių miestų ir Sabą iš Paežerių iškėlė.
– Jonuli, gal prisimink, kaip Petras Rimša su brauningais į Vilnių keliavo per 1905 m. revoliuciją.
– Man nepatiko tie suvalkiečių socialdemokratų žygiai. Buvau už taikią kovą lietuvybės labui, Didįjį Seimą Vilniuje 1905 m. rudenį sušaukiau. O Petro brolis Juozas bendravo su tokiu padraika iš Būdviečių, nuo Pajevonio, Vincu Mickevičiumi-Kapsuku ir karštakoše Joana Pavalkyte- Griniuviene nuo Kybartų, susidėjo. Vežė Juozas į Vilnių LSDP vadui A. Domaševičiui ne tik atsišaukimus, bet ir brauningus. Teko su pavojingu kroviniu keliauti ir Petrui, bet daugiausia tai jų seseriai Uršulei. Atitinkamai apsirengdavo lyg bitelė ratuota, slėpdama po klostėmis atsišaukimus ir brauningus.
– Betgi ir iš kunigų išlupdavo pinigus. Girdėjau, Rimšos Gižų kunigėlį Staugaitį eksproprijavo.
– Tai Petro brolio Juozo sumanymas. Mat Gižų klebonas per pamokslus kvietė žmones nuolankumo ir paklusnumo caro valdžiai. Taigi 1905 metais dar prieš Vilniaus Seimą pas kleboną ir buvo pasiųstas Andrius Baltrušaitis su Pranu Štrimu. ,,Revoliucinio komiteto“ vardu išreikalavo iš klebono 200 rublių ir pakvitavimą paliko.
– Bet ką mes čia apie Juozo išdaigas. Ką Petras nuveikė išvykęs iš Naudžių?
– Buvo Vilniuje, Paryžiuje, Varšuvoje, Krokuvoje, Sankt Peterburge, Berlyne, Šveicarijoje. Visur mokėsi skulptoriaus meno, mėgo gražiai rengtis: su madingu šaliku, poniška lazdele po svietą maišėsi. Ir sukūrė daug skulptūrų, medalių. Be ,,Mokyklos“, dar nulipdė netgi mudviejų biustus, tikėjosi juos padauginti ir taip iš mūsų vaizdų praturtėti.
– Man dar įdomu jo ,,Artojas“. Tik kuinas labai jau nupiepęs, sako, iš Pilviškių žydo gavo pasiskolinti, kai jį lipdė. Net Čikagoje lietuviams rodė.
– Prieškario Kaune garsėjo Petras. Savo testamente parašė, kad vienybės ryšys su savo žeme ir žmonėmis jam teikė jėgų, kad ,,jausiu tikrą širdies ir sielos ramumą, kai žinosiu vėlių suolelin atsisėdęs, jog mano kūrybinis palikimas ateityje galės džiuginti žmones.“
Mirė mano bičiulis 1961 m. visiškai apakęs. 2021 metais sukaks Petrui Rimšai 140 metelių nuo gimimo ir 60 metų nuo išėjimo Anapilin.
Literatūra:
,,Mūsų Kudirka“, Marijampolė. 1998.
Teofilė Vaičiūnienė ,,Literatūros ir meno pasaulyje“ , V. 1986.
J. Rimantas ,,Petras Rimša pasakoja“, V. 1964.
