– Godotinas broli Vincai! Prisiminkime jaunas dieneles. Pažvelk, kiek jaunimo aikštėje prie mano paminklo džiaugiasi Kalėdine eglute, koks gražus Vilkaviškio jaunimas.
– Joneli! O ar tu žinai, kad vasario mėnesį Lietuvoje švenčiamos dvi šventės: naujai atrasta įsimylėjėlių globėjo šv. Valentino diena ir Vasario 16-oji – Lietuvos Nepriklausomybės Akto paskelbimo diena? O kas gi šias dvi tarsi skirtingas šventes vienija? Ogi daktaras Jonas Basanavičius.
– Na, tu ir pasakei! Koks aš ten įsimylėjėlis…
– Nesakyk, Joneli, nesakyk. Va, aš tai plevėsa buvau. Pasigirsiu, kai mokiausi Marijampolės gimnazijoje, lenkaites merginau, ba, gražiai smuikeliu grojinau, kadrilį šokau. Dūsavo lenkaitės. Įklimpau lyg muselė piene jau Varšuvoje. Viena grafaitė taip į mane įsispitkino, 
kad negavusi atsako, nusišovė. O kai gyvenau Varšuvoje, Ponų gatvėje, pamilo mane šeimininkų dukra, gimnazistė Amelija. Vos neapsiženijau, bet tėvai nesutiko už lietuvio ,,cholopo“ išleisti. Apie mane rašo, kad Amelijos meilę iškeičiau į Lietuvos meilę. O ji, vargšelė Amelija, ištekėjo už nemylimo vyro ir, sako, iki gyvenimo pabaigos nešiojusi mano atvaizdėlį ir mirė jau po karo Antavilių globos namuose, ten ir palaidota nežinomame kapelyje.
– Graudi tavo, Vinculi, istorija. Betgi Vladislavove (Kudirkos Naumiestyje), tave globojo našlė Valerija Kraševskienė.
– Taigi, kai man buvo sunkiausios dienos, džiova palaužė, ji mane lankė, su jos dukrele Marina mėgau pažaisti. Pamilau ją, Joneli, kai mano dienos jau buvo suskaičiuotos. Geriau tu papasakok apie savo Eleonorą. Esi našlys, vienmylys, jos vaizdą sergėjai vieną gyvenimą. Girdėjau, jos dienoraštis ir laiškai išleisti. Skaito Lietuva tavo mylimosios atsidūsėjimus ir grožisi jausmų taurumu. Tu išgyvenai nuostabią, gražią ir liūdną meilę, lyg koks karalius Žygimantas Augustas su Barbora Radvilaite. Papasakok, kur tu ją, savo Eleonorą sutikai?
– Tai, Vinculi buvo seniai, kai Prahoje ,,Aušrą“ pardėjau redaguoti. Tai buvo 1882 m. vasara ir 1883 m. pavasaris. Pamenu beveik prieš namus, kuriuose aš gyvenau, kitoje gatvės pusėje, trečiojo aukšto 
lange, pastebėjau dailią merginą, kuri su kanarka žaidė: prijaukintas paukštukas tupėjo jai ant galvos, peties, ant rankos pirštų šokinėjo ir tupėjo. Buvo tai labai daili mergina: vidutinio ūgio, gražios vopios figūros su puikumu biustu, tamsios spalvos labai ilgais plaukais, žalsvomis akimis ir išblyškusiu labai liūdnu veidu, kursai ją darė be galo interestingą. Gabrielė Mohel, čekų vokietaitė.
– Taip, Joneli, gražiai tu ją nupiešei. Ir man teko paskaityti jos dienoraštį. Kaip tave ji garbavojo: ,,(…) mano ilgesys, mano sapnas išsipildė; aš suradau vyrą, kuriam visą savo širdį galiu atiduoti visai nebijodama būti išjuokta. Jis čia, mano širdyje, mano kilnusis, numylėtasis, įkūnytasis idealas; kai jo nėra, žodžiai putodami liejasi per kraštus iš meilės, kurią nešioju širdyje, ir – kai jis yra, esu tokia nekalbi ir šalta, kad kartais pati savęs nekenčiu. Ketvirtis valandos su juo bjauriausiame žemės kampelyje man brangesnis už valandas, praleistas su kitu puikiausioje vietoje. O, Dieve, jeigu jam į rankas patektų ši knygelė, ką jis pagalvotų apie mane? Jis rimtas, mąstantis, kilnus vyras, visų vyrų geriausias, prieš kurį visi kiti vyrai išnyksta kaip ūkana prieš saulę. Pati mirtis būtų saldi šalia jo, tačiau gyvenimas ir mirtis be jo – didžiausia kančia.“ Joneli, tai himnas meilės. Pavydžiu tau. O kada tu perskaitei tuos Gabrielės Elenos užrašus?
– Jau po jos mirties. Neilgai mudu džiaugėmės savo meile. Jos dienoraštyje perskaičiau: ,,Apglėbęs savo rankomis jis pasakė, kad reikia skirtis. Aš negalėjau to suvokti. Ką toliau šnekėjome, amžinai liks mudviejų paslaptis, aš niekada to neužrašysiu, jokia akis neturi perskaityti, ką jo brangios lūpos kalbėjo šia proga man šis vakaras liks neužmirštamas (…). Mes ėjome už parankės, bučiavomės ir t.t. Daktaras Basanavičius du kartus turėjo vytis savo skrybėlę, ir manoji buvo ištrūkusi. Jis paklausė mane, už ko aš tekėčiau? Arba už tavęs, mano mylimasis, arba už nieko! Jis stipriai mane apkabino, pabučiavo.“
– Gražiai pasipiršai, gaila, kad tavo Elena susirgo ir taip jauna pasimirė. Kiek žinau, tai buvo tais metais, kai aš ,,Varpą“ pradėjau leisti. Tavo, Jonai, glėbyje, kaip pats rašai, ji pasimirė vasario 16 d. po pietų, pagyvenusi 26 metus.
– Apie jos mirtį aš taip parašiau: ,,Quisce in pace, carissima mea! Taip aš užrašiau mylimai mano Elei akeles užmerkus. Vasario 17 d. 4.00 val. ji palaidota Lompalankos bulgarų kapuose.
– Taip, Joneli, tavo gyvenime Vasario 16-oji įrašyta tris kartus. Tai Lietuvos valstybės atgimimo data, tavo Elenos ir paties mirties diena.
– Graži buvo mūsų jaunystė, – atsidusę nutilo du garbūs lietuviai, Vilkaviškio aikštėje susitikę…
Tautos šviesuolių Jono Basanavičiaus ir Vinco Kudirkos pokalbį nugirdo istorikas Antanas Žilinskas
