Velykų dienos Evangelija pasakoja, kad Kristaus prisikėlimo rytą Marija Magdalietė pirmoji, dar labai anksti, atėjo prie jo kapo ir pamatė, jog akmuo nuverstas nuo rūsio angos. Apsižvalgiusi ji nerado ir Jėzaus kūno. Tad tuoj pat nuskubėjo apie tai pasakyti apaštalams Petrui ir Jonui. Susirūpinusi ir nesuvokdama, kas įvyko, ji taria: „Paėmė Viešpatį iš kapo, ir mes nežinome, kur jį padėjo“ (Jn 20, 3). Šie žodžiai rodo jos pasimetimą. Jai buvo nelengva iš karto suprasti, kad Jėzus prisikėlė.
Abu apaštalai nieko nelaukdami bėga prie Jėzaus kapo. Tuo metu jiems gyvenime nebuvo nieko svarbesnio.
Šiuos įvykius aprašęs evangelistas Jonas, vienas iš tų dviejų apaštalų ir vienas iš trijų pirmųjų prisikėlimo liudytojų, savo intriguojančiu pasakojimu mus skatina sekti Kristaus mokiniais ir stengtis įsitikinti Jėzaus prisikėlimu. Toliau Evangelijoje jis pabrėžia, jog pamatęs tuščią kapą pats įtikėjo.
Pirmųjų Velykų rytą tarp artimiausių Jėzaus bendražygių buvo daug nežinios. Jie išgyveno didelę dramą, įtikėjimas Kristaus prisikėlimu buvo nelengvas, pilnas jausmų sumaišties, žmogiško nesupratimo.
Po daugiau nei dviejų tūkstantmečių mes Kristaus prisikėlimą švenčiame daug ramiau, patogiau, su pakiliu džiaugsmu ir su Bažnyčios tradicijos perduotu tikėjimo tikrumu, nepatirdami tokių didelių išbandymų. Tačiau, kaip ir anuomet pirmieji Kristaus mokiniai, esame kviečiami Prisikėlimą švęsti bendruomeniškai, ne pavieniui. Taip vieni kitus stipriname ir drąsiname gyvu tikėjimu.
Šventosios Velykos nėra vien individualiai išgyvenama tikrovė. Tai ir šeimos, ir kitų artimų žmonių, Kristų tikinčiųjų parapijiečių kartu švenčiama ypatinga iškilmė. Bendrystę stiprina ir patrauklios Velykų šventimo tradicijos.
Apaštalai tik pamatę Kristų atgavo ramybę ir patyrė tikrą džiaugsmą. Taip ir mes drauge su kitais broliais ir seserimis Kristuje labiausiai patiriame autentišką Prisikėlimo džiaugsmą, taip pat ir viltį patys, kaip sako apaštalas Paulius, būti „su Kristumi prikelti“ (Kol 3, 1).
Mielieji, istorijos perspektyvoje Kristaus prisikėlimas yra įvykęs tik vieną vienintelį kartą. Tačiau dvasiniu požiūriu Prisikėlimas išsitęsia laike ir apima visas žmonių kartas. Kalbėdami, mąstydami apie Kristaus ir mūsų pergalę prieš mirtį, persikeliame į dvasinę sritį.
Tegul šventosios Velykos mums visiems, drauge jį švenčiantiems, tampa dvasine švente. Per tikėjimą tegul tampa džiugia, viltinga švente, užtikrinančia jog Kristaus pergalė prieš mirtį yra ir mūsų būsimos pergalės pradžia, laiduojanti didžiausią gyvenime pergalę ir garbingiausią laimėtojo vainiką – amžinąjį gyvenimą.
Vilkaviškio vyskupas Rimantas Norvila
Loretos Skinkienės nuotrauka.
