Žmonija nuolat kuria, tobulina bendravimo, susisiekimo, apsikeitimo informacija priemones ir būdus. Vis dėlto žodis visada lieka svarbiausiu bendravimo elementu.
Kalėdų dienos šv. Mišių liturgijoje Evangelija mums skelbia: „Pradžioje buvo Žodis. Tas Žodis buvo pas Dievą, ir Žodis buvo Dievas“ (Jn 1, 1). Toliau Evangelijoje sakoma: „Visa per jį (tai yra per Žodį) atsirado, ir be jo neatsirado nieko, kas tik yra atsiradę“ (Jn 1,2). Tardamas žodį Dievas visa kuria, taip pat ir bendrystę su žmogumi.
Kūrėjas visada pirmas žengia link žmogaus. Apie tai mums byloja Šventosios Kalėdos. Jos mums paskelbia džiugią žinią, kurią žodžiu žmonijai praneša Dievo pasiųstas angelas: „Nebijokite! Štai aš skelbiu jums didį džiaugsmą, kuris bus visai tautai. Šiandien Dovydo mieste jums gimė Išganytojas. Jis yra Viešpats Mesijas“ (Lk 2, 10–11). Šventosios Kalėdos kviečia suklusti, išgirsti šį Dievo žmogui tariamą žodį ir priimti ateinantį Jėzų. Pradėti bendrystę su dėl mūsų Žmogumi tapusiu Gyvuoju Dievu, ja džiaugtis, ją palaikyti ir puoselėti.
Bendrauti su Dievu, skirtingai nei su žmonėmis, nepadės žmogaus sukurtos ryšio priemonės. Negelbės nei telefonas, nei geriausias kompiuteris, nei internetas, nors šie dalykai ir gali pasitarnauti gilesniam Dievo pažinimui. Auginti bendrystei su Kūrėju pakaks paprasto, nuoširdaus maldos žodžio. Tokiam augimui prasmingai pasitarnaus ir Kalėdų šventes lydintys tradiciniai jų palydovai. Tai yra šventinė liturgija, Dievo gerumą primenantys geri darbai, pradžiuginančios kalėdinės dovanos, mums nuo mažens pažįstami šių švenčių simboliai – papuošta eglė, kalėdinė prakartėlė.
Dar advento pradžioje Šv. Petro aikštėje Vatikane kalėdinės eglės įžiebimo proga popiežius Pranciškus priminė šiuos du Kalėdų simbolius – eglę ir prakartėlę, mus taip patmokančius ir skatinančius įsijungti į artimą bendrystę su Dievu. Popiežius sakė: „Tai Dievo gailestingumo ženklai, rodantys kaip Jis dalyvauja ir rūpinasi žmonija <…>. Medis, išaugęs į viršų, skatina „siekti aukštesniųjų malonės dovanų“, pakilti virš matymui trukdančio rūko, kad apgaubtų Kristaus šviesos skleidžiamas grožis ir džiaugsmas. Prakartėlės paprastume susitinkame ir kontempliuojame švelnumą Dievo, kuris apsireiškia Kūdikėlyje Jėzuje.“
Tegul, mielieji, mums visiems – ir mažiesiems, ir jaunimui, ir suaugusiems, ir jau garbingo amžiaus sulaukusiems – Kristaus atėjimas būna džiugus paskatinimas priimti į mūsų gyvenimą ateinantį Dievą, atpažįstamą per jo Žodį, per šventąją liturgiją, slėpiningus Kalėdų laiko ženklus, taip pat tarp žmonių sklindantį gerumą. Tebūna mūsų širdys jam atviros, tegul mūsų pastogėse Kūdikėliui Jėzui nepritrūksta nei vietos, nei širdies šilumos, nei mielo, gražaus, džiugioje maldoje sudėto žodžio. Tegul šventinį džiaugsmą įprasmina dalyvavimas Kalėdų laiko pamaldose Dievo namuose. Tegul visa tai augina vis stipresnę bendrystę su mūsų Atpirkėju, teapima ši bendrystė ir mūsų namų aplinką, mūsų šeimas, bičiulius, visus geros valios žmones.
Nuoširdžiausiai visus sveikinu ir linkiu šviesių, viltingų, džiugių ir prasmingų Kalėdų švenčių bendrystėje su Jėzumi ir artimaisiais.
Vilkaviškio vyskupas Rimantas Norvila
