Viktorijos Daniliauskaitės grafika – tautos savasties estetika

2014 m. lapkričio 12 d. Marijampolės kultūros centre atidaryta Viktorijos Daniliauskaitės, turinčios prigimtines sąsajas su Marijampole, kūrybos paroda YRA ŠALIS. Režisierės Mildos Mažėtytės, vilkinčios tautiniu kostiumu, skaitytos Prano Vaičaičio eilės įžangoje leido suvokti visos ekspozicijos esmę, o birbynininko Dariaus Klišio ir jo ruoštų vaikų muzikiniai intarpai tą suvokimą sukonkretino: „Šalis ta Lietuva vadinas…“ Visi dailininkės kūriniai – asketiška grafika, monotipijos, objektai – apibendrinti, išgryninto meno kūriniai, kalbantys simboliais, metaforiški. Baltiški ženklai, gintaro amuletų motyvas mena senąsias mūsų tradicijas, senąjį baltų tikėjimą, liaudies kūrybą, lietuvių mitologiją, artina prie giluminių mūsų esaties klodų, prie mūsų šaknų ir padeda tai suvokti, pajausti, įsisąmoninti, iš kur esame atėję ir kas mes tokie, kas yra mūsų esmė ir kas yra Tėvynė? 

Paroda dedikuota autorės tėvui ir seneliui. Atidarymo metu, taip pat ir anotacijoje, dailininkė kalbėjo, dalinosi prisiminimais apie jai brangiausius artimus žmones – tėvus ir tėvų tėvus. Jie – esmių esmė: tėtis Antanas Daniliauskas (gimęs 1926 m. Marijampolėje, miręs 1983 m. Vilniuje) – Lietuvos etnologas, humanitarinių mokslų daktaras. 1941 m. (kartu su savo tėvais) buvo ištremtas į Altajaus kraštą. Viktorijos senelis Antanas Pranas Daniliauskas (gimęs 1876 m. Sintautuose, miręs 1941m. Krasnojarsko krašte) greitai buvo atskirtas ir ištremtas į Krasnojarsko kraštą, Rešiotų lagerį. Mirė tais pačiais metais iš bado. Leokadija Strempickaitė-Daniliauskienė su sūnumi atsidūrė Jakutijos ATSR prie Laptevų jūros, Trafimovske, ten ir ji mirė. Šešiolikmetis sūnus Antanas 1948 m. baigė vidurinę mokyklą, 1942–1947 m. dirbo Trofimovsko žuvų įmonėje prie Laptevų jūros. 1952 m. Jakutske baigęs Pedagoginį institutą mokytojavo Jakutijoje. 1956 m. grįžo į Lietuvą ir dėstė istoriją Gelažiuose, 1965–1983 m. dirbo MA Istorijos institute. Mama tautodailininkė Julija Daniliauskienė rašė eilėraščius, kūrė karpinius. Senelis Antanas Pranas Daniliauskas – Lietuvos mokytojas, švietėjas, draudžiamosios lietuviškos spaudos platintojas, mokėsi Marijampolės Rygiškių Jono gimnazijoje. Nuo 1895-ųjų studijavo Sankt Peterburgo universiteto Filologijos fakultete ir priklausė lietuvių studentų draugijai, bendradarbiavo draudžiamojoje lietuvių spaudoje. 1897–1898 m. ir 1899–1901 m. kalintas Sankt Peterburgo ir Kalvarijos kalėjimuose, metus gyveno tremtyje Taline. 1903 m. baigė Kazanės universitetą. Negalėdamas gauti darbo Lietuvoje, dirbo Rusijoje. 1918 m. grįžo į Lietuvą. 1919 m. dalyvavo steigiant Marijampolės mokytojų seminariją, iki 1923 m. buvo jos direktorius. 1923–1928 m. ir 1934–1940 m. – Marijampolės Rygiškių Jono gimnazijos direktorius, 1928–1932 m. – Švietimo ministerijos departamentų direktorius, 1932-1934 m. – ministerijos generalinis sekretorius. Senelė Leokadija Strempickaitė-Daniliauskienė dirbo mokytoja.

Dailininkė Viktorija Daniliauskaitė gimė 1951 m. Jakutske. 1968-1974 m. studijavo Vilniaus dailės akademijoje. Nuo 1977 m. dalyvauja parodose. Nuo 1983 m. – Dailininkų sąjungos narė. Kuria estampus, miniatiūras, ekslibrisus, iliustruoja knygas, piešia. Paroda YRA ŠALIS, priklausanti Nacionalinei dailės galerijai, Marijampolėje buvos iki lapkričio 29 d.

Šeštadienio (lapkričio 22 d.) popietę Marijampolės kultūros centre, M. B. Stankūnienės meno galerijoje, Viktorijos Daniliauskaitės kūrinių ekspozicijos fone teko stebėti Ados Bruzdžiūtės (VDA, KDI studentė) performansą „36,6°C“: šaltus akmenėlius autorė (draugė jai talkino) šildė delnuose, glaudė prie veido… Sušildyti (rankų ir širdies) jie, tarsi atgaivinti, buvo guldomi eilute ramiai „pamiegoti“. Akmenukai, kaip objektai, naudoti abiejų menininkių kūryboje, kalbėjo mums kažką daugiau, giliau, bet… apie tą patį.

Laimutė KRAUKŠLIENĖ

Autorės nuotraukos.