…Tam tikrais atvejais iš konteksto išimta frazė gali būti pritaikyta tokioms situacijoms, kurios kartais mažai giminingos šaltiniui, iš kurio paimta citata (panašiai elgėsi fašistai, savo tikslams cituodami filosofą F. Nyčę, o kryžiuočiai, teisindami savo kraugeriškus žygius, „rėmėsi“ Biblija). Taigi kontekstas dažnai būtinas.
„Mokyklos direktorius sumušė mokinę!“ – tokia frazė praėjusių metų pabaigoje nuvilnijo per visą Lietuvą, nustelbdama net džiugų Kalėdų varpų gausmą. Faktas, kuriuo meistriškai pasinaudojo asmenys, suinteresuoti lengvai „užsidirbti bonusų“, pats savaime šiurpus, jokiais būdais netoleruotinas, tačiau jis, ištrauktas iš konteksto, – tik matoma mažoji ledkalnio dalis, o didžioji giliau esanti dalis slepia dalykus, rodančius, jog mūsų šalies švietimo sistema labai sunkiai serga ir gydoma, deja, visiškai neveiksmingomis, šarlataniškomis priemonėmis, nuo kurių dar labiau grimzta į visišką negalią… Matyti visą ledkalnį – fakto sujungimas su kontekstu. Bet apie viską – nuo pradžių.
Faktas, nuvilnijęs per visą Lietuvą kaip šiurpi sensacija
2016 m. gruodžio 7-oji Mokolų pagrindinė mokykloje (Marijampolės sav.). Nuo 11 iki 13 val. čia vyksta sporto varžybos (mokykla jau daug metų garsėja būtent sportiniais pasiekimais ne vien Marijampolės savivaldybėje, ir tai ne atsitiktinumas, o kruopštaus, atkaklaus kūno kultūros lavinimo nuo pat pirmosios klasės rezultatas), po jų – mokyklos direktoriaus Sigito Virbicko kūno kultūros pamoka penktokams. Berniukai ateina, o mergaitės – ne. Pedagogas pastebi tai koridoriuje, tai šalia salės vaikščiojančią būsimąją „auką“, pavadinkime ją Vilija (tikrasis vardas ir pavardė redakcijai žinoma, kaip žinomi ir kiti čia neįvardijami asmenys), siunčia vieną iš berniukų jos pakviesti – tuščiai. Praeina 20 minučių pamokos – ne tik Vilija, bet ir kitos mergaitės nesirodo. Įpykęs direktorius eina mokinių ieškoti: pasibeldžia į persiregimo kambario duris (jas atidaro Vilija), įeina, mato: mergaitės persirengusios pamokai, tačiau nesijudina, o Vilija ramiai sau valgo sausainius. Direktorius pakelia balsą, įpykęs griebia iš pradžių sausainius, o paskui už rankos ir mokinę, stumdamas ją link durų. Ji priešindamasi atsiremia į sieną. Tokiu būdu „atsiviliojęs“ mokinę į pamoką, direktorius jos nelepina ir sporto salėje: duoda jai baudos pratimų, tačiau Vilija, žirgiliodama žąsele, šaiposi, trikdo pamoką, tad direktorius išveja ją iš salės nusiraminti, o po poros minučių nuėjęs į koridorių liepia eiti persirengti.
„Aukos“ versija: vos Vilijai atidarius duris, direktorius, nieko nesakęs, ranka sugriebė jai už dešiniosios ausies ir pradėjo ją tempti (direktorius ją norėjo iš mergaičių kambariuko ištempti į koridorių, bet neištempę, nes ji buvo įsispyrusi į grindis), tuomet direktorius ranka suėmė jai už sprando ir du kartus stūmė į sieną, po to sugriebė už dešinės rankos riešo ir ištempė į koridorių, esantį prie sporto salės. Tokiu būdu ištraukta iš persirengimo kambariuko Vilija atėjo į pamoką, iki jos pabaigos belikus 20 minučių. Anot nukentėjusiosios, smurtas nesibaigė: direktorius, jai, darančiai pratimą, sugriebė už rankos ir ištempė iš salės, po poros minučių atėjęs į koridorių liepė persirengti. Ji persirengusi ir iškart nuėjusi pas auklėtoją.
Kamuolys vyniojasi milžinišku greičiu
Iškart Vilija nueina pas auklėtoją ir pasiskundžia, jog direktorius ją nuskriaudęs, nuogąstauja, jog jis, be smurto, grasinęs ir oficialiu papeikimu. Auklėtoja su mergaite ateina pas direktoriaus pavaduotoją dėl incidento, tačiau pavaduotoja neturi laiko – skuba į posėdį, pasiūlo pateikti rašytinį pasiaiškinimą. Vizitas pas direktorių – Vilijos pasiaiškinimo rašymas.
Toliau vadžias perima auklėtoja: susisiekia su mergaitės mama, o jau rytojaus dieną, gruodžio 8-ąją, Marijampolės policijos komisariate bei savivaldybės švietimo skyriuje puikuojasi raštai dėl smurto akto Mokolų pagrindinėje mokykloje.
Gruodžio 9-ąją mokykloje svečiuojasi dvi policijos pareigūnės: fotografuoja mokyklos sporto salę, koridorių ir mergaičių persirengimo kambariuką. Tą pačią dieną Valstybinės teismo medicinos tarnybos Marijampolės poskyrio specialisto išvadoje nurodoma, jog Vilijai išorinių kūno sužalojimų nekonstatuota, todėl sveikatos sutrikdymas nevertinamas.
Direktoriui dėl smurtavimo prieš mažametę iškeliama baudžiamoji byla, apklausa ir savivaldybės švietimo skyriuje (tam reikalui tirti jau ir komisija sudaryta, kuri jau 2017 m. sausio 2 d. priima sprendimą atleisti S. Virbicką iš Mokolų pagrindinės mokyklos direktoriaus pareigų), o apie skandalingą įvykį ypač garsiai rėkia politikai.
Gruodžio 14 d. direktorius pateikia Marijampolės savivaldybės administracijai prašymą dėl išėjimo iš darbo savo noru (gruodžio 19 d. vyksiantis tarybos posėdis prašymą patenkinsiąs). Gruodžio 16 d. kolektyvo spaudimas: atsiimti prašymą. Pas merą vyksta mokyklos bendruomenės narių delegacija su prašymu netenkinti Mokolų pagrindinės mokyklos direktoriaus Sigito Virbicko prašymo „Dėl atleidimo iš darbo“. „Norime ir toliau dirbti jo vadovaujamoje mokymo įstaigoje, – teigiama rašte, kurį pasirašo mokyklos mokytojai, techninio personalo darbuotojai ir mokinių tėvai, – nes vertiname jį už jo energiją, lyderystę, atsidavimą mokyklai, gebėjimą bendrauti ir bendradarbiauti, atsižvelgimą į mokinių ir mokytojų lūkesčius. Tai direktorius, kuriam rūpi kiekvienas bendruomenės narys, rūpi mokyklos ateitis.“
Direktorius prašymą atleisti iš darbo atsiima ir dirba toliau, tačiau traukinys įsibėgėjęs: Vilija iki atostogų mokykloje taip ir nepasirodo, direktorius bando susisiekti su mergaitės mama ir atsiprašyti, tačiau moteris ne tik kad atsiprašymo nepriima, netgi išvis atsisako su direktoriumi kalbėti, o po visą Lietuvą, ne tik Marijampolės savivaldybę, sklando direktoriaus-smurtautojo įvaizdis.
Mokykla mėgavosi populiarumu
Mokolų pagrindinė mokykla, kuriai nuo 2007 m. vadovavo S. Virbickas, buvo tituluojama kaip kone geriausia tarp Marijampolės savivaldybės kaimo mokyklų. Ir ne be pagrindo. Šioje mokykloje mokiniai ne tik pasiekia gražių rezultatų (ypač sporto srityje), buvęs darnus mokytojų kolektyvas džiaugėsi gera darbo atmosfera. Valstybiniu mastu mokyklose įvedus mokinio krepšelio sistemą, kai mokinys tapo klientu, o švietimo įstaigos gerovė ir netgi išlikimas ėmė priklausyti nuo „krepšelių“ kiekio, kai švietimo įstaigos viena per kitą dėl tų pačių „krepšelių“ ėmė leistis į, rodos, net neįmanomus kompromisus, kad tik tie „krepšeliai“ liktų toje švietimo įstaigoje, Mokolų pagrindinei mokyklai, rodos, įtakos neturėjo: vaikai pareikšdavo norą čia mokytis, nors mokykla ir toli nuo namų, nors šalia namų yra ir kita ugdymo įstaiga.
Smurto aktas – viso konteksto fone
Mokykloje verda aistros. Pedagogų kolektyvas, kažkada garsėjęs vieningumu, gera darbo atmosfera, suskilęs į dvi dalis: vienoje barikadų pusėje (didžiojoje) – buvusio direktoriaus šalininkai, kitoje – priešininkai. Kaip pavyko išsiaiškinti apklausinėjus mokyklos bendruomenės narius, viso šio susiskaldymo bei „karo“ užuomazga – praėjusių metų gegužės mėnuo, kai mokslo metų darbų įkarštyje socialinė pedagogė (šių mokslo metų penktokų auklėtoja) pareiškusi norą atostogoms: apmokamoms, į egzotišką šalį. Direktorius iš pradžių nesutikęs, bet galiausiai nusileidęs. Vis tik įsižeidusi pedagogė tuo pat metu įstoja į profsąjungą, įkuria mokykloje profsąjungos skyrių. „Plyšys“ tarp direktoriaus ir „opozicijos“, kurioje atsiduria minėta socialinė pedagogė, direktoriaus pavaduotoja, gilėja.
S. Virbickas Marijampolės savivaldybės administracijos švietimo, kultūros ir sporto departamento pateiktoje charakteristikoje apibūdinamas kaip pareigingas ir atsakingas vadovas, pakankamai reiklus sau ir kitiems bendruomenės nariams, gebantis tinkamai administruoti bei valdyti įstaigos turtą ir lėšas, kruopščiai atliekantis pavestus įpareigojimus bei nurodymus. Mokyklos pedagogai S. Virbicką apibūdina kaip ir reiklų, ir humanišką (mažas faktas: daugeliui buvo nesuprantama, kodėl direktorius Vilijos nepašalino iš sporto būrelio, vežiodavosi ją į varžybas, nors visuomet dėl jos elgesio kildavo problemų, šalia padėkos rašto už sportą teikdamas drausmės nuobaudą). Direktorius visomis pastangomis stengdavęsis palaikyti mokykloje tvarką, kad motyvuoti, atsakingi mokiniai čia jaustųsi gerai, kad ugdymo procesas vyktų sklandžiai, tad būdavo griežtas su vadinamaisiais „blogiukais“. Pasak pedagogų, būtent dėl to jis kritikuodavęs socialinę pedagogę dėl aplaidaus jos darbo, keleri metai mokykloje egzistuojančią direktoriaus pavaduotojos vadovaujamą Vaiko gerovės komisiją, kuri esą tik gina „blogiukus“, tačiau įskiepyti juose atsakomybės už savo veiksmus, pareigos laikymosi bei pagarbos sau ir aplinkiniams nesiima, taigi lieka tik „popieriniai reikalai“, kurie atveda prie „popierinės“ pagalbos, „popierinės“ gerovės…
Vis tik grįžtame prie neadekvataus direktoriaus poelgio su mažamete. Taip, mokyklos vadovas neturėjo pakelti balso, neturėjo nė pirštu prisiliesti prie mokinės. O ką turėjo? Susivaldyti, „nepaslysti“, mat tuo „paslydimu“, kaip teigia kai kurie pedagogai, buvo sąmoningai pasinaudota „senų sąskaitų suvedimui“. Vis tik kaip direktorius galėjo „išlipti sausas“ šioje situacijoje, kuri tokia tapo po daugybės, rodos, nereikšmingų pažeidimų? Stabtelkime prie tų pažeidimų. Penktokų auklėtoja, mokyklos socialinė pedagogė, mergaites „pasiima“ popamokinės veiklos užsiėmimui – šokių repeticijai, tačiau mokyklos direktoriaus nei leidimo prašiusi, nei prašymo pateikusi, taigi savavališkai. Na, bet kaip ten bebuvę: jei šoka – tegu šoka. Vilija šokti nenori: šlaistosi po mokyklą ir jos teritoriją. Į pamoką mokiniai šaukiami kaip pasiklydę kačiukai, tačiau kai kurie netgi nereaguoja.
Pačią nukentėjusiąją mokytojai apibūdina kaip nedrausmingą, nevaldomą, vis reikalaujančią papildomo dėmesio, neturinčią pagarbos suaugusiam žmogui (nedėstantis jai mokytojas teigė nuolat kentęs moksleivės įžeidinėjimus), manipuliuojančią kitais, tačiau labai protingą, apsiskaičiusią. Pedagogai pabrėžia, jog Vilija nėra pati blogiausia, bet draugauja su chuliganais, berniokiško būdo, impulsyvi, o kad turi gilių vidinių problemų, rodę faktai, jog mergaitė mokytojų teiravusis, ar galinti atsinešti kovinį peilį į mokyklą, netgi žalojusi save – ant rankos kryžių išsipjausčiusi…
Kad ir namuose Vilija buvo probleminis vaikas, iliustruoja faktai, jog pati mergaitės mama ne kartą prašiusi mokyklos pedagogų padėti ją auklėti…
Sausio 5 d. vyks teismo posėdis dėl S. Virbicko elgesio. Koks bebūtų sprendimas, galiausiai nepaisant fakto, jog S. Virbickas atleistas iš direktoriaus pareigų, aišku viena: šiame kare nugalėtojų nebus. Pykčio, ambicijų padiktuoti sprendimai visada priveda prie suskilusios geldos fenomeno…
Švietimo sistema sunkiai serga
Šių laikų Lietuvos mokykla bejėgė, nes pedagogai susipainioję vertybėse: jie nežino, kaip atrasti takoskyrą tarp bendražmogiškų vertybių, rodos, diegiamų iš amžių glūdumos, šių laikų eskaluojamų prioritetų ir savo, kaip žmogaus ir pedagogo, misijos, kuri pirmiausiai atsiremia į tokią vertybę kaip atsakomybė.
Dar kartą apie „krepšelius“ bei mokinio teisių ir pareigų santykį. Įsigaliojus „krepšelių“ sistemai, mokyklose išsikreipė vadinamoji teisių ir pareigų sistema. Mokiniai žino savo teises, bet su pareigomis kai kuriems gaunasi… miglotai. „Krepšelių“ sistema įgalina manipuliacijai: „šakosiesi“ (reiškia, reikalausi kažkokių (?) pareigų vykdymo), išeisiu ir IŠSINEŠIU savo KREPŠELĮ kitur. „Oi, ne, neišeik!“ – tokia prasme skamba nuolaidžiavimai patyčioms, vertybių niveliavimui ir… savo, kaip pedagogo, bejėgiškumui. Šių laikų mokyklose, valdomose jau minėtos „krepšelių“ sistemos, vadinamieji blogiukai „valdo“! Kas slypi už „erelio“, nuskriaudusio bendraklasį, įžeidusio mokytoją, vadinamosios jėgos? Ogi paprasčiausi skauduliai, neretai kylantys iš gėdos ir kaltės, tačiau mokyklose dažniausiai glaistomi gailesčiu ir grasinimais – pačiomis pražūtingiausiomis jėgomis.
…O politikams, neatsakingai besisvaidantiems skambiomis frazėmis, norėtųsi palinkėti bent mėnesį padirbėti TIKROJE mokykloje TIKRU mokytoju, be teisės prieš klasę svaidytis savo priešrinkiminiais lozungais, o tiesiog diegti vertybes – tokias, kokiomis jie patys vadovaujasi. Rezultatai, manau, būtų įspūdingi. Ir jei po to pakaktų drąsos būti nuoširdiems, situacija švietimo srityje gerėtų…
Laima GRIGAITYTĖ
Autorės nuotraukoje – Mokolų pagrindinė mokykla.
Nusivažiavo krepšelių pedagogika. Toliau eiti berods nebėra kur.
Linkiu tai mamytei patirti ūgtelėjusios dukružėlės ekscesus
Taip, taip ir toliau ginkite “vargšą” direktorių, kuris N metų lupo ne viena mokinį. Turbūt ir Jūs esate gavę ir tikriausiai Jums labai patiko :-). Teisiamas pirmą kartą, bet tikrai nepaskutinį. Pagyvensim, pamatysim…
Man labai įdomu, ką darytų mama ar tėvas, kai namie vaikas užbarikaduotų duris, už kurių yra, ir norinčių įeiti tėvų neįleistų. Tik vienetai duris “atsidarytų” geru žodžiu, įtikinimais. O didžioji dauguma veiktų jėga ir pykčiu, kol galiausiai tokio vaiko tikrai neapkabintų. Juolab kai prie šio vaiko gaištama, o kitame kambaryje (= m-klos salėje, prasidėjus pamokai) dar yra keli be priežiūros palikti šeimos mažyliai (= kiti pamokos mokiniai). Nei kraujai teškėjo, nei guzų liko – tikro smurto nebuvo. O pats psichologiškai smurtaujantis vaikas juk turi patirti, kad tokie poelgiai turi kainą. Laidavimas ir bus priimtas direktoriui, nes jis teisiamas pirmą kartą, kaltę pripažino, sakė, kad gailisi. Ko daugiau reikia pagal Įstatymą?
Ar nenubausta auklėtoja taip kaip reikia nedirbanti su klase?
Tai vis dar pilat “pamazgas” ant vaiko?… Ar ne gėda? Jūsų taip aukštinamas ir palaikomas direktorius teismo posėdyje pilnai pripažino savo kaltę. Ir, kad išvengtų rimtesnės atsakomybės paprašė savo žmonos, kad už jį laiduotų. Lauksime sausio 18 d., kai teismas skelbs nuosprendį. Tikiuosi, kad neatsižvelgs į prašymą laiduoti. O visiems tiems, kurie tiek žemai puolę,kad iš pasiutimo šitaip dergia mergaitę ir jos šeimą, linkiu, kad niekas jums netektų atsidurti tokioje situacijoje kaip ši mergaitė.
Laukim tesinio,kai si merguzele savo motinelei uzvos snukin,ji tik penktoke,ojau nevaldoma,kas bus toliau…