Greit Kalėdos
Metai skendi rūko apvalke,
Dienos trupa ir nesikartoja.
Tam keistam, greitam, slaptam Laike
Jaučiame vilionę ir pavojų.
Mums atrodo, kad prarasime kažką,
O kažkas ateis į būsimąją būtį.
Bus sunku į praeitį numot ranka
Ir bijoti „nedraugų“ būrin pakliūti.
Bet tai Laikas, kurį saugo angelai,
Mus pačius ir artimuosius saugo,
Žemė padengta šiek tiek baltai,
Prieškalėdinis Gerumas auga.
Ir ramybė sklaidosi žiemos ore,
Pilnatis sukaupus metų kraitį.
Mėnesių ir metų kaitoje
Laiko ateitį maža mergaitė…
Laimingų Naujųjų!
Baltutėliais sniego patalais
Atskubėjusi žiema apklojo žemę.
Jau, atrodė, niekad nepaleis
Saulės dienos skubančios. Pavargę ir pasenę.
Gundančių stebuklų laukimu
Valandas skaičiavo mūsų Laikas,
Saulę vėl norėjosi pakelti ant delnų,
Džiaugtis jos sugrįžimu kaip vaikui.
Delčią nugalėjus pilnatis
Paslaptingai danguje ir vėl šypsojos,
Viltys žiemiškos po sniegą vėl braidys,
Metai baigiasi, vėl mėnesiai kartosis.
Tad uždekime šiandieną tris žvakes
Vėl pakvieskim Meilę ir Tikėjimą bei Viltį,
Tegul niekad Džiaugsmas neužges,
Te Likimas leidžia vėl pakilti ir pamilti.
Lai draugai, ne priešai bus šalia,
Kad patarti ir padėti mums galėtų,
Kad draugystės gydanti galia
Skubančiu gyvenimu lydėtų.
Saulė grįžo. Grįšime ir mes.
Jėgos grįš, darbai, ketinimai, svajonės.
Lai Kiškutis išmintingai spręs
Ir linkės visiems tiktai geros kelionės.
Kiškio metai
Baltais takais nubėga šitie metai
Lyg Tigro šuolis veržlūs ir greiti,
Padovanoję karštą vasarą kaip reta,
Džiaugsmų ir rūpesčių lyg žirnių priberti.
Atversim naują, tuščią, baltą lapą
Ir vėl pradėsim viską iš pradžių.
Vėl įsisuksim į Gyvenimo verpetą,
Ieškosim metams jau kitiems naujų raidžių.
Vėl duš svajonės. Rūpesčiai rikiuosis.
Vėl džiūgaus žmonės. Pyksis ir liūdės.
Kiek patys mes kitiems padovanosim,
Naujieji tiek atseikėt mums galės…
Jauniaus Skaricko nuotrauka.
