Karštą saulėtą 1967 metų vasarą į Veisiejus atvyko Vilniaus universiteto studentų etnografinė ekspedicija. Grupės vadovė prof. Pranė Dundulienė energija ir jaunyste trykštantį jaunimą apgyvendino mediniame namelyje ant ežero kranto. Pakrantėje snaudė senos valtys, ajerai kėlė savo žalias galvas, o į ežero bangas sušokę vaikinai linksmai taškėsi su kurso merginomis.
Vaikinai ir merginos gyveno atskirai, bet per sieną susibelsdavo, o vakarais svajingai vaikščiodavo ežero pakrantėmis ir seno parko ūksmingomis alėjomis. Artėjo pirmasis ekspedicijos savaitgalis. Ruošdamiesi vakariniams šokiams miestelio parke, studentai surengė vakarėlį, pasislėpę nuo akylaus profesorės žvilgsnio. Lyg žinodama studentų užmačias – ekspedicijas profesorė rengė nuo pokario laikų, tad studentų įnorius puikiai pažinojo, įspėjo: ,,Būkite atsargūs šokiuose! Dzūkų vaikinai gali šonus pradurti!“ To meto jaunimo šokių vakarai neapsieidavo be vaikinų – kaimas prieš kaimą – kautynių. Progą vakarėliui suradome. Kursiokė vilkaviškietė Šumilovaitė kaip tik šventė gimtadienį. Vietos parduotuvėje suradome populiarių septintojo dešimtmečio vynų ,,Gamza“ ir ,,Rubikiai“. Pastarasis spirituotas vynas buvo ypač šlykštus, o ,,Gamza“ – maištaujančio jaunimėlio simbolis. Butelis didelis, storas, apvalus lyg kamuolys, apipintas juostelėmis. Šį sausą vyną studentai dievino, alus nebuvo toks populiarus.
Savo gimtajame Šilkalnio kaime su pasišlykštėjimu pažinęs girtuoklius, dar ankstyvoje jaunystėje nutariau alkoholio nevartoti, nerūkyti. Bet atsilikti nuo draugų studentų negalėjau. Tad pirmieji ,,Rubikių“ raudonojo vyno gurkšniai buvo ypač šlykštūs. Tuo labiau, kad, neturėdami stiklinių, gėrėme „iš kaklelių“. Gediminas Mickonis ir Jonas Lukoševičius pasiūlė gerti iš grietinės stiklainiuko. Iš susiaurėjančio butelio kakliuko ragauti tą bjaurų gėralą buvo koktu ir nemalonu. Bet ko dėl kompanijos nepadarysi. Ir dabar miestelyje vakarais aikštelėje ar prie Paežerių dvaro būriuojasi jaunimėlis. Galima surasti kalnus nuorūkų, plastikinių stiklinių, maisto indelių ir gerų vynų, šampano butelių. Ir būriuojasi jaunimėlis ne su žirgais kaip XIX amžiuje ar su dviračiais ir motociklais kaip XX amžiuje, o su prabangiais tėvelių dovanotais automobiliais.
Bet grįžkime į Veisiejus. Ekspedicijoje kartu su kitu vaikinu, universiteto fiziku Vytautu, dirbome fotografais, turėjome net filmavimo kamerą, didžiulį nešiojamą juostinį magnetofoną liaudies dainoms įrašinėti. Po linksmo vakarėlio ,,Gamzos“ ir ,,Rubikių“ padrąsinti patraukėme į Veisiejų parko šokių aikštelę. Netrukus į studentus vaikinukus susmigo vietos jaunimėlio žvilgsniai. Na, mūsų merginos – šviežiena dzūkeliams vaikinams. O mūsų vaikinai atrodė iššaukiančiai. Visi baltais marškiniais, platėjančiomis apačioje su grandinėlėmis tamsiomis kelnėmis ir, žinoma, mados šauksmas, platūs diržai su blizgančiomis sagtimis. Užmiršę profesorės patarimus, kad dzūkelių galime būti padurti, iššaukiančiai rodėme sostinės manieras. Pakvietę iš laimės blizgančiomis akimis ir plačiais šypsniais vietos gražuoles, demonstravom šokių meną, krypavome tvisto judesius apvalioje parko aikštelėje. Mūsiškis Žemaitijos sūnus Petras Riepšas, išvydęs, kad įtartinai būriuojasi karštakošiai Veisiejų vaikinai, jiems pagąsdinti išsitraukęs peilį, juo mosikavo ore. Tos kibirkšties užteko, dzūkeliai pradėjo įtartinai būriuotis. Nebuvau aktyvus šokių mėgėjas, bet ,,Rubikiai“ suteikė drąsos. Jau keletui šokių pakvietęs tamsiaplaukę, pailgo veido gan simpatišką merginą iš jos raudonų lūpų išgirdau kuždesį: ,,Eime iš čia, tuoj mūsų vaikinai skelbs karą jūsiškiams!“ Palikęs šokių aikštelę ir draugelius, su Veisiejų madona nuklydau į tolimą parko pakraštėlį. Vasaros naktis kvepėjo žole ir rasa, kažkur čiulbėjo paukštis, tyliai kilo mėnulis, viso pasaulio įsimylėjėlių draugas. Mergina šneki ir linksma, sužinojau: vardu – Nijolė, mokosi Kapsuko O. Sukackienės pedagoginėje mokykloje, septyniolikmetė. Man tuomet, pagalvoti reikia, buvo devyniolika. Su merginomis buvau nedrąsus, bet mano šokių partnerė sugebėjo surasti temų pokalbiams. Ji kaunietė, atvykusi į Veisiejus vasaroti pas dėdę – ar veterinarą, ar gydytoją – gyveno, berods, ten, kur dabar įsikūręs kraštotyros muziejus. O gal gretimame name.
Švito, parko šokių aikštelėje nutilo muzika. Kažkur toli pasigirdo vaikinų šūksniai ir netrukus mane su Nijole apsuko pulkas paauglių, žybčiojančių degtukais, kuriuos atvedė karingai nusiteikusių vaikinų pulkelis. Vienas jų sušuko: ,,Žiūrėkite! Dar vienas baltmarškinis su diržu, duokim jam į skūrą!“ Grasinantis šūksnis pakėlė mane nuo suolo ir merginos akivaizdoje nenorėjau bailiu pasirodyti. Gan įžūliai atsiliepiau: ,,Kulkit, jeigu kaltas, bet šokiuose manęs tai nebuvo.“ Dzūkų vaikinai kiek stabtelėjo mosuoti man panosėje kumščiais, kai staiga nuo suoliuko pakilo mano mergina ir uždengusi mane kūnu šūktelėjo: ,,Palikit jį! Jonai, Petrai, Vincai, argi nematote, tai mano vaikinas, mes šokiuose nebuvome!“ Drąsus merginos poelgis nuramino karštuolius ir šūkčiodami karingieji Veisiejų kovotojai ištirpo ryto ūkuose. Susiglaudę ant suolelio sulaukėme ryto. Palydėjęs merginą, nedrąsiai grįžau į studentų buveinę. Ir čia išvydau vaizdą, lyg būčiau atsidūręs Žalgirio mūšio lauke. Mūsų vaikinai vaikščiojo apibintuotomis galvomis. Ypač nukentėjo kursiokas Jonas, jam buvo skilusi ausis, Petrui – nosis. Po vieną visus apklausinėjo milicininkas. Lyg išgąsdinta perekšlė po kiemą blaškėsi mūsų geroji profesorė. Pamačiusi mane, apkabino ir subarė: ,,Kur tu buvai dingęs, maniau, kad jau nebegyvas!” Mat ryte, suskaičiavusi studentus, būtent manęs ir pasigedo. Teliko mūšio aukas įamžinti foto ir kino juostose.
Iš bičiulių išgirdau ir mūšio Veisiejų šokių aikštelėj peripetijas. Man palikus šokius, vietinis jaunimas išsitraukė pagalius, diržus ir puolė vilniečius. Ypač kliuvo žemaitukui Petrui, mat tai jis peiliu dzūkelius erzino. Mūsiškiai lyg viduramžių riteriai, susispietę į ratą ir išsitraukę plačiuosius diržus, gynėsi ir traukėsi bendrabučio kryptimi. Ten buvo užspeisti į kampą. Ta įduba sienoje išlikusi iki šių dienų. Tai buvusio žydų namo, berods, kepyklos, dabar muziejaus pastatas. Kas kartą, kai važiuoju per Veisiejus, stabteliu ties istorine vieta, kur jaunystės kvailystės metais mano kurso vaikinai, garbingo universiteto auklėtiniai, taip gėdingai pralaimėjo Veisiejų mūšyje.
Skaitydami šiuos jaunystės nutikimus, gal tą istoriją prisimins likę gyvi mūšio dalyviai veisiejiškiai. Kartu tai istorijos dalelė, menanti, kokios buvo jaunimo tradicijos prieš pusę amžiaus. Mane išgelbėjusios merginos tolesnio likimo nežinau. Tai buvo pirmas ir paskutinis pasimatymas.
Nuotraukose:
Fundatorių Marijos (1803–1897) ir Tado (1798–1844) Oginskių kripta Veisiejuose.
Švč. Merglės Marijos rožinio karalienės diecezinė šventovė.
