Birželio 19–20 dienomis Marijampolės Poezijos parke buvo švenčiamos Kupolinės, vasaros saulėgrįžos šventė (organizatorė – etnografė Onutė Surdokienė). Penktadienio vakarą sėdome į autobusiuką ir važiavome kupoliauti už miesto. Rinkome ir skynėme devynių rūšių gydomąsias žoleles. Mūsų puokštes papuošė ir laukų aguona-birulė, ir rugiagėlės, ir ramunės, ramunėlės, kurias reikia surinkti iki Joninių, kol dar nepraradusios gydomųjų savybių.
Prisiskynę didžiules vaivorykštės spalvų puokštes, laimingi grįžome į Poezijos parką, kur mus, kupoliautojus, sutiko Marijampolės apeiginio giedojimo grupė „Dijūta“. Visi įžengėme į aikštelę pro gražiai žolynais papuoštus vartus. Surišome kupolę ir iškėlėme aukštai aukštai ant stebulės.
Mūsų Kupolinių šventės širdžiai – O. Surdokienei – patikėta uždegti aukurą. Jį saugotojai sergėjo visą parą, kad ugnelė neužgestų, kad niekas jos ir kupolės nepavogtų.
O iš kitų surinktų žolelių pynėme vainikus. Pinant negalima buvo kalbėtis. Paskui puošėme savo galveles puošniais vainikėliais, vėliau sukabinome juos, kad rytojaus naktį galėtume plukdyti Šešupe ir tikėti savo svajonių išsipildymu.
Kai įsidegė aukuras, visi, sustoję ratu, išsakėme savo norus, palinkėjimus artimiems ir ne tik…
Ir nuolat skambėjo giesmės ir dainos, skirtos Kupolinėms.
Jau sutemus vieni liko saugoti ugnį ir kupolę naktį, kiti išsiskirstė po namus ligi rytojaus.
Šeštadienį grupės „Sėjinis“ karpinių meistrės mokė visus norinčius šio įdomaus amato. Taip pat surengtose karpinių ir rankdarbių dirbtuvėse LMK „Mūza“ meistrai mokė savo paslapčių. Ir nuolat orą virpino apeiginės ir liaudies dainos.
Dešimtą valandą vakaro atvyko Kazlų Rūdos folkloro ansamblis „Sūduonė“, Liudvinavo folkloro teatras „Žalias sodas“ ir linksmino mus porą valandų. Šoko ir dainavo visi susirinkusieji. Dažnai, besiklausant įvairių pasakojimų, žiūrovų gretose nuvilnydavo juokas ir aidėdavo plojimai…
Bet nenumaldomai artėjo šventės kulminacija: nukėlėme kupolę, o žoleles pasidalino jos saugotojai.
Tik kupolės saugotojai gavo teisę ieškoti Paparčio žiedo. Šieno skulptūros, atvaizduojančios devynias žoleles, buvo sudegintos. Kai jos supleškėjo, dvyliktą nakties paleidome nupintus vainikėlius į Šešupę. Jos vanduo nuplukdė vainikus tolyn su viltimi, kad išsipildys visi mūsų troškimai ir viltys.
O paskui pasukome savais keliais ieškoti Paparčio žiedo…
Ši nuostabi šventė, subūrusi marijampoliečius, baigėsi (kaip ir visos šventės), tik šiek tiek liūdnoka, kad senolių tradicijomis domisi maža dalelė marijampoliečių, nors tarp atvykusiųjų naršė ir vaikučiai, taigi yra vilties, kad šios gražios tradicijos neišblės…
Irena TAMULYNIENĖ
Autorės nuotraukos.
