Birželis
Dar tik pradžia birželio, o jau žydi liepos.
Tiktai birželis, o tokia alsi kaitra.
Gaivinančio šešėlio nepalieka
Ši vasara žydėjimo ir nerimo pilna.
Orų žinovai gąsdina audrom, perkūnais.
Seni išminčiai pritaria: „Gerai nebus!“
Birželio dienos tarsi laiko skubančio malūnai
Vos spėja malti įvykius, ketinimus, planus.
Talpina mėnesy garbingą Tėvo dieną,
Paparčio žiedo paslaptį, mergaičių vainikus.
Į puokštę margaspalvę sudeda po vieną
Gėles kuklias ir rausvus dobiliukus.
Suspindi krikštolo rasa laukų žolynai,
Miškai sustingsta, auksaplaukės saulės nušviesti.
Tarsi nuo kalno ristis vasara vėl ima,
Ir skuba džiuginti vaivorykštėm bei lietumi.
Tiktai nereikia, kaip ligi šiol, miegoti.
Juk tokie skaidrūs paslaptingi vasaros rytai.
Branginkime negarsią žiogo dainą, bitės šokį,
Atverkim širdį Meilei, daugiabalsei ir lauktai.
Dar prisimena tėčio rankos
Nuskubėjo tas laikas. Nubiro.
Lyg nebuvo tada gyventa.
Tai kodėl atminimai pažiro,
Tarsi kojos palietė krantą?
Tai kodėl lyg vaikystės gėlės,
Tarsi sapnas iš miego išnyra
Praeities nuostabus šešėlis.
Šitoks tolimas. Šitoks tyras?
Tėčio rankos. Sudiržusios, sunkios
Ir tie žodžiai nesumeluoti
Dar prisimena, dar aplanko,
Tik jau skuba juos Laikas nušluoti.
Jis lyg vėjas dienas išnešioja,
Tarsi duoną metus atriekia.
Tai kas buvo, nesikartoja,
Tik širdy tarsi deimantai lieka…
***
Įkvėpti Vasarą su jos garsais ir spalvomis.
Atversti Vasarą lyg neskaitytą knygą.
Lai svečio teisėmis ji vieši su mumis,
Nepakartojamas jos grožis ir platybė.
Kaip lengvą rūką te neišsklaidys,
Lai neiškris kaip trumpalaikiai lietūs
Ir šilumos atimt te nieks nedrįs,
Nebus juk tų, kurie ja abejot galėtų.
Birželis. Tik šios vasaros pradžia.
Su Joninių laužais ir su trapiom lelijom.
Atverkime duris, įženkime į ją.
Vilioja juk, kol ką surasim joj, nežinom…
Vasara
Mano vasara, žaliuojanti ir žydinti.
Saule baudžianti, lietum gaivinanti.
Rudenio kryptim dienas palydinti
Ir kaip visad, Viltį atrakinanti.
Mūsų vasara. Skara laukų spalvota.
Debesėlių piešiniais dabinta.
Vakarais žiemos šaltos širdy nešiota.
Krištoliniais rytmečiais nušvinta.
Laimės vasara. Drugeliais atplasnojusi,
Joninių vainikais apipinta.
Purpurinio vakaro rasom rasojusi,
Su aguonom ir rugiagėlėm nuskinta…
Pakviesk į širdį vasaros žydėjimą…
Pakviesk į širdį vasaros žydėjimą
Su saulės šiluma ir su kvapu žiedų.
Juk taip ilgai į šitą metą ėjome,
Tad pasidžiaukime nepakartojamu turtu.
Tada, kai snaigės šoko smagų šokį,
Kai nuobodžias melodijas mums grodavo lietus,
Kai šaltas lapkritis lapus nuskynęs juokės,
Mes laukėm vasaros šiltų dienų.
Ir vakarų, apgaubiančių lyg saulės skėtis,
Ir Vaivos juostos,dangų juosiančios skersai.
Tos nuostabios, nepakartojamos paletės
Širdy neužgesins net vasaros nutolstantys garsai.
Liepsnojo Joninių laužai, žydėjo ievos,
Ir braidė rytas po rasas gaivias,
Kvepėjo medumi šviežiu gimtinės pievos,
Atvėrė meilė laimės skubančios gelmes.
Tegul tik neganda čia nesuranda kelio
O Letos upė lai visai išdžius.
Te šoka vasaros suktinį beržas žalias
Ir vėjai vasarinę laimę teatpūs!
Vaikystė
Vaikystės dienos. Jos nesikartos.
Ir jau nebesugrįžti į tą laiką,
Nors grįžtame kasmet prie suartos dirvos,
Kasmet takais lapus smarkuolis vėjas vaikos.
Vis tiek smagu nors retkarčiais mums prisimint:
Vaikystės pievas ir slėpynių džiaugsmą.
Taip gera būdavo gėlių vainiką pint
Ir laukti, laukti, kada mes užaugsim.
Pasaulis vėrėsi visais garsais, visom spalvom.
Jis stebino, jis džiugino, žavėjo.
Keliavome šios pasakos žaliom kalvom,
Lyg paukščiai skriejom su vaikystės vėju.
Norėjosi paskęsti žydinčioj lankoj,
Pagaut balandį ir paliest gražuolį drugį
Ir viską gaut čia pat, šiandien ir tuoj.
Argi svarbu, kokį dievulis davė ūgį?
Vaikystės gėlės nužydėjo ir, deja,
Spalvų ir kvapo jau nepakartosi.
Tik sapnuose išliks žalia veja,
Tik atminimais ją ir beužklosi…
***
Vasariniai džiaugsmai, vasariniai jausmai
Nuostabiausiom spalvom išdabinti.
Mes suprantam, kad tai greit praeis. Laikinai
Dienos džiugina, žydi ir spindi.
Tarsi žvaigždės danguj, lyg sidabro pilis
Trapios viltys vilioja ir keri.
Galbūt būtent dabar Laimės lietūs išlis
Ir pagirdys mus Meilės nektaru?
O tyliais vakarais ant žolės nusileis
Ramios sutemos, nešančios gaivą.
Gal sėkmė atskubės vasariniais keliais
Ir pasiūlys mums savo pagalbą?
Tarsi žirgas greita, tarsi žemė dosni
Auksu, deimantais žolę nukloja.
Lai nesudega ji kaitriame židinyj
Mūsų vasara. Mūsų geroji…
Aldona MURAUSKIENĖ
Laimos Grigaitytės nuotrauka.
