Vasario 16-osios signatarų takais: Saliamonas Banaitis – Lietuvos didybės gaivintojas

Per klampynę – į Banaitynę

Susiruošusiems į Vasario 16 – osios Akto signataro tėviškę Vaitiekupių kaime (Šakių rajonas) rekomenduoju pasirūpinti patikimu apavu. Derlinga, molinga zanavykų žemė po lietaus virsta slidžia čiuožykla. Tą dieną, kai lankiausi signataro tėviškėje, be perstojo pliaupė lietus. Ekstramalių pojūčių mėgėjams tai puiki jėgų, vikrumo išbandymo trasa.

Svirduliuodamas lyg pašautas paukštelis beveik vieną kilometrą auliniais batais avėdamas įveikiau per pusvalandį. Mane lydėjusiai Šakių paveldosaugininkei Ingai Navlikienei beveik rimtai pajuokavau: „Ką darytum, jeigu šioje trasoje sunegaluočiau, greitukė nepravažiuotų, įklimptų?“ „Išeitis visada yra, – linksmai mane lydėdama, atsiliepė pašnekovė. – Kviesčiau ūkininką, per kurio žemę einame, Antaną Matijošaitį. Jis mus džipu ar traktoriaus priekaboje išvežtų. Ir dar apie S. Banaitį, J. Vailokaitį papasakotų: jo tėvas signataro S. Banaičio kaimynas tuomet buvęs.“

Įveikus molingą trasą, išvystame gražiai nušienautą pievą, paminklinį akmenį ir už jo pasodintus tris ąžuoliukus. (Mat iš Šakių rajono – trys signatarai).

Ateivių prancūzų palikuonis

Lankydamas dr. V. Kudirkos kapą Kudirkos Naumiestyje, pastebėjau senų paminklų su keista Liover pavarde. Tai signataro Saliamono Banaičio iš motinos pusės giminių kapai.

Gimė S. Banaitis 1866 m. liepos 15 d. ūkininkų Ievos Liover ir Simono Banaičio šeimoje. Motina jaunystėje puoselėjo Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės atkūrimo viltis, dalyvavo 1831 m. sukilime. Į Šakių kraštą I. Liover tėvai atsikėlė iš Rytų Prūsijos, Pilkalnio apskrities. S. Banaičio tėvo giminės šaknys irgi Rytų Prūsijoje. Mūsų dr. V. Kudirka taip pat prancūziško kraujo turėjo. K. Donelaičio laikais R. Prūsija po maro buvo apgyvendinta zalcburgiečiais ir prancūzais. Pastaruosius „Metų“ poemoje mini ir K. Donelaitis.

Vos trejų metukų sulaukęs, Saliamonas netenka tėvo. Našlaičiais liko keturi vaikai ir didelis 70 ha ūkis. Vos pradėjus S. Banaičiui mokytis Marijampolės gimnazijoje, mirė šeimos galva – vyresnysis brolis, tad jaunasis gimnazistas grįžta tėviškėn, ūkininkauja.

Pažintis su dr. V. Kudirka – posūkis į lietuvybės puoselėjimą

Nuo 1888 metų S. Banaitis kartu su dr. V. Kudirka „varo plačią lietuvybės vagą“. Kartu važiuoja pas M. Jankų, pinigais remia dr. V. Kudirkos leidžiamus „Varpą“, „Ūkininką“. Pajutęs verslininko gyslelę, įkuria krautuves Sintautuose, Griškabūdyje, Lukšiuose. Imlus naujovėms. Kartu su kaimynu pasistato pieninę, perka centrifūgą, rodo pavyzdį kaip naujoviškai ūkininkauti.

Sulaukęs 34 metų ir turėdamas penkis vaikus, ruošiasi gimnazijos baigimo egzaminams. Mokytojais pasikviečia poetą P. Vaičaitį ir klieriką F. Martišių. Būdamas 60-ies įstoja studijuoti teisės į Vytauto Didžiojo universitetą.

LDK atkūrimo puoselėtojas

Dr. V. Kudirka, gerai pažinojęs S. Banaitį, vertino jo monarchistines idėjas. Dėl atkaklaus būdo apie S. Banaitį kartą išsitaręs: „Kai Lietuva taps nepriklausoma valstybe, joje privis daug kyšininkų. Tada bus reikalinga griežtų maršalkų (LDK pareigūnas, kurio skiriamasis ženklas yra lazda). Tokiu tu galėtum būti?

Pirmojo pasaulinio karo metais S. Banaitis kartu su  A. Dambrausku-Jakštu, Jonu Kriaučiūnu 1916 metais parengis Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės Konstitucijos projektą. Dalyvauja Didžiajame Vilniaus Seime, išrenkamas į 1917 m. Lietuvių konferenciją ir Lietuvos Tarybą.

Atkūrus Lietuvos valstybę, išrenkamas Šakių apskrities viršininku, surenka 120 Zanavykų krašto savanorių būrį ir nulydi į Kauną.

Nuo 1905 m. lietuviškos spaustuvės Kaune vadovas, įkuria „Saulės“ gimnaziją ir Kauno autobusų stotį.

Lietuvybės puoselėtojas, kurdamas valstybę sakęs: „Jei rūbai suplyš – susilopykit, jei batai prakiurs – susitaisykit, bet Lietuvai niekad pinigų negailėkit“.

Ach, kad mūsų laikų politikai, seimūnai ir ministrai pasektų S. Banaičio pavyzdžiu, kitokia Lietuva būtų!

(Bus daugiau)