Vasario 16-osios signatarų takais: Petras Klimas – žmogus, sukūręs Lietuvos valstybės atkūrimo viziją

Pristatome dar vieną Vasario 16-osios akto signatarą Petrą Klimą – teisininką, publicistą, diplomatą, Lietuvos Tarybos narį, jos sekretorių.

Valstybės vėliava – piktžolių jūroje

Istorikas, humanitarinių mokslų daktaras Česlovas Laurinavičius, įvertindamas jauniausio Lietuvos Tarybos nario Petro Klimo nuopelnus, rašė: „(…) jis pateko tarp tų lietuvių politinių veikėjų, kuriems teko laimė ir garbė iškelti Lietuvos nepriklausomybės idėją ir ją įkūnyti, ir jo nuopelnai kuriant Lietuvos valstybę ypatingi. Savo istoriniais tyrinėjimais P. Klimas nustatė lietuvių daugumos gyvenamą teritoriją, t. y. pagrindė vadinamąjį tautinį-etnografinį principą, kuriuo remiantis praktiškai tapo galimas Lietuvos valstybės atkūrimo idėjos įgyvendinimas“.

Tad užsukime į signataro tėviškę, pažvelkime, kaip saugomas šio didžio valstybės vyro atminimas Kalvarijos savivaldybėje.

Lietuvos Tarybos nario, jos sekretoriaus Petro Klimo tėviškę surasti lengva. Jos vieta – prie greitkelio „Via Baltica“. Važiuojant nuo Kalvarijos pusės, apie sodybvietę informuoja net dvi rodyklės. Vos už keliasdešimties metrų nuo kelio – P. Klimo tėviškės likučiai atrodo įspūdingai. Ant stiebo aukštumoje išdidžiai plevėsuoja valstybės vėliava. Tačiau trispalvę apjuosę ne žydintys gėlynai, o lapūgų sąžalynas. Greta – signataro stulpelis. Bandymai surasti signataro pastatų pamatus – bevaisiai. Kelią užtveria usnių ir kitų žolynų juosta. Rizikuodamas susidilginti kojas ir rankas,  pastoviu prie šabakštynų, siųsdamas linkėjimus Kalvarijos seniūnijos seniūnui.

Jaunasis maištininkas

Gimė signataras 1891 m. vasario 23 d. Kušliškių kaime, pasiturinčių ūkininkų šeimoje. Pradžios mokslus krimto Liudvinavo ir Kalvarijos pradinėse mokyklose, nuo 1901 m. – Marijampolės gimnazijoje. Įsitraukęs į lietuvišką veiklą, leido slaptą laikraštėlį „Mokinių draugas“. 1908 m. buvo suimtas. Pašalintą iš gimnazijos moksleivį stojo ginti Rusijos valstybės dūmos deputatas, garsus advokatas Andrius Bulota. Suvalkų Aukštieji teismo rūmai gimnazistus išteisino ir leido baigti mokslus. P. Klimas pasirinko teisės studijas Maskvos universitete.

Vilkaviškio kalėjimo kalinys

Retas vilkaviškietis žino, kad V. Pietario gatvėje, sankryžoje su Nepriklausomybės gatve, caro laikais stovėjo kalėjimas. Vasario 16-osios akto signatarui P. Klimui teko trejetą mėnesių šiame kalėjime pasivartyti ant šiaudinių gultų ir maitinti blakes. Į šį kalėjimą P. Klimą pasodino okupacinė kaizerinė vokiečių valdžia. Mat į Suvalkiją atvykęs jaunuolis neturėjo leidimo lankytis tėviškėje. Čia P. Klimas ieškojo bendraminčių, kurie stotų į valstybės kūrėjų gretas.

Dar studijų metais jaunuolis įsitraukė į J. Basanavičiaus įkurtos Lietuvių mokslo draugijos veiklą, vadovavo komisijai, kuri rengė vadovėlius būsimos Lietuvos mokykloms. Tuomet ši komisija išleido per 50 pavadinimų įvairių mokymo leidinių. P. Klimas parašė vadovėlį „Lietuvių kalbos sintaksė“ ir sudarė chrestomatiją „Skaitymai lietuvių kalbos pamokoms“.

Dr. J. Basanavičiaus sutelkti šviesuoliai susibūrė į Lietuvių draugiją nukentėjusiems nuo karo šelpti. Po šios draugijos priedanga susibūrę Lietuvos valstybės kūrėjai svarstė būsimos valstybės atkūrimo vizijas. Saliamonas Banaitis svajojo atkurti LDK (Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę), net parašė jos konstituciją, Antanas Smetona siūlė Lietuvą skelbti karalyste, pasodinant į sostą Mindaugą II. Treti pasisakė už respubliką. Buvo neaišku, kokią teritoriją turėjo užimti būsimoji Lietuvos valstybė. Lenkijos valstybės atkūrėjas J. Pilsudskis svajojo atkurti ATR (Abiejų Tautų Respubliką) su Ukrainos, Gudijos, Lietuvos teritorijomis. O kur ta Lietuva? P. Klimas, sėdėdamas archyvuose, tuomet parengė istorines studijas „Lietuva, jos gyventojai ir sienos“ (1917 m.), „Lietuvos žemės valdymo istorija“ (1919 m.), „Lietuvių senobės bruožai“ (1919 m.), „Muravjovo laikmetis Lietuvos žemės ir žemininkų istorijoje“ (1920 m.). Vėliau padėjo redaguoti A. Šapokos „Lietuvos istoriją“. Kurį laiką buvo vieninteliu „Lietuvos aido“ redaktoriumi.

Bet grįžkime į Vilkaviškį. Savo atsiminimuose įkalinimo laiką mūsų mieste P. Klimas aprašė su švelniu humoru.

Į kamerą atvestą naująjį kalinį mandagiai pasitikusi vagišių, ubagų ir kitų valkatėlių kompanija. Vienas apšepęs kalėjimo senbuvis,  paslaugiai pakilęs nuo šiaudinio guolio, pasiūlė savo migį. Nustebintas tokio paslaugumo P. Klimas tikėjosi ramiai praleisti pirmąją nelaisvės naktį. Tačiau paryčiais pabudo nuo blusų antplūdžio. Jos ropojo po marškiniais, ant veido. Pasirodo, paslaugusis kameros draugas pasiūlė savo guolį ne be reikalo, o kad „gyventojos“ iš jo blusyno pereitų į naujoko rūbus.

Po keliolikos metų P. Klimas, jau būdamas Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministru, su svita dalyvavo šv. Mišiose Marijampolės arkikatedroje. Einančiuosius į bažnyčią pasitikdavo iš abiejų tako pusių suklupusių ubagų eilės. Staiga vienas ubagas pakilęs ištiesė į P. Klimą ranką ir sušuko: „Petrai, sušelpk. Pameni, Vilkaviškyje aš tave gelbėjau.“ Geraširdis ministras į pajuodusią ubago ranką tuomet įdėjo 100 litų…

P. Klimas ir A. Smetona: suokalbis vardan Lietuvos

Pasirašius gruodžio 11 d. aktą, Lietuva įsipareigojo save susaistyti įvairiomis sutartimis su kaizerine Vokietija. Pradėjo sklisti kalbos, kad Lietuvos Taryba parsidavusi vokiečiams. Už ryšius su Vokietija ypač pasisakė A. Smetona ir jo šalininkai. Taryba suskilo. Tuomet jaunas, vos 26 metų P. Klimas parodė savo diplomatinius gabumus ir išgelbėjo Lietuvą nuo vokiškos orientacijos.

Atvykęs pas dr. J. Basanavičių, įkalbėjo šį sutikti pirmininkauti Lietuvos Tarybos vasario 16-osios posėdžiui, o A. Smetoną įtikino vienai dienai atsistatydinti iš jos pirmininko pareigų. P. Klimui pavyko Tarybą „suklijuoti“ ir, susirinkus visiems jos nariams – tiek dešiniesiems, tiek kairiesiems, buvo pasirašytas istorinis dokumentas. Po šio posėdžio Tarybai vėl vadovavo A. Smetona.

Diplomatijos virtuozas

Jaunojo P. Klimo diplomatiniai sugebėjimai Tarybai patiko. 1919 m. jis, kaip lietuvių delegacijos sekretorius, dalyvavo Paryžiaus taikos konferencijoje, 1920 m. – taikos derybose su Sovietų Rusija.  Nuo 1923 iki 1940 m. P. Klimas dirbo Lietuvos atstovybėse užsienyje: Italijoje, Prancūzijoje, Belgijoje, Ispanijoje, Liuksemburge, Portugalijoje. Kai Prancūziją okupavo nacistinė Vokietija, P. Klimas buvo areštuotas ir 1943 m. įkalintas koncentracijos stovykloje. 1944 m. grįžo į Lietuvą, o 1945 m. dešimčiai metų buvo ištremtas į Sibirą. 1955 m. grįžo paliegęs ir parašė atsiminimus. Mirė 1969 m. sausio 16 d., palaidotas Kauno Petrašiūnų kapinėse.

Štai kokį Lietuvai nusipelniusį asmenį Kalvarijos savivaldybės valdytojai pagerbia lapūgų jūra…