Vaida Kelerytė: „Kiekvienas žingsnis veda į misiją“

Sakoma, kad žmogus yra laimingas tada, kai atsikėlęs anksti ryte trokšta eiti į darbą, o po jo svajoja grįžti namo. Taigi laimingo gyvenimo formulė ir būtų šilti, jaukūs namai, juose –  mylimi žmonės bei mėgstamas darbas, kuriame gali ne tik atiduoti save, bet ir pasisemti energijos, idėjų. Juk ne veltui sakoma, kad jei pasikeisime vienu centu, vis tiek abu turėsime po vieną centą; jei tą patį padarysime su idėjomis, jau turėsime dvi: tavo idėją ir mano. Šia mintimi vadovaujasi viešųjų ryšių ir personalo projektų koordinatorė „Arvi“ įmonių grupėje, asociacijos „Marijampoliečiai“ pirmininkė, projekto „Parkas gyvai“ lyderė, aktyvi Marijampolės miesto kultūrinio gyvenimo veikėja, renginių organizatorė arba tiesiog nuoširdi, geranoriška, draugiška mergina – Vaida KELERYTĖ. Ne vienam jaunam žmogui padėjusi surasti savo kelią Vaida ir pati yra laimingo gyvenimo pavyzdys: mėgstamas darbas, supratingas ir begalę bendrų interesų turintis sielos draugas, patriotizmas ir galimybė veikti savo gimtajame mieste – Marijampolėje.

– Vaida, esi labai veikli ir ryški asmenybė ne tik Marijampolėje, bet ir Europoje. Ar visada taip buvo? Kokia tu buvai vaikystėje?

– Visą gyvenimą gyvenau Marijampolėje. Čia gimiau, čia augau, čia ir savo ateitį matau. Didesni išsiskyrimai su namais buvo tik studijų metais ir vaikystėje – vasaras kartu su pusbroliais leisdavome kaime. Kalvarijos savivaldybėje, Aistiškių kaime, esantys tėčio mamos, mano senelės, namai, mums, atvykusiems iš miesto vaikams, buvo tarsi atrakcija. Neretai kaimo darbai nuvargindavo, bet laisvas laikas, praleistas gamtoje, viską kompensuodavo su kaupu. Meilė gamtai išliko ir pradėjus lankyti mokyklą. Kai buvau dešimties, pradėjau lankyti ornitologų būrelį. Jame puoselėjome gamtą, iš arčiau stebėdavome paukščių gyvenimą, keldavome jiems inkilus, maitindavome. Metus laiko lankiau krepšinį. Turbūt niekas vaikystėje nebūtų net įtaręs, jog kažkada užsiimsiu visuomenine veikla.

– O kaipgi mokyklos laikais?

– Mokykloje, liaudiškai tariant, buvau „pravadyrė“: fiksuodavau klasės lankomumą, mokytojai dažnai juokaudavo, jog užaugusi būsiu puiki teisininkė – vos tik kas nors atsitinka, vos tik kas nors atsiduria keblioje situacijoje, tuoj pat lėkdavau viską aiškintis. Galėdavau organizuoti įvairiausių pobūdžių renginius, bet… turėjau didžiulę scenos baimę. Tikrai nebūčiau patikėjusi, kad ateityje galėsiu pasakyti padėkos kalbą prieš tūkstantinę žiūrovų minią, o gal net būčiau nusijuokusi iš tokios minties.

– Tad kada spėjai tapti tokia ryškia asmenybe?

– „Persilaužimas“ įvyko universitete. Labai norėjau studijuoti Vilniuje. Kartu su draugais jau buvome susiradę, kur gyventi. Mokytojų kalbos dėl mano teisininkės savybių pasiekė mano širdį. Planai buvo aiškūs: jau susirasta gyvenamoji vieta Vilniuje ir teisės studijos. Viską sujaukė mamos skambutis: ji man pasiūlė stoti į politikos mokslus. Kilo abejonių. Pamenu, kai viename internetiniame portale, skirtame būsimiems studentams, įvedžiau savo konkursinį balą į teisės studijų programą, atsakymas buvo aiškus ir džiuginantis: ”Jūsų balas pakankamas”. Kai pamėginau studijų programą pakeisti į politikos mokslus, kompiuterio ekrane šmėstelėjęs atsakymas taip nedžiugino: “Kaip Dievas duos”. Po ilgų svarstymų nusprendžiau rizikuoti. Į pirmą vietą prioritetų lentelėje įrašiau politikos mokslus, antroje liko teisė. Ir štai gavau kvietimą studijuoti politikos mokslus Vytauto Didžiojo universitete. Teko persikelti į Kauną. Šalia pagrindinės specialybės dar užsibrėžiau pabaigti ir viešojo administravimo gretutines studijas. Ne tik nesigailiu, bet ir labai džiaugiuosi, jog paklausiau mamos ir pakeičiau studijų kryptį. Universiteto laikai paliko labai didelį antspaudą mano gyvenimo kelyje. Man buvo viskas įdomu, daug skaičiau, galima sakyti, tapau tikra moksliuke. Tada pamažu ir įsiliejau į visuomeninę veiklą.

– Kas tau padėjo tapti tuo, kas esi dabar?

– Dažnai juokauju, kad esu dviejų žmonių „produktas“. Pirmasis žmogus – „Europe Direct Marijampolė“ vadovė Vaida Burbienė. Su ja susipažinau atsitiktinai. Reikėjo knygų studijoms ir žinojau, kad ten rasiu tai, ko man reikia – žinių apie Europą. Atėjo mintis atlikti praktiką „Europe Direct Marijampolė“. Nors iš pirmo žvilgsnio Vida Burbienė pasirodė labai griežta ir valdinga moteris, bet laikui bėgant tapome labai geromis draugėmis. Atlikau dvi praktikas, ir nuo to laiko palaikome stiprius ryšius. Įvairūs renginiai, informavimas apie Europos Sąjungą skirtingo amžiaus žmonėms ir pačiai suteikė labai daug žinių bei patirties, kuri vėliau pasitarnavo ir kitose srityse.

– O kas gi tas antrasis žmogus, kurio „produktas“ taip pat esi?

– Tai mano antroji pusė – Ramūnas Burokas. Susipažinome pilietinėje veikloje. Ilgą laiką bendravome elektroniniu paštu, nes tuo metu jis buvo užsienyje. Ramūnas buvo socialinės akcijos „Būk pirmūnas“ idėjinis lyderis. Dėl šios akcijos ir prasidėjo mūsų susirašinėjimas. Jis mane išmokė dirbti tarptautinėje veikloje, dažnai pateikiame vienas kitam įdomių ir naudingų minčių, kurios atsiranda net namuose geriant kavą. Ramūnas yra veiklus, galima sakyti, idėjinis Marijampolės „judėtojas“, visur mato daugybę galimybių. Dabar jau 4 metai esame kartu. Abu daug energijos atiduodame kitiems, esame aktyvūs, padedame vienas kitam visais klausimais, puikiai suprantame vienas kitą iš pusės žodžio. Bendri tikslai ir interesai suteikia supratimą, kad kartais tenka padirbėti ir savaitgaliais, kartais vakarais tenka pasėdėti prie kompiuterio ir nelieka tiek daug laiko sau. Ramūnas man yra viskas viename: komanda, draugas, gyvenimo meilė.

– Kaip ir kodėl pradėjai dirbti “Arvi“ įmonių grupėje?

– Studijuodama tęsiau veiklą „Europe Direct Marijampolė“, dažnai lankiausi gimtajame mieste, redagavau internetinį portalą „marijampolieciai.lt“. Tuo metu “Arvi” įmonių grupė ieškojo viešųjų ryšių koordinatorės. Pradėjau studijuoti ir dirbti vienu metu. Po kurio laiko susitikau su tarptautinių ryšių vadovu ir pasakiau, jog dievinu universitetą. Jis man pasiūlė darbą su jaunais žmonėmis. Tapau viešųjų ryšių ir personalo projektų koordinatore. Myliu savo darbą dėl daugybės priežasčių. Šis darbas suteikia daug pažinčių, galiu paskatinti jaunus žmones, stebėti jų veiklą, patarti. Visa mano darbo prasmė – gerinti marijampoliečių situaciją. Matau, kur vyksta prasilenkimai, kodėl marijampoliečiai palieka mūsų miestą, o kiti atvyksta čia. Nieko nedarome veltui, kiekvienas žingsnis veda į misiją. Mano darbas – suteikti vertę įmonei, surasti talentus ir padėti jiems judėti tinkama kryptimi. Didžiausią atlygį už savo pastangas ir darbą jaučiu tada, kai mano augintas žmogus atranda savo kelią. Dabar jau neretai pasitaiko, kad patarimo prašo ir draugai. Kitas kriterijus, dėl kurio taip dievinu savo darbą, – fantastiška komanda, kurią vienija trys pagrindinės vertybės: atvirumas, augimas ir atsakomybė.

– Kaip kilo idėja įkurti asociaciją „Marijampoliečiai“?

– Viskas prasidėjo nuo internetinio portalo „marijampolieciai.lt“. Pradėjau jame rašyti straipsnius. Vėliau socialiniame tinkle atsirado puslapis „Super miestas Marijampolė“. Rutuliojantis šiai veiklai, gimė televizijos laidos idėja. Prieš dvejus metus pasaulio jaunimo lietuvių susitikime laidos idėją aptarėme su Laurynu Baubliu, idėją pristatėme televizijos viršininkui Stasiui Baubliui. Šis be ilgų svarstymų davė žalią šviesą, ir mums beliko idėją paversti realybe. Surinkome maždaug 25 žmonių grupę, apjungėme pačias įvairiausias veiklas bei norinčius veikti žmones. Atsirado platforma, per kurią kiekvienas gali tobulėti. Smagu, jog dabar mūsų gretos vis pasipildo.

– Jau antri metai asociacija „Marijampoliečiai“ organizuoja projektą “Parkas gyvai”. Koks šio projekto tikslas?

– Pagrindinis projekto tikslas yra ugdyti sąmoningą jaunimą, atsakingą už savo laisvalaikį, kurti užimtumą Poezijos parke. Norisi, kad parkas nebūtų tuščias ir jame galėtume prasmingai leisti savo laisvalaikį. Šiais metais jau suorganizavome spektaklį, orientacininkų varžybas dviračiais bei filmą. Dar laukia vienas filmas rugpjūčio 22d. ir džiazo naktys rugsėjo 5 d. Džiugu, jog Marijampolės savivaldybės kultūros skyrius mums daug padeda ir pasitiki, o žmonės vis gausiau stebi ir įsilieja į šio projekto veiklą. Projektas „Parkas gyvai“ taip pat suteikia galimybę tobulinti savo asociacijos narius per veiklą, skirtą kitiems.

– Darbas. Visuomeninė, kultūrinė veikla… O kaip leidi savo laisvalaikį?

– Šiandieniniu gyvenimo ritmu negaliu pailsėti būdama Marijampolėje. Net ir per atostogas automatiškai įsitraukiu į visuomeninę veiklą miestui. Nuo to atitolstu tik būdama užmiestyje arba užsienyje. Likęs laisvalaikis skirtas aplankyti draugams, vakarais, jei tik yra laiko, kartu su draugu važiuojame pasivažinėti dviračiais aplink Marijampolę apie 30 km. Nuo vaikystės išaugintą meilę gamtai jaučiu ir dabar – mėgstu skaityti gamtoje. Dažniausiai skaitau politinio arba ekonominio stiliaus žurnalus arba knygas. Namuose jau turime sukaupę nemažą knygų kolekciją (apie 150 – 200 knygų). Joje didžiąją dalį sudaro klasikos kūriniai. Kartais susimąstau: kodėl būtent klasika? Bet tada automatiškai iškyla kitas klausimas: ar kas nors ką nors geriau sugalvojo? Juk tos knygos parašytos prieš tūkstančius metų, o yra aktualios ir šiandien.

– Ar ir toliau sieji savo ateitį su Marijampole?

– Be abejonių. Ir toliau save įsivaizduoju aktyvią, vis labiau noriu dirbti su žmonėmis bei švietimo srityje. Čia matau begales spragų: trūksta darbo su talentais, pagalbos atrasti save, motyvacijos, strateginio mąstymo nebuvimas, o nuo to kenčia jaunas žmogus. Nenorėčiau kurti savo ateities niekur kitur, tik Marijampolėje. Kad ir kur bebūčiau: Basanavičiaus aikštėje, prie kultūros namų, bibliotekos, bet kurioje gatvėje, Marijampolėje aš jaučiuosi kaip savo kieme. Man čia gera: galiu veikti, padėti, įprasminti savo kasdienybę. Čia mano namai! Norisi, kad taip jaustųsi kuo daugiau žmonių.

– Ką norėtum palinkėti visiems marijampoliečiams ir „Mūsų savaitės“ skaitytojams?

– Pirmiausia norisi palinkėti tikėjimo tuo, ką darote, ir meilės savo veiklai. Ir visa, ką darote, darykite iš principo: jei mylite, tai tik iš visos širdies, jei pykstate, tai ir neslėpkite to. Pasitikėjimo, pagarbos, teisybės prieš save ir prieš kitus. Ugdykime ir skleiskime pozityvumą, o ne griežtumą. Kiekvienoje veikloje, norint gauti aukštus rezultatus, reikia ne liepti, o įtraukti. Būkite čia, kurkite čia! Išjunkime televizorius, išeikime į miestą, bendraukime, nebijokime ir keiskimės idėjomis.

– Dėkoju už pokalbį.

Raminta GRIGAITYTĖ

Vaidos Kelerytės asmeninio albumo nuotraukos.