Ugnė Galadauskaitė: „Esu, kuo visada norėjau būti – žurnalistė!“

Etiketės „blondinė“ prie jos niekaip nepriklijuosi, nors savo žavesiu ši šviesiaplaukė drąsiai galėtų varžytis su bet kuria spindinčių žurnalų viršelių gražuole. Racionali, veikli ir energinga marijampolietė jau kurį laiką dažniau matoma televizijos ekrane nei gimtajame mieste. Ji –Lietuvos nacionalinės televizijos (LRT) veidas, ankstyvą rytmetį į visą šalį besikreipianti: „Labas rytas!“ Ji – pavyzdys žmogaus, įrodžiusio, jog savo likimą ne tik galime, bet ir privalome nusikalti patys…

Į televizijos traukinį įšoko dar būdama studentė

Ugnė Galadauskaitė (22 m.) savo gyvenimą galėtų pavadinti tikslingu ėjimu ten, kur ji nori. Rodos, viskas jos kelyje buvo labai paprastu ir sklandu: 2008 m. baigusi Marijampolės „Šaltinio“ vidurinę mokyklą, tais pačiais metais įstojo į Vilniaus universitetą studijuoti žurnalistikos. Baigusi pirmą kursą atliko žurnalistinę praktiką Marijampolės apskrities laikraštyje „Suvalkietis“, o jau po antrojo – LRT laidoje „Panorama“. Ši televizija merginai iki šiol didžioji gyvenimo dalis: iš pradžių dirbusi kaip praktikantė, vėliau tapo nuolatine darbuotoja. Jau pusantrų metų ji – ir LRT laidos „Labas rytas“ vedėja. (Viskas vyko, kaip pamena Ugnė, labai greitai, be jokio pereinamojo laikotarpio, kuris paprastai būna: studijos, po jų – vienas darbelis, kitas: visi jie – pakeliui į didįjį tikslą…) Bebaigiant trečią kursą laidos direktorius, įdėmiai stebėjęs jos darbą, merginai pranešė, jog mato ją kaip vedėją. Vyko mokymai, po kurių ji buvo atrinkta skaityti trečios valandos žinias (nuo praėjusio rugsėjo trečios valandos žinios išsiplėtė į „Labą dieną“: Ugnė ir čia darbuojasi), o vos po trijų laidų jau buvo pakviesta į „Labą rytą“.

 Praėjusią vasarą Ugnė baigė žurnalistikos studijas ir įgijo bakalauro laipsnį. Buvo mąsčiusi apie magistro studijas užsienyje (tik studijas, kad po jų galėtų save tik Lietuvoje realizuoti!), tačiau iki galo dar neapsisprendė: akiračiui praplėsti toks pasirinkimas būtų labai naudingas, tačiau palikti darbą, į kurį pasinėrusi visa esybe, taip pat nesinori…

Į savo tikslą ėjo nuo mažumės

Kad bus žurnalistė, U. Galadauskaitė žinojo nuo penktos klasės. Prisimena, dar ankstyvoje vaikystėje mėgdavusi staipytis prieš veidrodį su įsivaizduojamu mikrofonu rankose. Jos močiutė tuomet prognozavo, kad anūkėlė aktorė būsianti užaugusi: daug kalbanti, o ir „mikrofonas“ mažose rankelėse atrodydavęs labai artistiškai… (Ugnė televizijos žurnalistės darbą, kaip dabar pasakytų, tokiu būdu imitavusi). Savo svajonės ji taip į nieką ir neiškeitė, pamažu ją versdama planu, kurį stiprino žinojimas, jog bus būtent taip, kaip ji ir norinti. Iš mokyklinio gyvenimo atmintin įsirėžė epizodas (Ugnė tuomet buvo septintokė), kai vyresniosios jos sesers draugė pasakojo apie savo nesėkmingą bandymą įstoti į žurnalistiką. Mergina pasakojusi apie autoritetingą komisiją, kuri buvusiai abiturientei siaubą įvarė ne tik garsių žmonių pavardėmis, bet ir klausimais… Ugnė ramiai išklausiusi pasakojimo ir užtikrintai pratarusi: „O aš tai įstosiu…“ Šitas įsitikinimas neišblėso nei vyresnėse klasėse, nei lekiant abitūros egzaminų maratonu, tačiau pildant stojimo dokumentus šmėstelėjo mažas nerimukas. Ne, ne dėl žurnalistikos, kurią mergina specialybių sąraše įrašė pirmuoju numeriu, prieš toliau sąraše pažymėtas specialybes, tokias kaip politikos mokslai, ekonomika… Ugnė tuomet neklausė savęs, kas bus, jei ji nepateksianti į būsimų žurnalistų sąrašus, ji nerimavo: „Ką darysiu, jei įstosiu į ekonomiką?..“ Laimei, svarstyti daugiau dėl to neteko – mergina sėkmingai pradėjo studijuoti…

 Pasirinkimas vienareikšmiškas – televizija!

Ugnė nuo pat studijų pradžios save matė kaip televizijos žurnalistę. Keli mėnesiai praktikos laikraštyje po pirmo kurso nuomonės nepakeitė. „Man televizijoje patinka operatyvumas, – sako mergina. – Apskritai man arčiausiai širdies reportažinė žurnalistika, kur daug judėjimo, kur prie vienos temos ilgai nereikia sėdėti, kur rezultatą labai greitai pamatai.“ Taigi po antrojo kurso, kai reikėjo pasirinkti specializaciją, Ugnės sprendimas buvo vienareikšmiškas – televizija. Praktikai ji pasirinko, kaip minėta LRT „Panoramą“ (ši televizija ir ypač ši laida jai kėlė didžiausią pasitikėjimą). Žinojo: konkurencija nemaža, galimybės pakliūti čionai gana ribotos, bet dėl to nesuko sau galvos. „Na, nepateksiu, nebus tragedija,“ – jau verdama televizijos pastato duris galvojo būsima praktikantė. Ugnė drąsiai pasisakė, ko atėjusi, o kai išgirdo būsimo praktikos vadovo bumbėjimą, jog vienas vargas su tais praktikantais, atsipalaidavusi pareiškė: „Na, su kitais gal ir vargas, o štai su manim dirbti bus tikras malonumas!“ Merginos pasitikėjimas savimi įspūdį padarė. Ji lengvai įsiliejo į „Panoramos“ kūrėjų gretas, o kadangi dirbo su atsidavimu, greitai ir pastebėta buvo. Visada racionaliai mąstanti Ugnė vadovaujasi principu: jeigu gyvenime pasitaiko galimybė, kodėl gi jos neišnaudojus? Šis principas merginai dera su jos darbo kredo: viską, ką darai, daryk gerai. Štai tokiu būdu ir garantuojama sėkmė!

 „Svajones pasilieku sau – kad išsipildytų!“

 Koks Ugnės sėkmės receptas? „Visada esu turėjusi griežtai apibrėžtus tikslus, visada žinojau, kurlink einu“, – sako žurnalistė, savo pavyzdžiu iliustruojanti istoriją apie mergaitę iš mažo miesto, padariusią didelę karjerą. Ugnė save mato jau kaip Vilniaus gyventoją, nors Marijampolė – visada namai, tiesa, lankomi gana retai. Bet juk ten, sostinėje, ji puikiai save realizuoja, nors įtempta darbotvarkė pareikalavo tam tikrų aukų – teko jei ne atsisakyti, tai bent kuriam laikui atidėti kai kuriuos pomėgius. Ugnė 12 metų Marijampolėje ir dvejus metus universitete mokydamasi šoko, vėliau jau buvo sunku prisiderinti prie darbo, tad teko šokį į šalį padėti. Sportas, baseinas, knygos – tai tie pomėgiai, kuriems dar atsiranda laiko. „Kol buvau studentė, – aiškina žurnalistė, – tempas buvo beprotiškas: keltis apie trečią valandą ryto (mergina pramiegojusi tik vieną vienintelį kartą – prieš pirmą savo vedamą laidą, ją tuomet pažadino grimuotojos skambutis…), nuo 6 iki 9 val. – laida, toliau strimgalviais – į paskaitas, po kurių – vėl darbas…. Dabar bent jau po „Labo ryto“ kažkiek numigti galiu“.

Kol kas ji nieko daugiau sau nelinki: darbas ir profesinis tobulėjimas yra jos gyvenimas. Net nežinotų, ko prašyti Kalėdų Senelio būsimų gražiausių metų švenčių proga. „Man mama sakydavo: jeigu vienoje srityje gerai sekasi, kitoje prasčiau – taip išlaikomas balansas“, – pasakoja Ugnė ir čia pat mamai prieštarautų: juk nebūtinai taip turi būti, mat aplinkybes susikuriame patys, o netgi nepalankias aplinkybes galima pakreipti sau norima linkme. Tiesa, pasak merginos, būna ir tikrai nenumatytų labai stiprių dalyką, tačiau jie, pavyzdžiui, didelė tragedija, kaip ir didelė sėkmė, nėra dažnas reiškinys, kuris į gyvenimą įsilieja su tam tikra misija. O ją suvokti ir priimti bei pasimokyti – kiekvieno pareiga. „Kuo tikėsi, tas ir bus, – neabejoja Ugnė. – Svarbiausia – eiti savo keliu.“

Einanti savo keliu jaunoji žurnalistė prasitaria, jog nelabai laiko lieka asmeniniam gyvenimui. „Be to, mūsų darbe daug yra keistai vienišų žmonių,“ – pasakoja Ugnė, dar pati rimtai negalvojanti apie savo šeimą: juk dar ir anksti – reikalingas ir tvirtas pagrindas po kojomis, be to, juk visas gyvenimas prieš akis. O gal princas, pretenduojantis į žaviosios žurnalistės širdį, būtų jos kalėdinė svajonė? Ugnė šypsosi ir pasidalija savo mažyte išmintimi: „Svajones reikia pasilikti sau, tik taip jos ima pildytis!“

Laima GRIGAITYTĖ

Asmeninio albumo nuotraukos.

Nr. 2,   2012 m. gruodžio 15–21 d.