Trys eilėraščiai apie rudenį

***

Atėjom į pasaulį rudenio taku.

Į savo žemę, lapais nubarstytą.

Gyvename mums paskirtu laiku,

Dienos vartus atverdami kas rytą.

Spalvingus kaip nepakartojami klevai,

Įvairiagarsius kaip lietus ar vėjas.

Ne taip ir daug keliu nukeliavai,

Ne viską pasiekei dar, ko norėjos.

Išbandė jau gyvenimas nesyk

Džiaugsmu, skausmu, bėdom ir nemalonėm.

Sutik, kad įdomus jis buvo, pasakyk,

Kad vėl skubi dar nebūton kelionėn,

Kurioj tiek daug neatrastų draugų,

Tiek žodžių netartų, tiek daug švelnumo.

Argi svarbu, kad eit nepatogu,

Kad tenka iškeliaut iš savo „rūmo“.

 Ruduo vėl mūsų gelstančiam kieme,

Rusvi kaštonai, žaižaruojantys šermukšniai.

Į rudeninę pasaką greičiau: „Eime!“

Gyvenimo sūpuoklėm pasisupkim!

Ruduo ir muzika

Lyg pirštai klavišais ruduo nubėgs,

Keistas melodijas žolėn įrašęs.

Diena trumpės, naktis ilgės

Ir blausis saulė tarsi mūsų liūdnos akys.

Minoras, vien minoras gamtoje,

Galbūt todėl, kad jau seniai nežydi gėlės.

Tik kelia puotą vėjas lapų krūvoje,

Nenuorama, išdykęs ir pašėlęs.

O lapai? Jie negali prieštaraut.

Jie, kaip ir mirę žmonės, savo atgyveno.

Ar kas gailėsis jų? Mėgins išgaut

Šlamėtą jų melodiją, kuri paseno?

Kas prisimins akordus jų skambius

Ir vasaros simfoniją saulėtą?

Mes susitaikom, juk kitaip tikrai nebus:

Nulis vėl džiugesį rudeniai lietūs…

***

Tas laikas, kai lapai auksiniai

Nukrinta ant vėstančios žemės.

Tas laikas, kai ilgesio pynės

Į mūsų gyvenimus remias.

Kai skėčiai vėl „budinčiai“ tampa,

Kai debesys saulę užkloja,

Kas laukia už magiško kampo,

Kur vėjai svajas išnešioja?

Lemtis lyg bejėgė mergaitė

Į skubantį rudenį žiūri…

Vytenio Skroblo nuotrauka.