Gražus trešnių, vyšnių derlius, džiuginęs šią vasarą netoli Šunskų esančių Domeikų kaimo sodų, išsidėsčiusių Marijampolės, Kazlų Rūdos savivaldybių ir Vilkaviškio rajono sankirtoje, šeimininkus ir netrukus būsimas lazdyno riešutų derlius – atpildas už šių žmonių ryžtą išsaugoti didžiulius trešnių, vyšnių bei lazdyno riešutmedžių sodus, užimančius beveik 30 hektarų, nuo pražūties. Kęstutis Dapkevičius, Arūnas Maksvytis, Vilmantas Šlekys – trys sodų gelbėtojai – jau treji metai, kai ne tik savo laiką bei jėgas priversti dalinti ir minėtiems sodams, bet ir mokytis mokytis mokytis…
Verslą kūrė iš svajonės, kad… Lietuvoje būtų daugiau sodų
Unikalius sodus (Lietuvoje tokie, ko gero, vieninteliai) šiame krašte prieš daugiau nei vienuolika metų įkūrė vilnietė Jūratė Ramanauskaitė kartu su verslo partneriais iš Belgijos – sodininkystės specialistais Christian Gustin ir Michel Petit. Įkurta UAB „Domeikų sodai“ ir Domeikų kaime užveisti sodai buvo J. Ramanauskaitės svajonės išsipildymas: Vilniaus universitete, biologijos fakultete, baigusi genetikos studijas, ilgą laiką gyveno Klaipėdoje, o į sostinę persikėlė norėdama geriau save realizuoti. Moteris užsiėmė veikla, kurios esmė – vaisių importas, bet vis pagalvodavusi apie širdžiai itin mielą, įdomų verslą, kuris priartintų prie gamtos, leistų iš arčiau pažinti jos dėsnius. Būtent bedirbant vaisių importo firmoje užsimezgė ryšiai su belgais, o verslo idėja kilo tiesiog spontaniškai: su kolega belgu bevažiuojant iš Klaipėdos į Vilnių, akys netrumpos kelionės metu nori nenori krypo į pro langus matomą peizažą. Ypač į akis krito tai, kad Lietuvoje išties nedaug sodų, o didžiuliai žemės plotai tiesiog dirvonuoja. Štai ir šmėstelėjo tuomet mintis: o jei pasodinus sodą… Ši mintis, pritarus moters tėvui Antanui Algirdui Ramanauskui, kuris vėliau talkindavo visuose darbuose, bei padedant minėtiems belgams, po truputį ėmė realizuotis.
Žemės būsimiems sodams J. Ramanauskaitė ėmė ieškoti būtent Suvalkijoje: tai ir tėčio gimtinė, ir palankesnis klimatas (Pietų zona), ir žemė derlingesnė. Po netrumpų ieškojimų išsinuomojo 25 hektarus Domeikų kaime ir pirmiausia užsodino trešnių, atvežtų iš Čekijos ir Belgijos bei vyšnių medžiais. Patarė ir padėjo minėtieji partneriai iš Belgijos, kurie yra savo šalyje vieni iš stipriausių sodininkystės specialistų.
Vietoj iššalusių trešnių – riešutmedžiai
Trešnės jau kasmet duodavo pakankamai gerą derlių, rodos, ko daugiau norėti, tačiau, kaip patyrė pradedanti sodininkė, ne viską gali iš anksto numatyti. Mat dalis trešnių buvo netinkamos Lietuvos klimatui, iššalo, o jų, jau pašalintų iš sodo, vietoje atsirado tuščios erdvės. Tada sumąstė vietoj jų pasodinti lazdyno riešutmedžius. Kodėl gi ne? Jūratė, jogos mokyklos „Gyvenimo menas“ mokytoja, be kita ko, vedanti jogos kursus įvairiuose Lietuvos miestuose, apskritai visiems riešutams, kaip maisto, grožio, sveikatos šaltiniui, negali pagiriamųjų žodžių, vadindamas juos mitybos viršūne, aukščiausios kategorijos produktu, tad sprendimas savo sode įkurdinti riešutyną buvo išties jai priimtinas. Visus lazdyno medžius vežėsi taip pat iš Belgijos. Šiuo metu trijų hektarų plote augantys riešutmedžiai – vienos partnerio belgo išvestos veislės medžiai, kurie pasižymi gausiu vedimu bei labai dideliais riešutais.
Sodus nuo pražūties išgelbėjo trys bičiuliai
Prieš trejus metus J. Ramanauskaitė atsisakė toliau vystyti sodų verslą: žemės nuomotojai nutarė ją parduoti, o pirmumo teisę turėję Ramanauskai pirkti atsisakė (sprendimui įtakos, matyt, turėjo ir nepalankios gamtos sąlygos, tai be gero derliaus palikusios, tai ypač prieš 7 metus išvis iššaldžiusios nemažą dalį trešnių medžių). Žemės nuomos sąlygos buvusios „kietos“: palikti žemę tokią, kokia buvusi pradžioje, t.y. be jokių buvusios veiklos pėdsakų, arba kitaip tariant – jau suaugusio sodo vaismedžiai turėjo būti sulyginti su žeme.
Tuomet vietos ūkininkas Kęstutis Dapkevičius iš Šunskų, bendravęs su Ramanauskais, nutarė žemę nupirkti ir sodą išgelbėti. Bet kaina buvo taip šoktelėjusi, jog vieno žmogaus jėgomis tai pasirodė neįkandama. Tuomet prie idėjos išsaugoti sodus prisidėjo ūkininkas Arūnas Maksvytis iš Gižų bei matininkas Vilmantas Šlekys iš Pilviškių. Trise jau įstengė nupirkti parduodamą žemę – 15 ha, visas sodų sklypas – apie 30 ha (likusią žemę nuomojasi), tačiau į šį plotą įeina ne vien vaismedžiai, bet ir alksnynai, grioviai, apsauginės juostos – „gryno“ sodo sudaro apie 16 ha.
Azartas su verslo vizijomis
Taigi didžiuliai sodai (šiuo metu čia apie 1000 trešnių medžių, apie 300 vyšnių ir apie 4000 lazdyno riešutmedžių), kaip minėta, prieš trejus metus perėjo trijų vyrų žinion. Sodininkystė – ne tik amatas, tai ir menas, mokslas, reikalaujantis daugybės žinių, taip pat didelio gebėjimo sugyventi su gamta, mokėjimo „apeiti“ jos kaprizus. Juolab kad visi trys šio pirkinio savininkai turi savo pagrindinius darbus, jiems visiems labai trūksta laiko, o čia – kai atsilaisvina nuo savo pagrindinių darbų, taigi 100 proc. dėmesio sodams skirti negali. Ir vis dėlto kibo visi trys su šeimomis į sodus iš peties. Darbų daug buvo nuo pat pradžių, jų galo ir dabar nematyti.
Sodus prie 3 metus nupirko smarkiai nušalusius: nėr ko stebėtis: trešnės – labiau šiltų kraštų vaismedis, o mūsų žiemos būna labai kaprizingos (beje, kiekvienais metai dalis jų iššąla…). Tad sodų išsaugojimo darbai prasidėjo nuo kelmų rovimo, nunykusio ploto atsodinimo (kiekvienais metais naujieji šeimininkai atkuria nuo 300 iki 500 medžių, nors neslepia: dar daug reikia atsodinti, perkelti į kitas vietas), įprastos būtinos sodų priežiūros, kuri vegetacijos metu itin intensyvi. Pavasarį – purškia prieš žydėjimą, po nuo kenkėjų, o vasarą, nuskynus vaisius, dar vienas purškimas – dėl medžio žievės apsaugos (beje, vyrai domėjosi, kaip tokiais sodais verčiasi kaimynai lenkai, ir liko maloniai nustebinti, jog jų sodai iš tiesų palyginti labai ekologiški visais atžvilgiais).
O kur žolės pjovimas, genėjimas, sodų saugojimas… Štai pernai sodai atnešė nuostolį: nieko negali planuoti, kai esi priklausomas nuo gamtos…
Visas darbas soduose – tik savo jėgomis, o kalbant apie derliaus nuėmimą – tik rankų (taip buvo skinamos trešnės, vyšnios, taip bus skinami ir riešutai). Derliaus nuėmimo metu vyrai dirba patys su šeimomis, taip pat samdo moksleivius pagal sodo čekius skynimui. Šiemet trešnės, vyšnios jau nuskintos (kol neturi savo šaldymo įrenginių realizacija – opus reikalas: turi labai skubėti parduoti), laukia riešutų skynimas rugsėjo mėnesį. Bet atokvėpio nuo vieno skynimo iki kito beveik nebūna: nuolatinę priežiūrą ir kasdienius darbus papildo ateities planų kūrimas bei pastangos juos įgyvendinti. Štai jau lyg ir sumąstyta, kaip vaismedžius gelbės nuo šalnų – tam ruoštis reikia jau dabar, apsispręsti reikėtų ir dėl sodų laistymo sistemos, kurios dar nėra (šiemet tegu ir neilgas sausmetis neigiamai atsiliepė). Kita vertus, dirbtinis laistymas turi ir savo minusų: medis, kaip ir gyvūnas, kurį šeri: tampa neatsparus… Taigi koks sprendimas būtų teisingiausias?
Sodą naujieji šeimininkai žada plėsti toliau: skiepys laukinių trešnių sodinukus, o riešutmedžio sodinukus jau savo atsodina. Šie žmonės turi verslo viziją – realizuoti sodinukus, mat didelio verslo vien iš derliaus kol kas dar nepadarysi. Apskritai šiuo metu sodai, kaip teigia V. Šlekys, – išprotėjimas, azartas, apėmęs visus tris šeimininkus, taip pat ir nuolatinis domėjimosi sodininkyste iš esmės šaltinis. Juolab kad jų auginami vaismedžiai labai naudingi.
Pagiriamasis žodis trešnėms
Trešnė – slyvinių pošeimio, slyvų genties vaismedis. Trešnė kilo iš Vakarų Azijos, bet Romos laikais atgabenta į Europą.
Trešnės yra vertingos dėl to, kad jose esančias medžiagas organizmas labai gerai ir lengvai įsisavina. Tai viena iš ankščiausiai sunokstančių uogų Lietuvoje. Jose gausu provitaminų A, B grupės vitaminų, C ir P, geležies, kalio, natrio, magnio, kalcio ir fosforo. Šie elementai aktyvina apykaitos procesus, gerina apetitą ir smegenų darbą, stiprina organizmą.
Trešnėse esančios biologiškai aktyvios medžiagos – kumarinai ir oksikumarinai –normalizuoja kraujo krešėjimą ir sumažina trombų atsiradimo riziką.
Tamsiai raudonos spalvos uogose daug antocianų ir karotinoidų – flavonidų, kurie stiprina kraujagyslių sieneles. Todėl manoma, kad kelios šių uogų lėkštutės per dieną – gera profilaktika nuo mėlynių ant kūno, be to, jos sumažina kraujo spaudimą sergantiems hipertonija.
Trešnes patartina valgyti susirgus mažakraujyste, kadangi aprūpina organizmą geležimi, taip pat rekomenduojama sergant reumatu, podagra, artritu – uogose esanti salicilo rūgštis veikia nuskausminančiai, taip pat patariama valgyti žmonėms, sergantiems širdies ligomis – jos aprūpina organizmą kaliu, kuris yra būtinas normaliai širdies veiklai.. Trešnėse daug ląstelinės medžiagos, kurią „mėgsta“ saprofitinės bakterijos. Todėl jos gelbsti sergant žarnyno disbakterioze. Efektyvios šios uogos ir esant vidurių užkietėjimui.
Trešnėje daugiau negu vyšnioje angliavandenių. Didžiąją jų dalį sudaro fruktozė, kuri lėtai skaldosi kraujyje, todėl neapsunkina kasos. Tad trešnės ypač vertingos žmonėms, sergantiems cukralige.
Trešnėse esančios medžiagos aktyvina inkstų ir kepenų darbą – jie aktyviau šalina iš organizmo šlakus. Be to, trešnės teigiamai veikia odą ir padeda sergant įvairiomis odos ligomis – esant spuogams, egzemai.
Jos naudingos odai ir išoriniam vartojimui. Uogų kaukės valo ir mažina poras, pašalina negyvas ląsteles. Atkreipkite dėmesį, kad riebiai odai labiau tinka rūgščios uogos. Ruošiant kaukes reikia derinti trešnes su braškėmis.
Mokslininkai taip pat teigia, kad suvalgius 20 trešnių įmanoma numalšinti skausmą, lygiai taip pat kaip ir su aspirinu ar ibuprofenu.
Nesenai mokslininkai atrado, kad trešnėse yra didelis melatonino, kitaip tariant antioksidanto natūraliai gaminamo mūsų organizme. Manoma, kad jis padeda sulėtinti senėjimo procesą, taip pat kovoti su nemiga. Taigi trešnių valgymas išties gali padidinti melatonino kiekį organizme.
Pagiriamasis žodis lazdyno riešutams
Žmogus valgė lazdynų riešutus jau žiloje senovėje – pirmiausia Juodosios jūros pakrantėje. Čerkesai jį augino jau a. pr. m. e. Iš ten pateko į Viduržemio pajūrio šalis, vėliau ir į kitas Europos šalis.
Riešutai – puikus užkandis skubantiems, būtent jais dietologai pataria malšinti alkį nespėjusiems papietauti (tačiau būkite atsargūs, jei turite skrandžio problemų: riešutai – sunkiai virškinamas maistas, tad apsiribokite nedideliu kiekiu. Geriausia – rinkitės riešutus be odelės. Porcija riešutų (apie 25 gramai per dieną ) turi 125-190 kcal.).
Lazdyno riešutų maistinė vertė milžiniška. Riešutų branduoliuose yra daug baltymų (iki 25 proc.), riebalų (iki 70 proc.), mineralinių medžiagų, E, K, PP ir B grupės vitaminų, mažai angliavandenių ir visai nedaug vandens. Apskritai visų rūšių riešutuose yra nervų ląstelėms būtino lecitino, kuris užtikrina efektyvią smegenų veiklą. Riešutuose esantys selenas ir jodas didina organizmo atsparumą radiacijai, geležis ir varis padeda gamintis raudoniesiems kraujo kūneliams, o folio rūgštis gerina atmintį. Sakoma, kad, kasdien suvalgydami po 85 g riešutų, sumažinsite cholesterolio kiekį kraujyje, užtikrinsite normalų kraujo spaudimą ir išvengsite širdies ligų.
Kasdienei mitybai rekomenduotini žali riešutai. Paspragintuose riešutuose augaliniai riebalai praranda savo naudingąsias savybes, o perkepintuose net susidaro kancerogenų. Lazdyno riešutai stabdo senėjimo procesą. Suvalgę 100 g riešutų, aprūpinsite savo organizmą keturių dienų vitamino E norma. Lazdyno riešutus ypač patartina valgyti vyresnio amžiaus žmonėms. Juose labai nedaug natrio, todėl jie tinka ir turintiesiems aukštą kraujo spaudimą.
Medicinoje riešutai neretai naudojami nuo šlapimtakių akmenligės, o riešutai su medumi – nuo reumato, mažakraujystės. Tai ir organizmą stiprinantis vaistas. Riešutų aliejumi, sumaišytu su kiaušinių baltymu, buityje gydomi nudegimai. Gruzijoje riešutai vartojami kaip vidurių pūtimą mažinantys vaistai, Azerbaidžane degintais didžiojo lazdyno riešutais dažomi antakiai.
Medicinoje vartojami ir lazdyno lapai bei žievė. Lapai turi vitamino C, aliejaus, sutraukiančio kraujagysles, miricitrozido, žievėje gausu aliejaus, rauginių ir dažinių medžiagų, lignocerilinio betulino. Lazdyno lapų ir žievės nuovirą siūloma vartoti esant varikoziniam venų išsiplėtimui, hipertrofijai.
Laima GRIGAITYTĖ
Autorės nuotraukos.
