Kiekvienas žemės lopinėlis Graikijoje turi savo istoriją, kur gimė legendos, tapusios stimulu istorinių ir mitologinių kūrinių atsiradimui. Daugelis senosios Helados vietų apdainuotos Antikos dainių, o užrašyti istoriniai įvykiai, vos prisilietus smalsiam, o gal žingeidžiam žmogui, atgyja iš naujo. Istorinę atmintį saugoti – žmonijos pareiga. Tačiau būna ir kitokių atminties saugotojų…
Diena, kai lankėmės Termopiluose, buvo saulėta, šilta ir… spalvota. Neskubėdami žingsniavome nedidele lygumėle, čia pat garmėjo karšti šaltiniai – nuo jų ir kilo vietovės pavadinimas. Aplink augo skurdi augmenija: vienas kitas krūmelis, nederlingoje dirvoje šaknimis įsikibę, vėjyje siūbavo pavienės smilgos ir daug daug raudonų aguonų.
Palengva kopėme į neaukštą kalvelę. Iš pradžių jos net nepastebėjome – aplink daug tokių panašių aukštumėlių. Kiek tolėliau snaudžia „rimtesni“ kalnai. Rodos, viskas paprasta, nieko išskirtinio ar įstabaus nėra. Graikiškas peizažas ir tiek. Tačiau užkopus į nedidelę kalvelę nuomonė pasikeitė. Čia – pilkapis, menantis nuožmią kovą, liudijantis meilę Tėvynei, pagarbą duotam žodžiui. Čia amžiams nurimę trys šimtai Spartos karių…
Kelionės vadovas mums pasakojo, kad šioje vietoje 480 m. pr. m. e. vyko Termopilų mūšis. Dėl perėjos susikovė persų kariai, vadovaujami Kserkso ir spartiečiai, į mūšį vedami Spartos karaliaus Leonido. Kad sulaikytų persų įsiveržimą į Graikiją, buvo sutarta Termopiluose sujungti ir suvienyti Atėnų bei Spartos kariuomenes. Tačiau mūšio išvakarėse atėniečiai pasitraukė ruoštis Atėnų gynybai. Termopilų perėjoje liko trys šimtai spartiečių, vadovaujamų karaliaus Leonido. Jie suprato, kad nugalėti ar bent atsilaikyti prieš dvylika tūkstančių persų karių vargu ar įmanoma. Spartiečiai garsėjo karingumu, atkaklumu. Spartos jaunuoliai buvo auginami ir auklėjami narsiais Tėvynės gynėjais. Vos sulaukusiems pilnametystės motinos jaunuoliams įteikdavo skydus sakydamos „Su skydu, arba ant skydo“. Šie žodžiai jauniems Spartos vaikinams buvo priesakas ginti Tėvynę, kovoti ir jeigu reikia – žūti, bet jokiu būdu nepasiduoti ir negrįžti pralaimėtojais.
Tokie Spartos motinų sūnūs savo lemtį pasitiko Termopilų mūšyje. Jiems ginti perėją buvo garbės reikalas, daug svarbesnis už gyvybę. Dvi paras trukęs mūšis buvo sėkmingas sumaniems ir narsiems Spartos kariams. Jiems pavyko atremti ir net įbauginti persų kariauną: kiekvienąkart susirėmus žūdavo daug persų, tai patvirtindavo jau tuomet sklandančias legendas apie Spartos nenugalimą kariuomenę. Tik trečioji para spartiečiams buvo nepalanki, lemtinga – juos išdavė vienas iš graikų. Išdavikas parodę priešui slaptą taką perėjoje. Spartos kariai buvo apsupti ir išžudyti ant nedidelės kalvelės. Persai, nors ir laimėjo, bet buvo išsigandę ir demoralizuoti: juk jie vos įveikė priešą, nors karių skaičiumi turėjo didžiulį pranašumą. Ir jei ne išdaviko niekinga paslauga jiems, vargu ar būtų laimėję mūšį. Ši pergalė neatnešė persam pasitenkinimo – jie laimėjo mūšį, bet vargu ar save lakė nugalėtojais.Todėl ir nebepuolė Atėnų, o liko žiemoti Termopiluose.
Šiandien Termopilų mūšio vietą žymi paminklas Spartos karaliui Leonidui, o ant neaukštos kalvelės žuvusiųjų spartiečių garbei rymo antkapinė lenta: visai paprasta, nedidelė, bet primenanti svarbų įvykį visai Graikijai. Grupės vadovas pasakojo, kad visuomet šioje vietoje gali pamatyti paliktas kuklias lauko gėlių puokšteles. Kelis žiedus padėjome ir mes…
Žvilgsnis nuo pilkapio slydo į tolį, glostydamas kalvotą vietovę. Ramybė, jaukus paukščių čiulbėjimas sukūrė ypatingą vietovės atmosferą. Kalvelės papėdėje garmėjo upelis. Tai – karštosios versmės, kuriose anuomet Spartos kariai, nusiplaudami mūšių dulkes, sėmėsi jėgų naujiems susirėmimams. Šiandien jose atsigaivinti gali turistai: nuovargis dingsta iš karto vos kojas įmerkus į siera ir kitais mineralais prisotintą, šiltą upelio vandenį.
O aplinkui, kur pažvelgsi, vėjelyje lengvai suposi raudonų aguonų žiedai. Čia jų niekas nei sėjo, nei augino – tai laukų, pievų augalai, kurių Graikijoje matėme beveik visuose mūsų lankytuose objektuose. Labai simboliška…Tik tuomet dar nežinojau legendų apie aguonas. Nežinojau, kokią reikšmę šis augalas turi graikų tautai. Tačiau kažkas mano viduje tyliai kuždėjo, kad aguonos čia auga ne šiaip sau, ne atsitiktinai, kad jos yra šios vietos istorijos dalis. Aplankė pojūtis, lyg būčiau atvykus į svečius. Lyg svetingai sutikta čia tebeesančių nematomų šeimininkų ir jų kviečiama išklausyti pasakojimus apie anų, žiaurių istorinių dienų,įvykius. Taip pat aguonos, o gal tie nematomi šeimininkai tarsi prašė papasakoti apie dabarties Graikijos žmonių gyvenimą, tarsi teiravosi, ar jų taip mylėtą ir gintą šalį dar vis vadina narsia, turinčia turtingą istorinę, mitais apipintą praeitį. Šis keistas pojūtis paskatino mane pasidomėti aguonos simbolika.Vos grįžusi iš kelionės ėmiausi šio darbo ir likau giliai nustebinta…
Graikų mituose pasakojama, kad Demetra, žemdirbystės deivė, Motina Žemė, turinti galią suteikti mirtingajam nemirtingumą, vieną iš savo mylimųjų, netikėtai žuvusį Mekoną, pavertė skaisčiai žydinčia aguona. Ši gėlė taip pat ir graikų sapnų dievo Morfėjaus simbolis. Dar viena ir, ko gero, artimiausia mano pojūčiams simbolinė reikšmė yra tai, kad aguonos laikomos karo lauke žuvusių kareivių atminimo simboliu.
Žvelgiant į kadaise vykusio nuožmaus mūšio vietą ir regint skurdžioje augmenijoje daugybę raudonų aguonų, tarsi matai narsių Spartos karių dvasias, besisupančias raudonuose aguonų žieduose. Simboliška… galbūt…
Autorės nuotraukos.
