„Kai sirpsta vyšnios Suvalkijoj“
O juk buvo tokie vakarai:
Saulė, vasara, vakaras, gėlės,
Kai širdis man kartojo :„Gerai,
Danguje tik lengvi debesėliai!“
Kai sūpuoklės vis kilo aukštyn,
Aš skridau su jomis tarsi vėjas,
Bet ir Laikas skubėjo greityn,
Barstė Būtį vilties trupinėliais.
Nuskubėjo Vaikystė basa
Ir Jaunystė lyg vaškas ištirpo.
Pina Vasara saulės kasas,
„Suvalkijoj vėl vyšnios prisirpo“…
Tas tirpstantis laikas
Tas tirpstantis laikas, tas skubantis kelias
Pūkus pienių vaikos, nešioja, kol gali.
Pavasaris greitas ir vasaros puotos.
Gyvenimo kraitis talpus ir spalvotas.
Tos dūžtančios svajos, tos viltys vilioklės
Lyg rudenio skaros, senoviškos koklės.
Tai mūsų pasaulis, namai mūsų šičia.
Ir gėlės, ir saulė, laukai ir bažnyčia.
Vaikai ir anūkai, tėvai ir seneliai,
Ir rūpesčių rūkas, ir džiaugsmo takelis…
Kur Tu?
Kur tu, Laime, nuskubėjai? Ar nebeateisi?
Kartų tiek užsukt žadėjai? Kur dabar slėpeisi?
Tik rausvi Dienos šešėliai, saulę paskandina.
Liūdesys, žaibu atskriejęs, Džiaugsmo žiedus skina.
Vakaras apkloja žemę purpurinėm drobėm
Iš Dienos aruodų semiam subrandintą lobį:
Ką įvertinti nespėjom, tai, ko nepamatėm:
Laukėm Laimės tarsi fėjos, aukštus bokštus statėm.
O ji buvo tik mergaitė, laikanti kraitelę.
Paskubėjome praeiti, kai aplink taip žalia…
Puikiai, Aldute! 🙂