Prabėgo gyvenimas mums pro mokyklos langus,
Prabėgo jaunystė pražydusiais žiedais.
Kiekvienais metais vėjas šoka svajingą valsą,
Mes būsime tie patys, tik kitais veidais.
/Liaudies kūryba/
Šiandien Lietuvoje ir mūsų Marijampolėje didelė šventė – paskutinis skambutis. Tai bene vienintelė diena per visą mokinio dvylikos metų karjerą, kai „skambutiečiai“ keliasi dar neprašvitus ir susėdę į mašinukes važiuoja žadinti mokytojų. Ir taip nuo pat nepriklausomybės atkūrimo… Visoje Lietuvoje ir mūsų Marijampolėje… Ir šiems neturintiems fantazijos buvusiems „mokinio krepšeliams“ visi linki (cituoju visų laikų geriausią švietimo ministrę J. Petrauskinę): „Mokykloje aidintis paskutinis skambutis kviečia jus į naują, naujas erdves ir galimybes atveriantį bei savarankišką gyvenimo etapą. Drąsiai jį pasitikite, įgyvendinkite visas svajones, kurkite savo ir Lietuvos ateitį… O svarbiausia – būkite kūrybingi, laimingi, atsakingi Lietuvos piliečiais. Linkiu gražių ir į priekį vedančių atradimų.“. Kūrybingumas prasideda ir baigiasi tėvų nupirkta mašinuke ir balionėliais iš Mikės Pūkuotuko pasaulio. Kiekviena karta mano, kad ji yra išskirtinė, tik retam duota suvokti, kad mokyklose, gimnazijose paskutinis skambutis nuskamba kasmet. Tai tokia darbo rutina. Šių metų „skambutiečiai“ bent jau galės pasiguosti, kad jie tapo visų laikų išskirtiniais tuo, kad beveik viskas vyks virtualioje erdvėje. Beje, tai labai turėtų patikti Marijampolės vadovams, kurie nerte panėrę į virtualų „Veidaknygės“ gyvenimą.
Šį penktadienį minima ir tarptautinė biologinės įvairovės diena. Gamta taip surėdyta, kad yra gydomųjų savybių turinčių augalų, yra piktžolių, yra grožį ar kvapą skleidžiančių, yra parazituojančių, yra tinkamų tik pašarui, yra ir medingų augalų bei kanapių ir t.t. Todėl „skambutiečių“ viltis, kad gyvenimas bus toks, kokio jie nori, sveiku protu nepagrįstas. Gamta taip surėdyta, kad vieni bus turtingi (ir nebūtinai buvę mokslo pirmūnai), kiti nueis šunkeliais, dar kiti nugyvens pilką mūsų šalies piliečio gyvenimą. Ir tik vienas kitas taps žinomu ir minimu per šimtmečius. Todėl ir sakau: „Sveiki atvykę į pragarą! Hell‘s bells!“
