Vieną kartą per metus, per šv. Agotos dieną, minimą vasario 5 d., visos Plutiškės (Kazlų Rūdos sav.) pakvimpa kepama duona. Rūgštus ir skalsus jos kvapas, sumišęs su rugio rauda, prakaito skoniu ir žemės alsavimu, tądien Plutiškių gimnazijos bendruomenės dėka pasisklaido po visus namus, pripildydamas juos sotumu ir iš amžių atėjusiu tikrumu. Laikas čia tuomet iš XXI amžiaus staigiai šokteli bent pora šimtmečių atgal, sustoja mažutėje trobelėje ir grįžta atgal, pasilikdamas senosiomis vertybėmis alsuojančių žmonių likime. Tame pačiame – poetų apdainuotame, rašytojų atvaizduotame… Štai kodėl duonos kvapas tąkart kvepia ir vasaros karščiu, pliskinančiu pro mažučius XIX amžiaus kaimo trobelės langelius, ir žiemos speigu, pyškinančiu kiemo tvoras, ir rudens vėjais, kaukiančiais kamine, ir pavasario upeliais, gūrančiais nuo laukų, žadinančiais rugį…
Nepamokinės veiklos diena
Kiekvienais metais šv. Agotos, arba Duonos, dienai Plutiškių gimnazijos bendruomenė (mokiniai, jų tėvai, mokytojai) kruopščiai ruošiasi gerokai iš anksto, o kai ateina vasario 5-oji, gimnazijoje skelbiama nepamokinės veiklos diena.
…Taigi ir šįkart vasario 5-ąją gimnazija šurmuliavo nuo pat ankstyvo ryto. Pirmiausiai čia vyko mokinių kūrybinės dirbtuvės su klasių vadovais (mokiniai kepė duoną, iš sūrios tešlos lipdė skulptūrėles, piešė, repetavo vaidinimus, šokius, dainas), tiesa, vien gimnazijos teritorija neapsiribojusios.
Sakralus momentas – su duona, pagarbiai apgaubta lininio rankšluosčio, gimnazijos abiturientai keliauja į Plutiškių bažnyčią. Čia jie dalyvauja šv. Mišiose, kurių metu duona pašventinama, tad gimnazijos vyriausieji po šv. Mišių grįžta jau su ypatingų galių turinčia duonele.
Iškilmingasis laikas – šventė, kūrybinių darbų pristatymas bei pačių keptos duonos ragavimas – persikelia į gimnazijos salę. Pirmiausiai susirinkusiuosius pasitinka mažiausių mokyklos bendruomenės narių darbų parodėlės: pirmokų skulptūrėlių iš sūrios tešlos (jiems padėjo technologijų mokytoja Alė Muliauskienė), antrokų – dailės darbelių duonos tema.
Šviežios duonos kvapas salėje net matomas! O kaip kitaip? Net keturios klasės kepė duoną: penktokai kepė duoną gimnazijos direktorės Irenos Kašauskienės namuose, o kepdami rengė pristatymą „Kokiais gražiais vardais senovėje duoną vadino?“, II klasės gimnazistai – mokyklos valgykloje, I klasės gimnazistai – bendramokslio namuose, III – auklėtojos. Šventės metu duonos kepėjai ne tik dalijosi mintimis, kuo pačių kepta duona yra geresnė už pirktą parduotuvėje, tačiau ir pristatė duonos kelią, pasidalijo savo keptos duonos receptu.
Toliau – meninė šventės dalis: moksleivių parengtos dainos, šokiai, net mini spektaliukai: Šeštokai su trečiokais inscenizavo pasaką duonos tema, kitą pasaką suvaidino septintokai su ketvirtokais.
Šventės vedėjai (aštuntokai bei istorijos mokytoja Edita Jūrienė, kartu su mokytoja Rūta Šiugždiniene organizavusi šią šventę) priminė šios dienos šventimo ištakas, papasakojo duonos atsiradimo legendą, taip pat visą salę įtraukė į smagų žaidimą: kiekvienai klasei buvo išdalinti dubenėliai su sumaišytais žirnių, kviečių ir perlinės kruopų grūdais, kuriuos reikėjo išrinkti į atskirus dubenėlius (greičiausiai su šia užduotimi susidorojo šeštokai).
Duonos šventę gimnazijoje savo dainomis, šokiais papuošė Plutiškių etnografinis ansamblis „Vabalkšnė“, visą gimnazijos bendruomenę įtraukęs į šokio sūkurį, kuriame visi buvo lygūs: ir pradinukai, ir abiturientai, smagiai sukosi poros, čia pat besimokančios šokio žingsnelių.
Šventė baigėsi gražia akcija: moksleiviai pasileido į kaimą ir šventinta duona apdalijo visus Plutiškių gyventojus.
Legendų keliu: Šv. Agota, Duonos diena, ir Plutiškės
Šv. Agotos, kaip Duonos dienos, ištakos mūsų tautoje siekia labai tolimus laikus. Vasario 5 d. nuo seno lietuviai garbino ugnies deivę Gabiją ir kasdieninį maistą – duoną. Šią dieną buvo kepama duona, atliekamos aukojimo apeigos Žemynai ir Žemėpačiui. Tikėta, kad apeigose pašventinta duona pagelbsti kilus gaisrui, saugo nuo ligų.
Krikščionybė senąją lietuvių šventę sutapatino su Šv. Agotos varduvėmis, duona šią dieną imta šventinti bažnyčiose.
Kaip teigia legenda, Šv. Agota gimė Sicilijoje III a. viduryje. Ji buvusi viena iš ankstyvosios krikščionybės kankinių (tuomet krikščionybė dar nebuvo pripažinta, krikščionys buvo persekiojami). Agotai piršosi Katanijos miesto prefektas, tačiau ji nenorėjo tekėti, nusprendė būti tyra ir tarnauti Dievui, dėl to buvo atiduota į viešnamį. Vėliau Agota vėl sulaukė to paties pasiūlymo, tačiau vis tiek nesutiko. Tuomet ji buvo žiauriai nukankinta, jai nupjovė abi krūtis, galiausiai sudeginta ant laužo (štai dėl to ji laikoma sergėtoja nuo gaisrų). Paveiksluose ir drožiniuose Šv. Agota buvo vaizduojama laikanti padėklą su nupjautomis krūtimis. Vėliau, norint išvengti tokio žiauraus vaizdo, krūtys buvo pakeistos dviem kepaliukais duonos…
Ne veltui senoji lietuvių šventė bei Šv. Agotos diena taip prigijo Plutiškėse. Įprastas, bet dabar jau daug kur egzotika tapęs ritualas (kaip toj pasakoj: žemę išarti, grūdą pasėti, rugį nupjauti, nupjovus iškulti, miltus sumalti, tešlą išminkyti, karštoj krosny iškepti ir tik tada sviestu tepti…) Plutiškių krašte iki šiol labai gyvas. Čia šeimininkės nesikrato duonos kepimo, kaip nesikratė net sovietiniais laikais, kai duonos kepimas namuose buvo kone pamirštas reikalas. Pagarba duonai, jos keliui užkoduota ir kaimo pavadinime. Apie kaimą, nešiojantį duonos plutos vardą, sklando ne viena legenda. Viena iš populiariausių – apie dėkingą Prienų bajorą, kuris XVIII amžiaus viduryje į miškingą kraštą, kuriame nuolat medžiodavo, kartu buvo pasiėmęs savo mažametę dukterį. Mergaitei atsiskyrus nuo būrio ir miške pasiklydus, bajoras iššukavęs, rodės, kiekvieną plotelį, tačiau mažylės tuokart jam nepavykę surasti. Prapuolenė atsiradusi tik po kelių dienų. Mergaitė papasakojusi, kad ją, išalkusią, sušalusią ir leisgyvę, miške aptikęs vargingos išvaizdos jaunuolis. Jis bajoraitę pavalgydinęs duonos plutele ir šitaip išgelbėjęs nuo mirties. Atsidėkodamas už sugrąžintą dukterį, 1791 metais Prienų bajoras toje klaidžioje miškavietėje pastatęs koplyčią, aplink kurią pradėję kurtis gyventojai. Šie maldos namai, 1801 metais rekonstruoti į bažnyčią, ir dabar žymi Plutiškių miestelio centrą.
Ritualinis duonos kepimas – ir meilės gimtajam kraštui išraiška
Kaip minėta anksčiau, Plutiškių gimnazija jau daugelį metų Šv. Agotos dieną paverčia švente mokyklos ir kaimo bendruomenei. Anot gimnazijos direktorės I. Kašauskienės, tokių švenčių tikslas – ugdyti pilietinę savivoką per savo gimtinės, tėviškės etnokultūros paveldą, tradicijas, papročius, tarmę. Bet ne tik. Tokiu būdu lengvai, gyvai puoselėjamos tradicijos, istoriškai susidarančių ir įsitvirtinančių kultūros formų – papročių, vaizdinių, simbolių, idėjų – perdavimas iš kartos į kartą, lemiantis tautos kultūros išlikimą. Su šventės ritualiniu duonos kepimu taip ugdoma pagarba darbui, šiltam tarpusavio bendravimui, meilė gimtajam kraštui…
Laima GRIGAITYTĖ
Autorės nuotraukos.
Kokia garbinga ir graži tradicija,kokia ypatinga pagarba duoneliai mūsų kasdieniai! Šaunuoliai plutiškiečiai!