Sūduviai tremtiniai – įžymieji gintarautojai Semboje

Pratarmė

Tolimoje senovėje baltai gyveno didelėje Centrinės ir Rytų Europos teritorijoje. Ją, be dabartinės Lietuvos ir Latvijos, sudarė Baltarusija, šiaurės vakarinė Ukrainos dalis, vakariniai Rusijos rajonai, Karaliaučiaus kraštas ir nemažas šiaurės rytų Lenkijos rajonas. Manoma, kad visas šis apibrėžtas plotas viršijo 860 000 km² (Z. Zinkevičius, Lietuvių tautos kilmė, 2005, p. 26). Šioje didžiulėje teritorijoje pagal archeologinius paminklus, baltiškų hidronimų išplitimą mokslininkai skiria vakarų ir rytų baltų gyventas teritorijas.      

Vakarų baltų kultūros žemėje jau vidurinio neolito laikotarpyje (4000–3000 m. pr. Kr.) susiklostė Pamarių kultūra; slaviškoje istoriografijoje šiai kultūrai taikomas Žucevo kultūros vardas (Rzucevo – Žucevo gyvenvietė yra dabartinės Lenkijos teritorijoje prie Baltijos jūros į šiaurę nuo Gdynės); pagal Pamarių kultūros gyvenviečių naujausius tyrimus, ji yra 400–500 m. senesnė už virvelinės keramikos kultūrą. Tokios gyvenvietės išsidėsčiusios siauru pajūrio ruožu nuo Šventosios Lietuvoje per Karaliaučiaus žemes iki  Ostravos gyvenvietės ir Žucevo Gdansko vaivadijoje, Lenkijoje. Kaip teigia archeologas dr. Algirdas Girininkas (Lietuvos archeologija, t. 1: Akmens amžius, p. 183), „Pamarių kultūros kilmei nustatyti labai svarbūs buvo Pribrežnoje (buvęs Heidewaldburg, dabar Karaliaučiaus miesto priemiestis) gyvenvietės tyrimai ir medžiagos datavimas“ (Zalcman, 2004). Šioje gyvenvietėje po pastatu rastas Pamarių kultūros laikotarpio palaidojimas su gintaro dirbiniais.

Viduriniame, vėlyvajame neolite Sembos pusiasalis buvo Baltijos jūros rytinio ir vakarinio regiono gintaro dirbinių paplitimo centras. Vokiečių archeologas Vilhelmas Gertė (Gaerte) 1929 m. rašė, kad neolito kultūroje gintaras buvo pagrindinė mainų prekė, už jį buvo gaunama druska, titnagas, vėliau bronza. Jis taip pat nurodė, kad prie Aismarių pakrantės, prie Leižūnų (dabar Mamonovas, buv. Leysuhnen) rastas trijų centnerių gintaro žaliavos lobis – daugelis šių dienų tyrėjų jį priskiria bronzos amžiui.

Naujausių tyrimų duomenimis, daroma prielaida, kad Pamarių kultūros susidarymo pradžia laikytina gintaro gavybos, rinkimo, papuošalų gamybos ir mainų verslo plitimas. Labai daug apie Pamarių kultūros bendruomenes pasako Juodkrantės neolito gintaro dirbinių rinkinys, sudarytas iš 435 aprašytų dirbinių, priskiriamų radiniams nuo vidurinio neolito iki vėlyvojo neolito ir ankstyvojo bronzos amžiaus. Kitas stambus neolito laikų gintaro apdirbimo centras radosi Šventosios gyvenviečių areale. Visi čia pagaminti gintaro dirbiniai yra Pamarių kultūros žmonių kūriniai.

Europos archeologinių tyrimų sintezė parodė, kad Pamarių kultūra buvo labiau išplitusi nei manyta iki pastarųjų metų. Ji užėmė teritorijas, kurias vakaruose juosia Vyslos upė, pietuose – Pripetės, rytuose – Dniepro baseinas, o šiaurėje jos peržengia Dauguvą ir net toliau. Yra įvairių nuomonių apie šios kultūros lopšį ir jos išplitimą, einant toliau nuo pajūrio srities į žemyno gilumą. Tačiau galima tvirtai teigti – ji darė didelę įtaką žemyno gilumos sričių bendruomenėms: vyko platūs daiktiniai mainai ir keitimasis gamybine bei gyvensenos patirtimi. Žinoma, einant tolyn ji susimaišiusi su vietine kultūra. Visoje Lietuvoje rasta jos gyvenviečių, iš jų paminėtina Sūduvoje, Šakių rajone, esanti Kubilėlių gyvenvietė. Vėlyvajame neolite į šią kultūrą pavyko įsiskverbti virvelinės keramikos kultūros gyventojams, bet jie nepakeitė jos, tik papildė. Pamarių kultūra yra laikoma baltų genčių užuomazgos kultūra. R. Rimantienė mano, kad su šia kultūra vakarų baltai pradėjo išsiskirti iš bendro baltų arealo (R. Rimantienė, Nida. Senųjų baltų gyvenvietė, p. 177).

Šioje kultūroje apie 900–750 m. pr. Kr. ėmė išsiskirti trys vakarų baltų sritys: prūsų (siaurąja prasme), galindų ir sūduvių. Kalbiškai nuo rytų baltų jos galutinai atsiskyrė ne vėliau kaip IV–III a. pr. Kr. Publijus Kornelijus Tacitas (I a. po Kr.) ir Klaudijas Ptolemajas (II a. po Kr.) jau nurodo atskiras vakarų baltų gentis: aisčius, galindus ir sūduvius. Į šiaurę nuo Sembos žemės ir sūduvių gyventų plotų susiformavo kuršiai, kiek vėliau pradėjo išsiskirti nadruviai, skalviai, o pietinėje vakarų baltų arealo dalyje, į vakarus nuo sūduvių gyventų plotų prie Mauro ir Sniardvų ežerų susiformavo didelė ir galinga galindų gentis, aktyvi gintaro prekybos kelio į Romos imperiją dalyvė.

Publijus Kornelijus Tacitas (apie 55–120 m.) apie 98 metus veikale Germanija rašė, kad aisčiai … seklumose ir pačiose [jūros] pakrantėse vieninteliai iš visų [žinomų genčių] rinko gintarą, jų pačių vadinamą glesum (glaesum).

Amžių tėkmėje šiose vakarų baltų žemėse susiformavo gentinių žemių bendruomenės su gerai išvystytais amatais, žemdirbyste, gyvulininkyste ir prekybiniais ryšiais, išplėtotu pilių, gyvenviečių tinklu. Sembos pusiasalyje radosi viena turtingiausių Sembos žemė su labai gausiais gintaro telkiniais iš eoceno epochos laikų (truko 55–34 mln. m.; eocenas – „nauja aušra“). Manoma, kad čia yra susitelkę apie 90 proc. pasaulio gintaro atsargų (A. Bliujienė, Lietuvos priešistorės gintaras, p. 63).

Semba nuo I tūkstantmečio pr. Kr. buvo viena iš pagrindinių „šiaurės aukso“ tiekėjų Europoje. Ypač jos reikšmė išaugo Romos imperijos laikais.

Neabejojama, kad gintaras buvo viena svarbiausių mainų priemonių, jį labai vertino civilizuota Pietų Europa. 1700–1600 m. pr. Kr. daug gintaro dirbinių pasirodo Mikėnų kultūros kapuose Graikijoje. Homero Odisėjoje (aprašomi įvykiai siekia VIII a. pr. Kr.) sakoma: „karaliaus rūmai buvo išpuošti variu, auksu, gintaru, dramblio kaulu ir sidabru“, o Penelopė nešiojo gintaro ir aukso vėrinį „kaip saulę“. Herodotas Halikarnietis (apie 490/480–425 m. pr. Kr.) veikale Istorija rašė apie tolimiausias Europos vakaruose gyvenusias tautas ir į Šiaurės jūrą įtekančią Eridano upę, iš kurios gabenamas gintaras (Herodotas, Istorija, III, 115, p. 195). Dėl Vidurio Europoje ir Graikijoje aptinkamo gintaro baltiškosios kilmės neabejojama, nes Baltijos gintaro sudėtis skiriasi nuo kitur randamo.

XVI a. viduryje – XVII a. Baltijos jūros baseino gintarą vėl išpopuliarino įvairių žemėlapių kūrėjai, mokslinės studijos apie gintaro-sukcinito (lot. succinus „sakai“) kilmę.

Į pietus nuo Sembos žemės susiformavo kitos baltų žemės: Notanga, Varmė, Barta, Pagudė, Galinda. Į pietvakarius – Pamedė, Sasna ir Kulmas.

Kulmo žemė buvo Vyslos dešiniajame krante, jos vingyje. Ši žemė turėjo didelę strateginę reikšmę kitoms vakarų baltų žemėms, tai buvo tarsi langas, vartai, atveriantys taką į kitas baltų žemes. Joje ant Vyslos kranto nuo X a. gyvavo Kulmo pilis ir miestas (dabar Lenkijos Chelmno miestas), jis galėjo kontroliuoti labai svarbų Vyslos vandens kelią ir juo gabenamą gintarą iš Sembos.

Prūsų etnonimas (Bruzi) istoriniuose šaltiniuose pirmą kartą paminėtas IX a. (845 m.) anoniminio autoriaus, bavarų geografo kūrinyje Šiaurės Dunojaus krašto miestų ir sričių aprašymas. 965 m. prūsus mini ispanų keliautojas žydas Ibrahimas ibn Jokubas, kuris rašė, kad prūsai gyvena prie Baltijos jūros, turi savo kalbą ir drąsiai kovoja su skandinavų vikingais „Rus“. Manoma, kad pradžioje prūsų vardu buvo vadinama Prūsų žemės, esančios pietvakariuose, Pamedės ir Pagudės sritys, ir tik pamažu šis pavadinimas užkariautojų kryžiuočių pastangomis perėjo kitoms sritims. Nuo X a. pabaigos prūsų vardas bei Prūsija minima daugelyje šaltinių, tarp jų ir Nestoro X a. metraštyje.

Kryžiuočių-Vokiečių ordino prūsų žemių užgrobimas

Neprisiminus Vokiečių-Kryžiuočių ordino vykdytų prūsų žemių nukariavimų pradžios, neįmanoma objektyviai kalbėti apie Sūduvos krašto naikinimą, ir ne tik jį. Sūduvos sąsajos su Lietuva eina iš amžių gilumos: prisiminkime Nadruvą, Skalvą, kurios priskiriamos Prūsijai, bet yra nepaneigiamų archeologinių, istorinių, kalbinių įrodymų, kad tai lietuviškos žemės. Jų lietuviškumą patvirtina ir popiežiaus Inocento IV legato Modenos vyskupo Vilhelmo 1243 m. aktas (A. Matulevičius, Mažoji Lietuva XVIII a., p. 6 ). Mūsų krašto Sūduvos lietuviškumo sąsajos tęsėsi ir po Kryžiaus karų: Sūduvos kaimai – Sūduvos Kampas Semboje, Mažoji Lietuva prūsų-lietuvių žemėse.

1206 m. Prūsijoje gyveno apie 170 tūkst. žmonių (H. Boockmann, Vokiečių ordinas, p. 91), vidutiniškai skaičiuojant 5,48 žm./km² – tankiausiai iš visų to meto aplinkinių kraštų, ir, matyt, tai buvo turtingiausias kraštas pietryčių Pabaltijyje. Kai kurie istorikai mano, kad čia jau buvo susidariusi prūsų žemių konfederacija, nors jos saitai buvo silpni – nebūta vienijančio, vyraujančio kunigaikščio, ir ji daugiau reiškėsi kovose gindama savo žemes. Vidutinis Prūsų žemės gynybinis potencialas buvo apie 17 tūkstančių gyventojų, vienoje žemėje vidutiniškai galėjo gyventi apie 2 800 šeimų.

Daugeliui mūsų yra susiformavęs vaizdas, kad prūsų nukariavimas prasidėjo Kryžiuočių ordinui atėjus į Pamario kunigaikštystę. Toks vaizdas turi pagrindo, kadangi jis susidaręs fiksuojant prūsų nukariavimo faktą. Tačiau prūsų pavergimas buvo prasidėjęs dar X a. (prisiminkime arkivyskupo Adalberto karinę misiją), jis greitai išsiplėtė ir įgavo Kryžiaus karų mastą. Popiežius Honorijus III 1217 m. kovo ir balandžio bulėmis nustatė, kad su prūsais turės kovoti arčiausiai Prūsijos esančios Mozūrijos-Mazovijos ir Kujavijos kunigaikštysčių suburtos jėgos. Pirmieji kryžiaus žygiai prieš prūsus nebuvo sėkmingi, todėl buvo plečiamas dalyvaujančių juose arealas. Be Lenkijos ir Pamario, į juos pradėta įtraukti Vokietijos bažnyčias: negalintys vykti į Palestinos žygius turi žygiuoti prieš prūsus. Vyko gana permaininga kova. Prūsai sugebėjo atsiimti iš Mazovijos kunigaikščio anksčiau užimtą Kulmo žemę, kuri pagal geografinę padėtį buvo tarsi langas į kitas prūsų žemes. Tą gerai suvokė abi pusės, ir dėl jos vyko atkaklios kovos. 1222–1223 m. kare, kuriame dalyvavo Mozūrijos-Mazovijos kunigaikštis Konradas, Krokuvos – Lešekas Baltasis, Žemutinės Silezijos – Henrikas Barzdotasis, Pamario – Sventopelkas ir Vartislovas, Gniezdo arkivyskupas, Krokuvos, Plocko, Vroclavo, Lebos, Poznanės ir Kujavijos vyskupai, buvo iš dalies užgrobta Kulmo žemė ir joje pradėta kurti nuolatinė ekspansijos į Prūsiją bazė. Čia 1232 m. kryžiuočiai pastatė mūrinę pilį, atkūrė miestą ir pavadino Kulmu. Tai senas baltiškas oikonimas, kildintinas iš vandenvardinės šaknies kul- „sukti, lenkti“ su -m- formantu, turinčių prasmines sąsajas su Vyslos vingiu ir jos dešinio intako Frybos vinguriavimu.

1215 m. Prūsijos vyskupu buvo paskirtas cistersų Olivos vienuolyno brolis Kristijonas. Paskirtasis vyskupas parodė daug ryžto ir sugebėjimų rinkti iš kilmingų prūsų ir Lenkijos kunigaikščių žemių donacijas. Jau 1216 m. popiežius Inocentas III patvirtino apkrikštytų kilmingų prūsų Svarbūno ir Varpodos, Kališo kunigaikščio žemių dovanojimus vyskupui Kristijonui. 1222 08 05 Lončino sutartimi Konradas vyskupui Kristijonui Kulmo žemėje kunigaikščio teisėmis perleido keletą pilių bei kaimų. Netrukus prasidėjo didžiulės kombinacijos ir falsifikatai, siekiant visai teisiškai užvaldyti šią žemę, ir reikia pasakyti, kad čia vyskupas su vėliau prisidėjusiu Kryžiuočių ordino didžiuoju magistru, tos srities meistru Hermanu Zalcu, pasiekė, jog visa ši žemė tapo Ordino donacija, patvirtinta popiežiaus. Taip sukurta Ordino bazė tolesnei prūsų nukariavimo politikai vykdyti. Jau esu minėjęs Kryžiuočių ordino atėjimo į Prūsijos pasienį priežastis: Vakarų ir Rytų bažnyčių įtakų arealo plėtimo priešprieša, Vokiečių-Kalavijuočių ordino siekis sukurti savo valstybę užgrobtose žemėse.

Ordino didysis magistras Hermanas Zalca (1210–1239) puikiai sugebėjo išnaudoti objektyvias prielaidas ir momento galimybes, siekdamas sukurti valstybę ir užgrobti prūsų žemes. Neaptariant visų Ordino atėjimo į Kulmą niuansų, dera tik pabrėžti, kad nuo derybų pradžios 1225 m. iki 1230 m., kai popiežius Grigalius IX 1230 09 12 bule patvirtino Kulmo žemės dovanojimą, vyko didelis politinis diplomatinis žaidimas. 1226 m. dar neegzistuojanti Vokiečių ordino valstybė buvo įforminta Šv. Romos imperijos imperatoriaus Rimino bule, ja buvo garantuotas teritorinis suverenumas, atleista nuo imperijos kunigaikščių prievolių ir gautos imperijos kunigaikštystės teisės netampant jos dalimi. H. Zalca nedavė leninės priesaikos nei popiežiui, nei imperatoriui. Tai vėliau buvo labai klastingai naudojama Ordino grobikiškose kovose su Lietuva. Ordinas net nebandė vaduoti ar išpirkti vyskupo Kristijono, kai jis pateko į prūsų nelaisvę ir buvo joje net penkerius metus, nes Kristijono nelaisvėje praleistas laikas leido išvengti jo bandymo padaryti Ordiną priklausomą nuo vyskupo.

Po šių didelių diplomatinių laimėjimų pagaliau 1230 m. į Pavyslį atvyko kryžiuočių būrys su Hermanu Balka, kurį Hermanas Zalca paskyrė Prūsijos magistru. Tai buvo lenkų feodalų jėgų papildymas ir naujas agresijos prieš prūsus etapas, placdarmo prieš Lietuvą kūrimo pradžia. Netrukus lenkų feodalai buvo pakeisti vokiečių.

1231 m. kryžiuočiai pradėjo sistemingą Prūsijos užkariavimą, ir prūsai jiems vieningai nepasipriešino. Pradžioje eidami pagal Vyslą, 1231 m. kryžiuočiai nukariavo beveik visą Kulmą ir pastatė čia Kulmo ir Kvidzyno pilis. Jų grobiamuosius žygius rėmė Mozūrijos, Kujavijos, Krokuvos, Vroclavo, Pamario kunigaikščiai ir atvykę iš Vokietijos riteriai. Prūsų žemių nukariavimai tęsėsi daug dešimtmečių, jų skirtini keli etapai.

Pirmasis, 1231–1241 m. – kai buvo pavergtos visos prūsų žemės, liko nepavergta tik Sambija (Galinda, Sūduva, Nadruva, Skalva nebuvo prūsų gentys, prie prūsų jas priskyrė kryžiuočiai, siekdami grobikiškų tikslų ir norėdami falsifikatais dėl Kulmo žemių dovanojimo pridengti savo pretenzijas ir į šias žemes). Šiame laikotarpyje tik trys prūsų žemės buvo sutelkusios savo karius (1239), bet tai buvo tik epizodas, o ne sistema. Su kryžiuočių nukariavimais vyko ir ekonominė ekspansija, jie įsitvirtino karinėmis ir ekonominėmis priemonėmis. Karinės – buvo statomos tvirtos pilys su gerai parengtomis įgulomis, ekonominės – į kraštą pritraukiami vokiečių kolonistai, kolonizuojamos žemės, prūsų diduomenė papirkinėjama privilegijomis, žeme, valstiečiams įvestas lažas, prie pilių statomi miestai, kuriamos Ordino valdymo struktūros.

Antrasis etapas apima 1242–1253 m., jame prasidėjo pirmasis Prūsijos sukilimas. Kaip teigia istorikas Edvardas Gudavičius, pagrindinė sukilimo priežastis buvo visų prūsų nepasitenkinimas kryžiuočių visapusiška priespauda ir beteisiškumas. Akstinas sukilimo pradžiai buvo Pamario kunigaikščio Sventopelko prasidėjusi kova su Ordinu, kuris ėmė visiškai nebepaisyti jo interesų, ir Prūsijos padalijimas į vyskupijas, susijusias su Ordino valdžia. Padalijimas į vyskupijas lėmė ir Kristijono idėjos sukurti valstybę su prūsų diduomenės reikšmingu vaidmeniu joje žlugimą. Sventopelkas sudarė sąjungą su prūsais, ir sukilimo pradžia prūsams pavyko, jie atsikovojo beveik visą teritoriją, kryžiuočių rankose liko tik stipriausios pilys: Elbingo, Balgos, Torno, Kulmo ir Rėdeno.

Sventopelką iš užnugario puolė Mozūrijos kunigaikštis Konradas, ir jis, paveiktas naujo paskirto popiežiaus legato Lenkijai, Prūsijai ir Pamariui, nutraukė bendradarbiavimą su prūsais, o 1248 m. lapkričio mėnesį sudarė taikos sutartį su Ordinu. Prūsams į pagalbą 1243–1244 m. atėjo sūduviai, jie kartu su prūsais įžengė į Kulmą ir sumušė kryžiuočių kariuomenę prie Renzės pelkių (E. Gudavičius, Kryžiaus karai Pabaltijyje ir Lietuva XIII a., p. 72). Apie šį mūšį, jame dalyvavusius sūduvius rašo ir Petras Dusburgietis Prūsų žemės kronikoje – trečios knygos 39 dalyje: „…su prūsų žemės naujakrikščiais bei sūduviais surinko milžinišką kariuomenę, kuri, nekalbant apie kitas nelaimes, kaip apie paimtus į nelaisvę, užmuštus ir nesuskaičiuojamą grobį, pavertė dykromis visą Kulmo žemę, išskyrus tris pilis: Torunę, Kulmą ir Rudiną“. Bendras prūsų sukilimas, Renzės mūšis leidžia teigti, kad prūsai turėjo žemių konfederaciją, gimusią kovoje su kryžiuočiais ir išsaugotą, bent iš dalies, žiauraus jų administravimo sąlygomis. Kita labai svarbi išvada – prūsų žemės turėjo nemažai ryšių su sūduviais. Kryžiuočių ordino vadai buvo priversti ieškoti ne tik karinių priemonių – šaukėsi Vokietijos riterių pagalbos, bet ir ėmėsi derybų su prūsų diduomenės atstovais. To rezultatas – 1249 m. vasario 7 d. Pamedėje, neseniai Ordino pastatytoje Kristburgo pilyje, popiežiaus atstovo, Ordino vadovybės, Kulmo vyskupo ir Ordino didžiuosius smūgius patyrusių Pamedės, Varmės, Notangos prūsų diduomenės atstovų pasirašyta taikos sutartis. Dalis vakarinių prūsų gavo atokvėpio, bet Ordinas ėmėsi kitų prūsų žemių nukariavimo ir kova vyko toliau. 1253–1254 m. buvo nukariauta Barta ir Galinda, 1254–1258 m. – Semba.

1249 m. sutartis rodo, kad priversti pripažinti Ordino valdžią prūsai stengėsi apsisaugoti nuo kryžiuočių savivalės, neteisėto žemės ir turto praradimo, kryžiuočių teismų piktnaudžiavimo. Sutartis prūsų diduomenei davė kai kurias garantijas. Naujakrikščiams pažadėta teisė savo kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą paveldėti, įsigyti ir įkeisti arba palikti testamentu. Parduoti turtą leista sau lygiems prūsams, vokiečiams ar pamarėnams, tačiau su sąlyga, jog bus duodamas Vokiečių ordinui užstatas, atitinkantis parduodamo turto vertę, kad pardavusysis nepabėgtų pas pagonis ar kitus Ordino priešus. Jeigu kuris prūsas neturi įpėdinių, tai jam mirus nekilnojamasis turtas atitenka Ordinui arba feodalui, kurio žemėje tas naujakrikštis gyveno. Jeigu mirusysis savo kilnojamąjį ar nekilnojamąjį turtą būtų užrašęs Bažnyčiai ar dvasininkui, tai šis turtas per metus turi būti parduotas mirusiojo giminaičiams, o gauti pinigai atiduoti Bažnyčiai arba dvasininkui, o jeigu tai nebūtų padaryta – turtas atitenka Ordinui. Priėmusiems katalikų tikėjimą ir pareiškusiems Ordinui lojalumą buvo garantuojamos asmens laisvės tapti dvasininku, riteriu, naudotis teismų gynyba. Už tai prūsai turėjo atsižadėti savo mitologijos, papročių, eiti į sunkią karo tarnybą Ordinui ir kasmet mokėti duoklę produktais – vieną dešimtinę. Istorikas Romas Batūra, tyrinėjęs šią sutartį, daro išvadą, kad pagoniškas kraštas buvo gerai išvystytas, jame buvo ryški turtinė, socialinė diferenciacija, turėta žymių statybinių pajėgumų. Pagal sutartį pamedėnai pasižadėjo per 1249 m. pastatyti 13 bažnyčių, notangai – 3, varmiai – 6, ir aprūpinti tas bažnyčias žeme, kiekvienai po 8 ūbus (vidutiniškai apie 200 ha), mokėti dešimtinę nuo 20 margų (apie 11–12 ha) ir duoti du jaučius, arklį ir karvę.

Ordino ir prūsų taikos sutartis yra labai vertingas istorinis dokumentas, prūsų religijos ir mitologijos šaltinis. Jo lotyniško originalo nuorašo tekstai buvo paskelbti Varmės aktų kodekse ir Prūsijos dokumentų rinkinyje. Dalis šios sutarties teksto išspausdinta Baltų religijos ir mitologijos šaltiniuose, t. 1. Manau, yra prasminga ją pateikti.

VOKIEČIŲ ORDINO TAIKOS SUTARTIS SU ATKRITUSIAIS PAMEDĖS, VARMĖS IR NOTANGOS SRIČIŲ PRŪSAIS, SUDARYTA TARPININKAUJANT POPIEŽIAUS NUNCIJUI IR DALYVAUJANT KULMO VYSKUPUI

1249 VASARIO  7

[…] Dažnai minimiems naujakrikščiams, ypač Pamedės, Varmės ir Notangos gyventojams, toliau mes išaiškinome, kad žmonės yra visi lygūs, kol nenusideda, ir kad tik nuodėmė padaro žmones vargšus ir klusnius; taigi kiekvienas, kad ir koks jis būtų laisvas, tampa nuodėmės vergu, jei yra padaręs nuodėmę. Jie, nenorėdami netekti minėtosios laisvės ir būti toliau žmogaus valdomi dėl nuodėmės, mūsų ir kitų minėtųjų asmenų akivaizdoje tvirtai, ištikimai savo valia prižadėjo Dievui, Romos bažnyčiai ir dažnai minimiems broliams, kad nei jie patys, nei jų vaikai nebesilaikys ateityje nei šių, nei kitų pagoniškų papročių: mirusiuosius deginti arba žemėje laidoti su žirgais ar su žmonėmis, ar su ginklais bei drabužiais arba kokiomis brangenybėmis. Priešingai, jie prižadėjo savo mirusiuosius krikščionių papročiu laidoti kapinėse, o ne už jų; stabui, kurį jie buvo įpratę kartą per metus pririnkę vaisių puošti ir garbinti kaip dievą – jį praminė Kurka [turima mintyje nenupjautų paskutinių rugių Ievaro kasa-pėdas ir pabaigtuvių šventė] – ir kitiems dievams, kurie nesukūrė nei dangaus, nei žemės, kad ir kokiais jie būtų vadinami vardais, daugiau neatnašauti aukų. Priešingai, jie visą laiką būsią tvirti Viešpaties Jėzaus Kristaus ir Katalikų bažnyčios tikėjimo išpažinėjai bei nuolankiai pavaldūs Romos bažnyčiai. Prižadėjo jie taip pat nelaikyti savo tarpe tulisonių nei lygašonių – didžiausių melagių ir veidmainių [tulisoniais prūsai vadino asmenis, atliekančius laidojimo apeigas, mirusiojo garbstytojai, kunigai-žyniai]. Jie, nelyginant pagonių kunigai, laidodami mirusiuosius, nusipelno pragaro kančių, kai kalba apie blogį ir gėrį, giria mirusiuosius už jų vagystes ir plėšikavimus, nešvarius darbus, grobimus ir kitas ydas bei nuodėmes, kurias jie būdami gyvi buvo padarę. Pakėlę į dangų akis, šaukdami jie melagingai tvirtina matą čia pat esantį velionį, skriejantį ant žirgo per vidurį dangaus, pasipuošusį žvilgančiais ginklais, nešantį rankoje vanagą ir su dideliu būriu palydos einantį į kitą pasaulį. Tokiomis ir panašiomis melagystėmis jie klaidina žmones ir traukia atgal į pagonių papročius. Jų, kartoju, prižadėjo savo tarpe daugiau niekad nebelaikyti […]

Be to, jie nutarė konfiskuoti turtą tėvų, kurie savo vaikų per minėtąjį laiką, niekindami krikštą, nepakrikštys, ir turtą suaugusiųjų, kurie, kad ir paraginti, užsispyrę atsisakys priimti krikštą, o juos pačius išvarys nuogus, vienmarškinius už krikščionių žemių, kad jų piktos kalbos nesugadintų kitų gerų papročių. […] (Vertė Leonas Valkūnas)

Pastabos: laužtiniuose skliaustuose pateiktos pastabos yra autoriaus; iš sutarties teksto matome, kad ji yra trečio asmens daugiau aprašomojo pobūdžio aiškinimas, joje ryškus vienpusis diktatas. Verčia labai abejoti kai kurie teiginiai apie prūsų šeimos narių tarpusavio santykius. Natūraliai kyla klausimas, kaip esant tokiai padėčiai prūsų bendruomenėse, kokia aprašoma vadinamojoje sutartyje, jie sugebėjo išsiugdyti tokį dorovės, moralės lygį, kuris leido ilgą laiką kovoti ir atsilaikyti prieš Ordino galybę?  Galima daryti prielaidą, kad rengiant jos nuorašus neišvengta tam tikrų netikslumų.

Trečias prūsų kovos etapas – 1260–1274 m. – Didysis prūsų sukilimas. Po sudarytos sutarties Prūsijoje nebuvo ramu, Ordino būriai rengė plėšiamuosius žygius į aplinkines žemes ir, matyt, nelabai laikėsi taikos sutarties. Buvo nukariauta Barta, Semba. 1260 01 21 popiežiaus Aleksandro IV bulė kryžiuočiams leido prūsus, atsisakiusius statyti pilis, įkalinti arba imti iš jų įkaitus (įkalinti jų artimiausius giminaičius). Kryžiuočiai jautė bręstantį nepasitenkinimą ir visokiais būdais stengėsi jį slopinti. Sužinoję, kad prūsų žymiausi vitingai – diduomenės vadai susirinko į Lencenbergo prūsų pilį (buvo Aismarių pakraštyje tarp Karaliaučiaus ir Balgos), ją apsupo ir padegę pilį visus juos sudegino.

Prūsų žymiausių vitingų barbariškas nužudymas sukėlė visuotinį galingą nepasitenkinimą, kuris virto Didžiuoju prūsų sukilimu. Prūsų ryžtą sukilti paskatino ir palengvino laimėtas didžiausias mūšis Pabaltijyje prie Durbės 1260 07 13, jame žemaičiai sutriuškino jungtines Kryžiuočių ir Livonijos ordinų pajėgas, kurioms dar talkino danų ir švedų daliniai. Mūšyje žuvo Kryžiuočių ordino maršalas Henrikas Botelis ir kiti žymūs vokiečių kariuomenės vadai.

Sukilimas prasidėjo 1260 09 20 ir apėmė visas prūsų žemes, išskyrus Pamedę. Per sukilimą prūsai susijungė į žemių konfederaciją ir tai jiems teikė jėgų. Ją sudarė žemės: Bartos, kuriai vadovavo Dyvanas, Notangos – Herkus Mantas, Pagudės –  Auktuma, Sembos – Glandas, Varmės – Glapas. Kaip pripažįsta istorikai, nuolatiniai prūsų sąjungininkai buvo sūduviai, vadovaujami Skomanto, padėjo nadruviai ir skalviai. Lietuvos parama pasireiškė 1262 m. vasarą – buvo surengti žygiai prieš Ordino sąjungininkę Mozūriją (Mazoviją), Kulmą, Pamedę, tačiau dėl Lietuvoje prasidėjusių vidaus karų parama nutrūko. Pradiniame sukilimo etape 1260–1264 m. sukilėliai užėmė visą Prūsiją, bet neįstengė paimti stipriausių pilių – Balgos, Elbingo, Karaliaučiaus, Torūnės ir kitų. Ordinas tebekontroliavo vandens kelius, Aismarių pakrantes. Herkaus Manto vadovaujami sukilėliai 1261 m. sumušė kryžiuočių kariuomenę Pakarvių mūšyje, 1263 m. – Liubavos mūšyje, sudegino Marienverderio pilį Pamedėje, laimėjo dar keletą mūšių, bet per 14 kovos metų žuvo daug prūsų karių, jų žymių vadų, ir jie negalėjo atsilaikyti prieš vis gausėjančią vakarų paramą, prieš paskelbtą ekonominę blokadą ir Ordino papirkinėjimus prūsų vitingų. Ilgiausiai, iki 1274 m. pabaigos, laikėsi Pagudės sukilėliai. 1273 m. buvo nužudytas Herkus Mantas, žymiausias sukilėlių vadas.

Jaunystėje Herkus buvo kryžiuočių paimtas įkaitu ir laikomas Magdeburge (Vokietijos miestas), išėjo riterio mokslus, išmoko vokiškai, ir nelaisvėje įgytas karo mokslo žinias panaudojo kovoje su pavergusiu prūsus Kryžiuočių ordinu.

Žinomas viduriniųjų amžių istorijos tyrinėtojas vokietis Hartmutas Bokmanas (Boockmann; 1934–1998) yra parašęs daug darbų apie Rytų ir Vakarų Prūsiją, jo knygoje Vokiečių ordinas pripažįstami prūsų pavergimo baisumai, kuriuos apibendrintai nusako prūsų gyventojų sumažėjimas nuo 170 tūkst. Vokiečių ordino atėjimo į Prūsiją metais iki 90 tūkst. žmonių 1300 metais (H. Boockmann, Vokiečių ordinas, p. 91). Taigi per nukariavimo laikotarpį gyventojų sumažėjo net 80 tūkst. Prūsija neteko beveik pusės visų gyventojų, didžioji jų dalis buvo nužudyta arba žuvo kovose už savo teisę būti prūsais, ir tik nedidelė dalis pasitraukė į Lietuvą.

Sukilimo reikšmė didžiulė – jis penkiolikai metų sustabdė kryžiuočių ekspansiją į Lietuvos žemes. Šis laikotarpis leido sustiprėti Lietuvos valstybingumui ir apsiginti nuo Kryžiuočių ordino grobikiškų kėslų. Numalšinus sukilimą 1274–1277 m. kryžiuočiai užkariavo Nadruvą ir Skalvą, o 1277 m. pradėjo žygius į Sūduvą, siekdami pavergti sūduvius, išeiti prie Nemuno, sukurti atramos taškus ir pradėti sistemingą Lietuvos nukariavimą. Tokia strategija ir panaši taktika buvo taikoma nukariaujant prūsų žemes.

Sūduvių kovos su kryžiuočiais

 Sūduviai buvo artimiausi nukariautų prūsų gentainiai, skaudžiai išgyveno dėl jų netekčių, stengėsi stiprinti savo pilių gynybinę galią. Tai matome iš trečio pilių pylimų stiprinimo etapo ir siekio burti jėgas prieš bendrą priešą, kuris plėšė ir žudė jų žmones, grobė turtą ir savinosi žemes, kuriose jie gyveno nuo neatmenamų laikų, sukūrė savo kultūrą, savo pasaulėvaizdį. Istoriniai šaltiniai sūduvius mini kaip labai taikingus, darbščius, saugančius savo tėvų įkvėptas dorovines vertybes – pagarbą amžiui, savo gentainiams (čia nebūta elgetaujančių), meilę gamtai, pagarbą darbui. Matyt, šioje žemėje visiems buvo gera gyventi. Sūduviai mokėjo gražiai dalintis žemiškosiomis gėrybėmis, ir tai kiek stabdė jų visuomenės politinę brandą. Ji suintensyvėjo atsiradus išoriniams pavojams. Šie procesai turi savo raidos dėsningumus ir laiką. Priešų pradėti žemių nukariavimai nutraukė šiuos procesus. Istoriniai faktai apie sūduvių dalyvavimą prūsų sukilimo kovose, jų diduomenės papirkinėjimus siekiant pritraukti jų karius kovoti su Mindaugu (o pagrindo tam buvo – žemių dovanojimai Ordinui), ir atvirkščiai – dalyvavimas Mindaugo stovyklos pusėje, žygiai į Prūsiją jau po sukilimo pralaimėjimo akivaizdžiai rodo, kad sūduviai turėjo žemių konfederaciją, kurią sudarė dešimt žemių. Turėjo ir tų žemių vadus, kariaunų vadus. Mums žinomi keli jų vardai. Žymiausias buvo Skomantas, kiti – Gedetas, Komotas, Kantigirdas, Ruseinis, Skurda, Vadola.

Nuo Kryžiuočių ordino užmojų nukariauti ne tik Prūsiją, bet ir Lietuvą neatsiliko Vokiečių ordino išstumtas iš Prūsijos Livonijos bei Prūsijos arkivyskupas Albertas. Jis, dar nepradėjus žygių prieš Sūduvą, 1248 m. įšventino Sūduvos vyskupu Henriką. Buvo skubama aplenkti Ordiną tęsiant vyskupo Kristijono „politinę liniją“. Lenkijos kunigaikščiai nuolat puldinėjo Sūduvos pietines žemes. 1249 m. Mozūrijos kunigaikštis Zemovitas kartu su haličėnais puolė sūduvius. Kryžiuočių ordinas prieš žygį į Žemaitiją 1260 m., siekdamas apsaugoti savo pietines sienas, sudarė 1260 06 15 Trošino taikos ir pagalbos sutartį su Mozūrijos kunigaikščiu Zemovitu. Šia sutartimi Ordinas sutiko perleisti Zemovitui vieną šeštadalį Sūduvos žemių (reikia manyti, pietinėje dalyje).

Kaip matome, politinis, ideologinis mūsų žemių nukariavimas prasidėjo gerokai anksčiau. Ar jautė mūsų protėviai artėjantį pavojų? Regis, taip. Prūsija buvo akivaizdus to pavyzdys.

Mūsų protėviai pagal savo jėgas padėjo prūsams jų pirmo sukilimo metu 1244 m., jau minėtame Renzės mūšyje sumušdami kryžiuočius. Kartu su Lietuvos kariuomene, vadovaujama kunigaikščio Treniotos, dalyvavo 1262 m. birželio mėnesį žygyje į Mozūriją ir Kulmo žemę. Šio žygio metu buvo nužudytas kunigaikštis Zemovitas už jo suokalbį ir Sūduvos žemių dalybas su kryžiuočiais. Sūduviai, vadovaujami Skomanto, 1263 m. vėl surengė didelį žygį padėti sukilusiems prūsams. Jo metu buvo sugriauta Liubavos pilis ir keletas kitų pilių Kulmo žemėje. 1273 m. sūduviai kartu su prūsais sugriovė Bartenšteino pilį prie Alnos upės. Kitais metais sūduviai, nadruviai ir skalviai apsiautė Beselėdos pilį, buvusią miške netoli Bartenšteino (dabar Bezledai) ir ją smarkiai nuniokojo.

 Po Lietuvos vidaus kovų vėl sustiprėjo lietuvių ir sūduvių bendradarbiavimas, siekiant sulaikyti Ordino, 1274–1277 m. užgrobusio Nadruvą ir Skalvą, veržimąsi į rytus. Kunigaikštis Traidenis surengė ypač didelį lietuvių, sūduvių karo žygį 1277 m. spalio mėnesį. Šį žygį plačiai aprašo Petras Dusburgietis Prūsų žemės kronikoje. Siekdamas pajusti to laiko kovų įtampą, noriu pateikti tai ne perpasakodamas, o ištisai cituodamas. Kartu reikia pastebėti, kad kronininkas visuomet mato tik krikščionių kančias, pagonių žudymas jam buvo Dievo palaimintas dalykas.

192 (187) Apie Kulmo žemės bei Graudingo, Marienverderio, Santyro, Kristburgo pilių apygardų nusiaubimą ir Klemento pilies sugriovimą.

 Tuo metu Kulmo žemėje gyveno brolis Bertoldas iš Nordhauzeno, krašto komtūras, kuris, šiaip jau apdairiai tvarkęs ūkio reikalus, kur kas mažiau tiko karui (matyt, mažiau buvo tam linkęs), todėl jis ir negebėjo duoti deramo atkirčio priešo išpuoliams. Dėl to sūduviai vis dažniau įsibraudavo į Kulmo žemę [Kulmo žemė – Ordino atramos bazė, ji nedalyvavo prūsų sukilime] ir, smarkiai nuniokoję dievo tautą, viską šioje žemėje sudeginę bei išgrobstę, pasitraukdavo; pajutę, kad niekas jiems nebesipriešina, jie išdrįsdavo net su maža kariuomene brautis į Kulmo žemę. Galop magistras paskyrė šios žemės krašto komtūru brolį Hermaną iš Šenenbergo, prityrusį karvedį, kuris jiems pradėjo drąsiai priešintis: kiekvieną kartą, kai sūduviai su nedidele kariuomene įsibraudavo į Kulmo žemę, jis su ginklanešiais drąsiai jiems pastodavo kelią, užpuldavo juos ir sumušdavo, daugybę išžudydamas, o kitus išsklaidydamas; jis tiek kartų šitai padarė ir tiek jų išžudė, kad sūduviai daugiau nebedrįsdavo rodytis be didelės kariuomenės. Įniršę dėl tokio savo žmonių pralaimėjimo ir tokių didelių nuostolių, patirtų Kulmo žemėje, Skomantas, sūduvių vadas, su 4 tūkstančiais savo gentainių ir stipria lietuvių kariuomene įsiveržė į Kulmo žemę 11 tūkstančių mergelių dieną [1277 10 21], pasiryžęs visokeriopai atkeršyti už savųjų žūtį. Iš pradžių jie smarkiai užpuolė vieno vasalo pilį, vardu Plovista [dabar Plovenžas], buvusią Osos upės pakrantėje; būtų ją sugriovę, jeigu galop nebūtų susitarę su pilėnais, kad šie jiems duosią du patyrusius vyrus, kurie netikėlių kariuomenę nuvesią, šitaip jie išvengė žūties. Po to jie partaukė prie Rudino, Lypos [dabar Lipenekas į pietryčius nuo Kulmo] ir galop prie Velzaco [dabar Veldzondzas į rytus nuo Kulmo] pilių, pastarosios papilį iki pamatų sudegino. Paskui jie smarkiai užpuolė vieno vasalo pilį, vardu Turnicas [dabad Tužnicė į pietryčius nuo Grudziondzo], tačiau dėl geros pilėnų gynybos tą dieną puldami nieko nepešė, nors kiaurą naktį pilį išlaikė apsiaustą. Kitą dieną, supratę, jog pilį gina kur kas daugiau ginklanešių, nei manė, pasitraukė, nė nemėgindami antrą kartą pulti. Paskui atžygiavo prie Klemento pilies [dabar Plementa], kuri priklausė vienam vasalui, ir ją, apstoję iš visų pusių, užpuolė; galop, pakišę ugnį, iki pamatų sudegino, joje žuvo šimtas krikščionių, neskaitant moterų ir vaikų, išvarytų į nelaisvę. Pagaliau jie patraukė prieš šias pilis ir miestus: Graudingą [dabar Grudziondzas, dešiniajame Vyslos krante, Kulmo žemės šiaurėje], Marienverderį, Santyrą ir Kristburgą, viską, kas kelyje pasitaikė, arba išžudė, arba paėmė į nelaisvę, arba pavertė pelenais. Paskui sugrįžo atgal su neįkainojamu grobiu: galybe krikščionių ir daugybe visokių daiktų. Nė vienas išmintingas žmogus negali be ašarų galvoti apie šios kariuomenės padarytus blogus darbus, apie baisingas dievo tautos skerdynes, apie išniekintus bažnyčios sakramentus bei jos tarnus. (72)

Po Nadruvos ir Skalvos pavergimo 1277 m. pradėta sistemingai grobti Sūduvos žemes. Iki to laiko Ordinas, kalaviju ir papirkimais pavergęs prūsų diduomenę ir su jos pagalba nuslopinęs prūsų pasipriešinimą, naudodamas prūsų baudžiavinį darbą, labai intensyviai toliau plėtė pilių tinklą. Pilys buvo pagrindiniai Kryžiuočių ordino atramos punktai, jose nuolat stovėjo karinės įgulos, jos rengdavo represijas kilus prūsų nepaklusnumui. Per 1231–1277 m. palyginti nedidelėje teritorijoje Ordinas pastatė 15 pilių: 1231 m. – Torno, 1232 m. – Althauzo, 1232 m. – Kulmo, 1233 m. – Marienverderio, 1236 m. – Elbingo, 1237 m. – Christburgo, 1239 m. – Balgos, 1252 m. – Klaipėdos, 1253 m. – Kroicburgo, 1253 m. – Christverderio, 1253 m. – Karaliaučiaus (Königsberg), 1265 m. – Tepliavos (Tapiau), 1266 m. – Brandenburgo, 1277 m. – Brambergo, 1277 m. – Manenburgo. Kitu pilių statymo etapu arčiau Lietuvos buvo pastatyta dar 25 pilys. Nadruvių žemėje pastatyta didelė ir tvirta mūrinė Įsruties (Insterburg) pilis. 

 Kryžiuočių ordinui pradėjus Sūduvos nukariavimą, Lietuva, kaip valstybė, dar buvo per silpna, kad galėtų įtraukti į savo sudėtį periferines žemes ir jas apginti. Tam trukdė ir kovos su Livonijos ordinu, Haličo-Voluinės, Mazovijos kunigaikščiais, taip pat vidinės priežastys.

 Petras Dusburgietis rašo, kad, užkariavus visas Prūsijos žemės gentis, beliko vienui viena, bet visų galingiausioji – sūduvių, kurią broliai [riteriai] narsiai puolė, sutelkę gausią kariuomenę. Priskirti sūduvius tiesiogiai prūsams mažų mažiausia neteisinga, bet kryžiuočiai, jų ideologai sąmoningai diegė mintį, kad Prūsija – tai ir Sūduva.

Sūduvių Kampas Semboje

 Sūduvos užgrobimas naikinant jos etninius pamatus – priverstinai  išvejant, iškeldinant iš gimtųjų žemių autochtonus sūduvius, naikinant jų papročius, draudžiant jų tikėjimus, sugriaunant visuomeninę bendruomeninę sanklodą ir fiziškai naikinat jos nešėjus– didžiulis Kryžiuočių ordino nusikaltimas.

 Dalis žmonių gelbėdamiesi nuo kryžiuočių persikėlė į Lietuvą, kita dalis kaip vergai buvo ištremti į jau nukariautą Sembos pusiasalį ir įkurdinti jo šiaurės vakarų dalyje, netoli Kuršių nerijos pradžios. Čia jie buvo paversti baudžiauninkais – gintaro rinkėjais, žemdirbiais, pilių statytojais, nes Kryžiuočių ordinui po prūsų žemių nusiaubimo labai trūko darbo jėgos. Vėliau tos vietos labai ilgai buvo vadinamos Sūduvių Kampu (Sudauischer Winkel). Tokį tos teritorijos vardą Sembos pusiasalyje lėmė gyventojų daugumos priklausymas sūduvių genčiai. Sūduvių Kampas tapo pagrindine gintaravimo vieta Sembos pusiasalyje nuo jo šiaurės vakarinės dalies iki Kuršių nerijos pietinės dalies. Pasak Petro Dusburgiečio, Kryžiuočių ordinas čia atkėlė – prievarta atvarė daugiau nei 3 000 sūduvių.

 Praėjus daugiau kaip 200 metų nuo sūduvių tremties istoriniuose dokumentuose pasirodė žinių apie ten gyvenančius sūduvius – tai leidžia pažvelgti į mūsų proprotėvių gyvenimą iki pat XVII a., kai jie galutinai ištirpo – susiliejo su greta gyvenusiais prūsais, lietuviais ir sudarė naujos besiformuojančios etninės lietuvininkų grupės branduolį. Akstinu atsirasti tokių žinių tuo metu buvo domėjimasis antika ir protestantų dvasininkų ieškojimas naikintinų pagonybės liekanų.

Mūsų protėviai sunkiomis ilgos tremties sąlygomis sugebėjo išsaugoti dvasios tvirtybę, genties etninį savitumą kaimo bendruomenių lygmenyje, ir tai XVI a. juos subūrė į didelę sūduvių koloniją Sembos baltų žemėje. Čia jie gyveno trijose didelių kaimų grupėse.

Pirmoji buvo Sembos šiaurės vakarų dalyje, čia susiformavo kaimai: Diržkaimis (vok. Dirschkeim, rus. Donskoje), Kuršiai didieji (vok. Gr. Kuhren, rus. Primorjė), Varnikai (vok. Warnicken, rus. Lesnoje), Raušiai (vok. Rauschen, rus. Svetlogorsk) ir kiti. Į šias vietas pirmiausia iš jų gimtinės buvo atvaryti sūduviai.

Antroji – šiauriniame pusiasalio krante pagal Kuršių marių pietinį krantą: Šakių (vok. Schaken, dabar Kaširskojė) parapijoje, kur būta kaimų Sudau, Sudniken ir Labguvos (vok. Labiau, dabar Poleskas), kur sūduvius XVI a. pabaigoje mini parapijos kunigas Jonas Bretkūnas. Jis pirmasis išvertė į lietuvių kalbą visą Bibliją, rašė prūsų žemės kroniką, jo motina buvo prūsė, jis pats mokėjo septynias kalbas. J. Bretkūnas, remdamasis XVI a. pasklidusia informacija, aprašo sūduvių tikėjimus, apeigas ir dievus.

Trečioji – į vakarus nuo Karaliaučiaus, Medinavos (vok. Medenau, dabar Longvinas) ir Vargių (vok. Wargen, dabar Kotelnikovas) apylinkėse.

Ingė Lukšaitė mano, kad autentiškiausiai sūduvių gyvenimą apie 1535 m. aprašė rašytojas Johanas Polianderis. Jis buvo kunigaikščio Albrechto rūmų bibliotekos konsultantas, liuteronybės įvedimo Prūsijos kunigaikštystėje patarėjas, Karaliaučiaus Senamiesčio bažnyčios kunigas, gyvenęs 1486–1541 m. J. Polianderis rašė, kad sūduviai pirmoje kaimų grupėje gyvena 7–8 mylių (viena prūsiška mylia yra apie 7,5 km) ilgio ir apie vienos mylios pločio pajūrio juostoje, kuri jūreivių vadinama Pustų ragu.

Kunigaikščio Albrechto Brandenburgiečio rūmų gydytojas Andrius Aurifaberis 1551 m. išspausdintoje Gintaro istorijoje mini dar visą grupę sūduvių kaimų: Alt Tief – neišlikęs, Krecke – neišlikęs, Rodums – neišlikęs, Lasnicken – neišlikęs, Tirškaimį-Kirškaimį (vok. Kirchkeim, dabar Fevralskojė), Ampe – neišlikęs, Palvininkų (vok. Palmnicken, dabar Jantarnas).

Prūsijos bei Mažosios Lietuvos istorikas filosofijos magistras Kristofas Hartknochas (1644–1687) yra minėjęs sūduvių kaimą Pleviškius (Plavissken, Plauendorf, dabar Plavni) prie Priegliaus upės.  

Sūduviai tremtiniai – žymieji gintarautojai

Baltijos jūros baseino gintaras skiriasi nuo kitų Europos fosilinių sakų gana dideliu sukcinito (gintaro rūgšties) kiekiu, sudarančiu iki 8 proc. Ši gintaro ypatybė leido gana tiksliai nustatyti gintaro apdirbimo ir plitimo kelius nuo vėlyvojo neolito iki viduramžių laikų ir vėliau.

Kryžiuočiams užgrobus prūsų žemes, tarp jų ir turtingiausius pasaulyje gintaro telkinius Semboje, Vokiečių ordinui gintaro gavyba, apdirbimas, prekyba tapo labai svarbia ir pelninga ekonomikos šaka, nes sūduvių vergų darbas Ordinui nieko nekainavo. Jie patys turėjo prasimaitinti ir viskuo apsirūpinti dirbdami jiems priskirtą žemę.

J. Polianderis nurodo, kad kunigaikštis turi daugiau kaip 32 sodžius-kaimus, kurių gyventojai pagal seną prievolę visoje jūros pakrantėje iš jūros gaudo, lyg žvejoja gintarą, kuris jų tėvų kalba „Gentarus“ vadinamas. Polianderis teigia pats užrašęs „seno rimto“ žmogaus, apie 40 metų gyvenusio tarp pajūrio sūduvių, pasakojimą. Iš to, kad sūduvių kaimai išsidėstę išilgai pajūrio ir pamario, galima teigti, kad jie čia pradėjo žvejoti gintarą nuo tremties pradžios. Tremtis iš pagrindų pakeitė jų darbo pobūdį – buvę žemdirbiai, auginę žirgus, dabar tapo ir žvejais. Žirgas dabar jiems asocijavosi su atjojančiu kunigaikščio arba vyskupo pareigūnu – gintaro surinkėju, prievaizda. Apie sūduvių kasdienybę rašoma:

Kai aprimsta vėjas ir nuslūgsta bangų sūkuriai, arba kitą dieną, jei jūra nepaliaujamai banguoja, sūduviai ruošiasi darbui, uoliai stebėdami jūros pakrantę, kad galėtų įvertinti audros stiprumą. Tada eina vieną arba dvi mylias, diena ar naktis būtų, nusirengia skubėdami, su nuo kranto atsimušančiomis bangomis nuogi skuba į jūrą, apsirūpinę tinkleliais, įtvirtintais dvišakėse ilgose lazdose, kurių šerdys yra per uolektį perskeltos, tinklelio žiotys susemia iš gelmės grįžtantį nuo kranto su srove gintarą, arba išgriebia pirma negu grįžtanti banga jį į jūrą nugramzdina […] Ant kranto laimikio laukia žmonos; jos šaltu metų laiku pakūrusios ugnį šildo vyrus, sušalusius apsupdamos įkaitintais apsiaustais, kad po valandėlės jie vėl šoktų į jūrą. Taip tęsia darbą iki gali iškęsti.

Už darbą jie gaudavo druskos užmokestį – kiek svėrė jų surinktas gintaras, tiek gaudavo druskos, šią naudojo žuviai sūdyti – pagrindiniam savo maisto produktui. Naudotas atlygio matas rodo didelę neteisybę, gintaras už druską yra nepalyginamai lengvesnis. Sūduvių tremtinių sužvejotas gintaras krovė didžiulius pelnus pirma Ordino vadovybei, Sembos vyskupui, o vėliau Prūsijos kunigaikščiui.

Gintaro gavyba buvo griežtai monopolizuota, į pakrantes nebuvo įleidžiami pašaliečiai. Visų gintarą renkančių sūduvių viršininkas buvo Pajūrio valdytojas. Jis paimdavo gintarą iš renkančių sūduvių ir išdalindavo druską, o sukauptą gintarą pristatydavo Gintaro magistrui. Ordino laikais jis gyveno Laukstyčiuose, vėliau Diržkaimyje (vok. Dirschkeim, dabar Donskojė). XVII a. Girmavoje (vok. Girmowe, dabar Ruskojė) buvo vadinamieji Gintaro rūmai. Juose veikė šešių žmonių specialus teismas byloms už gintaro vagystes bausti. Pakrantės sargybiniai buvo įpareigoti visus sūduvių vyrus, kuriems sukako 18 metų, varyti į gintaro žūklę ir vasarą, ir žiemą. Šie sargybiniai prižiūrėdavo, kad sužvejotas gintaras būtų sudedamas į maišelius, pakabintus po kaklu, rastas kitur gintaras buvo laikomas paslėptu ir už tai baudžiama. Gintaro magistro rezidencijoje stovėjo kartuvės, kurios grėsė didesnį gintaro kiekį nuslėpusiam žvejui. Sūduviai buvo gintaro žvejai baudžiauninkai.

Veikę Kryžiuočių ordino valstybėje, vėliau ir Prūsijos kunigaikštystėje valstybės įstatymai ir įvairios taisyklės diskriminavo autochtonus prūsus, atkeltus sūduvius, lietuvius. Dar 1273 m. Ordino valdose buvo įvesta baudžiava. 1310 m. Ordino magistro įsakymu nurodyta, kad prūsai negali gyventi miestuose, verstis amatais, taip pat negali būti apgyvendinami ant vokiškų činčo teisėmis valdomų žemių. Vincas Vileišis leidinyje Tautiniai santykiai Mažojoje Lietuvoje lig didžiojo karo 76 p. teigia: „1494 m. buvo nustatyta, kad ir toliau turi būti palaikomas geras paprotys, kad nė vienas prūsas nebūtų priimamas į miestus ir kad amato neišmoktų.“ Visa ši sistema turėjo išlaikyti prūsus, sūduvius kaip pigią darbo jėgą ir neleisti sukurti normalios struktūros socialinių junginių. Sūduvių bendrija buvo kaimo bendruomenė ir tik jos viduje tegalėjo būti išsaugotas etninis gyvenimo būdas ir dvasinis orumas, nors, J. Polianderio žodžiais, visokiomis administracinėmis, bažnytinėmis priemonėmis ir draudimais jis buvo nuolat varžomas ir naikinamas.

J. Polianderis rašė, kad sūduviai neleidžia saviesiems elgetauti – matyt, kaimo bendruomenė padėdavo savo gentainiams, negalintiems užsidirbti duonos kąsnio. Galima teigti, jog pakrantės kaimų bendruomenės buvo jų naujai susikurta tėvynė ir jie brangino ją. Todėl, anot J. Polianderio:

Čia gimusieji gyventojai tik nedaugelis moka vokiškai, turi savo kalbą, kuria kalba kaip ir visi paprasti prūsai. Jie atkakliai stengiasi išsaugoti savo protėvių rūbus, papročius ir apeigas, nesituokia su tolimesniais prūsais, nešioja žiedus ir taip pat auskarus, kurie judant skamba, padaryti jie iš žalvario. Visus papuošalus, duoną ir drabužius jų pačių meistrai namuose pagamina. Sūduviai nešioja ir nepaauksuotos geležies juostas-diržus. Tuos ir kitus dalykus išsaugojo jie iki to laiko, kai maždaug prieš dvidešimt metų buvo priversti savo seniūnų tuoktis su kaimyniniais prūsais. Tai buvo padaryta tam, kad palaipsniui nuo savo papročių atsisakytų, tačiau didžioji jų dalis ligi šiol laikosi savo senovinės pagonybės ir senovinių prietarų neatsisako. Kaip ir anksčiau, nenuoširdžiai pakluso popiežiui. Taip, dabar su evangelija sutinka, tačiau senųjų apeigų slaptai susitarę vykdyti nesiliauja.              

To paties J. Polianderio liudijimu, XVI a. pirmame ketvirtyje Prūsų Pakrantės valdytojas, sūduvių seniūnas uždraudė sūduviams tarpusavyje tuoktis, laikytis senųjų papročių. Tą draudė pasaulietinės ir bažnytinės valdžios nuostatai.

Sūduviai turėjo nemažai su senaisiais tikėjimais susijusių švenčių, dalis jų buvo šeiminės, kitos bendruomeninės. Kai kurias norisi paminėti.

Vienu iš seniausių šaltinių apie sūduvių mitologiją yra laikoma 1520–1530 m. parašyta nežinomo autoriaus Sūduvių knygelė (Ingė Lukšaitė, Reformacija, p. 186). Pagal Ireną Čepienę (Lietuvių etninė kultūra: raidos įžvalgos, p. 37), Sūduvių knygelę apie XVI a. antrą pusę (apie 1583) parašė pastorius Jeronimas Maleckis, nors ten pat teigia, kad kiti tyrinėtojai nurodo, jog autorius nežinomas, o J. Maleckis ją tik išleidęs. Z. Zinkevičius leidinyje Lietuviai: praeities didybė ir sunykimas, p. 57, pateikia tokią žinią: „Po daugiau negu pustrečio šimto metų Hieronimas Maletijus išleido knygelę apie šių sūduvių tikybą ir mitologiją (1562). Joje pateikti sūduvių kalbos pavyzdžiai yra artimi prūsų kalbai.“

Yra manoma, kad Sūduvių knygelė buvo parengta Prūsijos kunigaikštystės evangelikų liuteronų bažnyčios vyskupų pirmųjų vizitacijų laikotarpiu. Pirmąją vizitaciją Semboje (Medinavoje ir Vargnose) atliko 1530 m. vyskupas Georgas fon Polencas (Polentz), lydimas Pamario vyskupo Pauliaus Speratuso. Jiems arba kam nors iš jų svitos priskiriama Sūduvių knygelės autorystė vokiečių kalba. Manoma, kad knygelė yra greičiausiai nukopijuota stambesnio veikalo dalis. Pirmasis rankraštis nežinomas, išliko įvairių tipų nuorašai su pavadinimais: Netikinčiųjų sūduvių ožio aukojimas su visomis kitomis apeigomis, kurias jie atlikinėjo arba dar Apie sudevitus (Zudewiten), kurie dabar patys save vadina ir vadinami sūduviais (Sudauen) ir kaip jie atlieka savo apeigas. Dabar baltų mitologijos ir religijos tyrinėtojų mus pasiekę nuorašai vadinami Sūduvių knygele. Ją sudaro pratarmė, aptariamų sūduvių dievų, įvairių švenčių ir ritualinių apeigų skyriai. Plačiai aprašoma santuoka, vestuvės, laidotuvės ir mirusiųjų paminėjimo papročiai, būrimas ieškant vagies. Manau, vertinant knygelėje pateikiamas žinias apie mūsų protėvių papročius, tikėjimus, reikia jausti jos kontekstą. Ją rašė kito tikėjimo, kitos religijos ir papročių žmonės, vedami ne geriausių tikslų sūduvių tikėjimų, jų gyvenimo būdo atžvilgiu. Todėl čia nestokojama grotesko, suvulgarinimo ir pašaipaus tono prasmių.  

Sūduvių knygele rėmėsi Jonas Bretkūnas, XVI a. antroje pusėje rašęs Prūsų žemės kroniką, ir kiti autoriai – M. Strijkovskis, M. Pretorijus, K. Hartknochas. Knygelėje kalbama apie XIII a. pabaigoje į prūsų žemę Sembą ištremtus sūduvius, jų papročius, tikėjimus, kurie jau buvo patyrę nemažą prūsų įtaką, bet tyrinėtojai neneigia sūduvių mitologijos substrato joje ir visuose su ja susijusiuose šaltiniuose.

Motiejus Strijkovskis (1547–apie 1593) buvo mozūras iš Palenkės, kilęs iš smulkių bajorų, mokęsis Krokuvos universitete, poetas, karys, istorikas (iš Kraštas ir žmonės). Į Lietuvą 1565 m. atvyko aštuoniolikmetis jaunuolis. Stambiausią savo kūrinį Kronika rašė remiamas Slucko kunigaikščio Jurgio Olelkaičio iš Algirdo giminės. Po šio rėmėjo mirties 1578 m. M. Strijkovskis gavo gerą išlaikymą iš žemaičių vyskupo Merkelio Giedraičio ir užbaigė darbą, pavadinęs Niekada anksčiau šviesos nemačiusi Lenkijos, Lietuvos ir visos Rusijos kronika. Kronika 1782 m. buvo išspausdinta Karaliaučiuje. Joje gana išsamiai aprašomos Semboje gyvenančios sūduvių bendruomenės šventės, susijusios su pavasariniais darbais ir visų vasaros bei rudens darbų pabaigtuvėmis.

M. Strijkovskis apie pavasario šventę Pergrubį rašo:

Pavasarį, kai sniegas nutirpsta ir metas arti, o žolė jau irgi pasirodo, keli kaimai supila po ketvirtį ar statinę salyklo alui. Po to susirenka į vieną didelį namą, ten jų viršaitis, tai yra aukotojas arba tikriau burtininkas, paima gorčių alaus ir iškėlęs prašo vasaros ir žalumos dievą Pergrubį, sakydamas: „O Wespacie Dewe musu Pergrubios!“ ir t. t. Tai yra „O visagali mūsų dieve, Pergrubi! Tu nuveji bjaurią žiemą, žolynus, gėles ir žolę visoje žemėje daugini; mes dabar tave prašome mūsų pasėtus javus ir tuos, kur pasėsime, dosniai padauginti, varpinius užauginti, o kiekvieną raugę sumindyk.“ Po to pastato puodelį arba taurę ir, paėmęs dantimis, išgeria alų, o išgėręs meta indą per galvą, nepaliesdamas rankomis. Už jo stovi tijūnas arba to valsčiaus vyresnysis, kuris sugauna indą ir, greitai pripylęs alaus, vėl pastato prieš viršaitį, arba tą burtininką. Šis paėmęs taurę, prašo kitą dievą Perkūną, arba Pioruną, kad pažabotų griaustinį, krušą, žaibus, lietų, audras, pragaištingus debesis ir, paėmęs dantimis, kaip auką jam išgeria taurę alaus. Tik po to geria visi. […]

Įdomi yra 1568 m. Prūsijos kunigaikštystės evangelikų liuteronų Bažnytinių nuostatų skyriaus „Von Tolken“ (Apie tolkus – „vertėjus“) nuoroda: „O kad laikui bėgant būtų galima atsisakyti tolkų […], lietuvių, sūduvių vaikus būtų galima leisti studijuoti ir kad jie laikui atėjus taptų kunigais.“ Ši nuostata patvirtina sūduvių gyvenseną ir XVI amžiuje.

Apie vėlesnį sūduvių gyvenimą Mažojoje Lietuvoje rašoma ir kituose šaltiniuose. Vienas iš jų – tai Karaliaučiaus Lietuvių kalbos seminaras, beveik be pertraukos veikęs Karaliaučiaus universitete daugiau kaip 200 metų (1717–1944), daręs didžiulį poveikį lietuvių raštijos raidai Mažojoje Lietuvoje ir atlikęs didelį tautinės savimonės ugdymo darbą. Seminarą lankė apie 1 400–1 500 klausytojų. Martynas Liudvikas Rėza Lietuvių kalbos seminaro istorijoje nurodo, kad įsteigtame alumnate iš 28 vietų turi būti nuolat aprūpinami aštuoni prūsų lietuviai arba  s ū d u v i a i  (p. 77). Alumnatas (universiteto bendrabutis su išlaikymu) įkurtas prie 1544 07 20 įsteigto universiteto Priegliaus upės Knypavos saloje, jau stovėjusiame Karaliaučiaus katedros kapitulos pastate.  

Arturas Hermanas (Arthur Hermann), istorikas, lietuvių ir vokiečių santykių tyrinėtojas, knygoje Lietuvių ir vokiečių kaimynystė, remdamasis F. C. Karpu, rašo: „…prūsams kiek svetimos sūduvių tarmės paminėjimas katekizme kaip tik įrodo, jog sūduviai net po 250 metų nebuvo perėmę prūsų kalbos, kas gali patvirtinti tik jų visišką skirtingumą nuo prūsų“ (p. 76).

Sūduviai paliko gilius pėdsakus Sembos istorijoje, ne tik gintaraudami, bet ir jų baltų sūduvių kalba parašytuose antrajame ir trečiajame Prūsų kalbos katekizme. (Apie tai daugiau skyrelyje „Sūduvos žemė“.) Iš sūduvių – žymiųjų gintarautojų sužvejoto gintaro Palmininkuose-Palvininkuose bei kuršių – gintaro kasėjų gintaro, surasto Juodkrantėje, stambiausių gabalų 1705–1709 m. Berlyne buvo pagamintos gintaro kambario dekoratyvinės 55 m² sienų plokštės. Vėliau karalius Frydrichas Vilhelmas I jas padovanojo Rusijos imperatoriui Petrui I, jos buvo panaudotos rengiant Gintaro kambarį Peterhofo Jekaterinos rūmuose.

Mažosios Lietuvos lietuvių kultūra priglobė prūsų, sūduvių – gintaro rinkėjų-žvejų palikuonis su jų ilgai ir rūpestingai saugotu senosios ir naujosios mažosios tėvynės dvasia.

Kęstutis SUBAČIUS