Baltų vardas atsirado kaip mokslinis mūsų genčių pavadinimas 1845 m. pagal Baltijos jūros pavadinimą, šį terminą pateikė vokiečių kalbininkas G. H. F. Nesselmannas. Į rašytinę istoriją baltai yra patekę aisčių vardu I a. po Kr., romėnų istorikas Kornelijus Tacitas veikalo „Germanija“ 45 skyriuje pirmą kartą mini aisčius (Aestii), veikalas parašytas apie 98 m. Aisčių vardas gali būti kildinamas iš upės Aista, tekančios Sūduvoje, Vilkaviškio rajone, ir antras variantas – nuo etnonimo „aistio-, aisto-„ (žemės, žmonės). Keturiasdešimt penktame šio veikalo skyriuje rašoma (Janinos Mažiulienės vertimas ): „Dešinysis Svebų jūros (Baltijos) pakraštys skalauja aisčių gentis, kurių papročiai bei apdaras kaip ir svebų (germanų genčių), o kalba – artimesnė britų. Jie garbina dievų motiną. Kaip savo tikėjimo ženklą nešioja šernų atvaizdus. Tasai ženklas lyg ginklas ar apsaugos priemonė – sergsti nuo visko deivės garbintoją net ir priešų maišaty. Kardus vartoja retai, dažniau vėzdus. Duoninius javus bei kitus augalus augina uoliau negu tingūs germanai. Jie apieško ir jūrą; seklumose ir pačioje jos pakrantėje vieninteliai iš visų renka gintarą, jų pačių vadinamą glesum.“
Praėjus daugiau nei keturiems šimtams metų, aisčius mini ostgotų karalius (nuo 474 m.) Teodorikas savo laiške „Karaliaus Teodoriko laiškas aisčiams“ ( apie 523 – 526 m.). Laišką yra parašęs Flavijus Magnas Aurelijus Kasiodoras tuo metu, kai jis ilgą laiką buvo Teodoriko patikėtiniu ir patarėju. Senatvėje jis tapo vienuoliu ir jo įkurtame vienuolyne įsikūrė, susiformavo viduramžių kultūros centras. Jame buvo kaupiami ir perrašinėjami Antikos autorių veikalai, daromi jų vertimai. Unikalus Kasiodoro veikalas „Įvairenybės“, jame surinkti laiškai, raštai, dokumentai, parašyti karaliaus vardu.
Paskutinį kartą aisčių vardas istorijos šaltiniuose minimas tarp 887 – 901 m. anglosaksų karaliaus Alfredo Didžiojo išverstame į anglosaksų kalbą Pauliaus Orozijaus pasaulio istorijos veikale, kurio įžangoje įdėtas keliautojo Vulfstano pasakojimas, kur plačiai kalbama apie aisčius, kad jų, aisčių, žemė esanti labai didelė, joje daug miestų (pilių), kurias valdą atskiri kunigaikščiai, kad jie turį daug medaus ir žuvies, aprašomi aisčių papročiai, ypač mirusiųjų deginimas.
Vietoj aisčių vardo tiems patiems vakariniams baltams pavadinti istoriniuose šaltiniuose atsiranda prūsų vardas. Jis pirmą kartą paminėtas IX a. (845 m.) bavarų geografo, užrašant bruzi vardu. 965 m. prūsus mini ispanų keliautojas žydas Ibrahim-ibn-Jokubas, kuris rašė, kad prūsai gyvena prie Baltijos jūros, turi savo kalbą ir drąsiai kovoja su skandinavų vikingais „Rus“. Manoma, kad prūsų vardu buvo vadinama Prūsų žemės pietvakariuose Pamedės ir Pagudės sritys ir tik pamažu šis pavadinimas užkariautojų kryžiuočių pastangomis perėjo ir kitoms sritims. Nuo X a. pabaigos prūsų vardas bei Prūsija minima daugelyje šaltinių, taip pat ir Nestoro X a. metraštyje.
Prūsų gentys buvo apsijungusios į atskiras žemes, kurios kiek vėliau buvo susivienijusios į atskirų žemių konfederaciją, tačiau dėl nuolatinių kaimynų puldinėjimų: lenkų, germanų-vokiečių, Kijevo Rusios kunigaikštysčių, sukurti valstybės nesugebėjo.
Kryžiuočių šaltiniuose Prūsų žeme laikoma teritorija tarp Vyslos žemupio ir Nemuno. Šaltininiai pateikia šias šios žemės sritis: Pamedė (Pomesania ), Pagudė (Pagesania), Varmė (Warmia), Notanga (Natangia), Semba (Sambia), Barta (Bartha), Galinda (Galindia), Nadruva (Nadrowia), Skalva (Scalowia). Kryžiuočių invazijos į Prūsiją pradžioje į pietus nuo Pamedės ir Pagudės buvo Kulmo ir Liubavo sritys-žemės. Kai kurie vokiečių šaltiniai mini dar Sasnavos (Sasnos) žemę. Ši žemė bei Kulmo ir Liubavo sritys XIII a. jau buvo gyvenamos mišriai prūsų ir vakarinių slavų (mozūrų ir lenkų).
Yra abejojama, ar Skalva, šiaurinė Nadruvos dalis buvo tikrai prūsų gyvenama. Šiose žemėse gimė lietuvių raštų kalbos užuomazgos, kraštų vietovardžiuose randama labai mažai prūsiškos kalbos elementų ir, manau, istorikai (M. Gelžinis ) visai pagrįstai kelia mintį, jog čia nuo seno gyveno ne prūsai, o lietuviai. Z. Zinkevičiaus nuomone, skalviai ir nadruviai greičiausiai buvę pereinamosios gentys tarp prūsų ir lietuvių. Pastebima, kad dviejų pirmųjų prūsų katekizmų pratarmėje prūsai prie Vėluvos (net prie Notangos) savo akcentu krypsta į lietuvių kalbą. Kad kryžiuočių šaltiniuose šios žemės priskiriamos prie Prūsų žemės, nereikia stebėtis. Kryžiuočiai, pradėję nukariavimus vakarinėse Prūsų srityse, kurių gyventojai vadino save prūsais, tęsdami nukariavimus į Šiaurės Rytus ir naujai užgrobtoms žemėms tarp Vyslos ir Nemuno, taip pat ėmė taikyti Prūsų terminą.
Kryžiuočiai prie Prūsų žemės priskiria ir Sūduvą, matyt, siekdami savo grobuoniškų tikslų, taip jiems geriau tiko pateisinti savo tikslus ir įteisinti užgrobtas teritorijas, tai ypač matosi vykusiose derybose po Žalgirio mūšio 1410 m., nustatant sieną su Lietuva.
Sūduva mums ypatinga žemė. Ji mūsų gimtinė, nors ir kelis kartus sumažėjusi dėl intensyvios kaimynų ekspansijos praeityje, administracinių dalinimų ir perdalinimų seniau ir dabar, bet ji išlikusi, ji yra etninio nedalinamo lietuvių tautos pamato labai svari dalis, ji yra mūsų protėvių rankomis, protu, dvasia ir pasiaukojimu išsaugota žemė.
Apie tai jau buvo kalbėta anksčiau, dabar tik pažymėsiu, kad ne kiekviena tauta gali didžiuotis tūkstančius metų trukusia savo raida tame pačiame areale, kokią turėjo mūsų protėviai. Prisiminkime, kad tos ištakos yra mezolitinėje Nemuno kultūroje, peraugusioje į neolitinę Nemuno kultūrą. Šios kultūros tęsėsi apie 5400 – 4900 m., kol peraugo į Pamarių, Pilkapių ir Brūkšniuotosios keramikos kultūras. Ar daug yra kraštų, kurie rašytiniuose I – II amžiaus šaltiniuose būtų tiesiogiai įvardinti ?
Pirmasis tai padarė Klaudijus Ptolemėjas – graikų mokslininkas, istorikas geografas (gyvenęs 90 – 168 m. po Kr.) savo veikale „ Geografijos įvadas“, kurį sudaro 26 žemėlapių (juose pavaizduoti 64 kraštai) paaiškinimai. Vėliau šis veikalas imtas vadinti tiesiog „Geografija“. „Geografijos“ trečios knygos penktame skyriuje rašoma: „ Europinė Sarmatija (taip Ptolemėjas vadina visas tautas, esančias už Romos imperijos sienų) šiaurėje ribojosi su Sarmatijos (Baltijos jūra) vandenynu, greta esančia Venedų (Gdansko) įlanka ir nežinomos žemės dalimi […]. Už Vistulae (Vyslos) yra šių upių žiotys: Chronono, Rubono, Turunto, Chersino […]. Sarmatija palei visą Venedų įlanką yra apgyventa didelių venedų (vakarų slavų) genčių. … Nuo jų visų labiausiai nutolę į rytus šalia venedų yra galindai ir s ū d i n a i.“
Kitas rašytinis šaltinis yra graiko, 376 metais atvykusio į Romą, Amiano Marcelino (apie 330 – apie 390 ) „Istorija“. Iš jo parašytų 31 knygos mūsų dienas pasiekė 18 paskutinių knygų. Jose aprašomi 352 – 378 m. įvykiai. Dvidešimt antroje knygoje vardija eilę genčių, gyvenančių prie Chrono (Priegliaus) ir Vyslos upių, kurių tarpe minima sūduvių gentis, /27/.
Erazmas Stela, tikroji pavardė – Johannas Stulleris (1470 – 1521), paskatintas Vokiečių ordino didžiojo magistro Saksonijos hercogo Fridricho patarėjo Pamedės vyskupo Jobo von Dobenecko, 1510 m. iš numatytų aštuonių knygų parašė pirmą ir antrą knygas, pavadintas „Apie Prūsijos senybes“. Jose, be pagrindinio siekio pagrįsti Vokiečių ordino prigimtinę teisę Prūsijos žemėms, yra nemažai istorinės tiesos apie antikos laikus, kurios autentiškumas gali būti pagrindžiamas šaltiniais. Tą, manau, puikiai atliko Prūsijos senovės žinovas Gintaras Beresnevičius knygų komentare. Stela rašo, kad sūduviai yra to krašto senbuviai, kurie gyvena anapus Chrono tekmės, „ O prūsai, kad būtų saugesni nuo kaimyninių germanų, sudarė sąjungą su sūduviais (Sudinis)[…]. Jie tuo metu dėl [savo] narsumo ir jėgos buvo įgiję didžiulę galią.“
Simonas Grunau (apie 1470 – 1531), vokiečių kronikininkas, manoma, šiek tiek mokėjo prūsiškai ir lenkiškai, parašė apie 1510 – 1526 m. „Kronika ir aprašymas linksmiausių, reikalingiausių ir tikrų Prūsijos žemės istorijų“. Joje pateikė žinių apie Vakarų baltų vyriausių dievų trejybę – Perkūną, Patrimpą, Pakulą, apie šventovę Romuvą, aprašė gamtą, gyventojus. Rašo, kad sūduviai turi paprotį puoštis mėlynais drabužiais, kad jie visi atrodo kaip kilmingieji ir turi senas savo tradicijas.
Jonas Bretkūnas ( 1536 – 1602 ), lietuvių raštijos kūrėjas, jo motina buvo prūsė, mokėjo prūsų, lietuvių ir daug kitų kalbų. „Prūsų krašto kronikoje“ rašė, kad „ sūduviai yra visų garbingiausia tauta, iš seno gyvenusi Prūsų krašte prie Šiaurės jūros [Baltijos – K.S.].Jie turėjo savo kunigaikščius ir valdžios žmones, kuriems būdavo paklusnūs, labai rūpestingai dirbo žemę ir iš jos gaudavo sau maisto. Vyrai dėvėjo vilnonio audeklo, o moterys – lininius drabužius. Ant kaklo (kaip ir dabar) nešiojo vario arba žalvario žiedus, į ausis kabindavosi auskarus, o gyvendavo bendrai kaimuose. Šioje tautoje yra buvę žymių giminių ir didžiai kilmingų dvarionų, todėl jie (kai kraštas buvo labiausiai suklestėjęs) galėdavo surinkti šešis tūkstančius raitelių ir iki dvylikos tūkstančių pėstininkų.“/Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai. t. 2, p.311 /.
Petro Dusburgiečio „Prūsijos žemės kronika“ yra Vokiečių ordino grobiamųjų karų 1190 – 1330 m. prieš baltus istorija. Tai buvo oficialus ordino valstybės kūrinys politiškai naudojamas, įteisinant savo užkariavimų teisę (ius belli) užgrobtoms prūsų, sūduvių, lietuvių žemėms. Dusburgietis buvo ordino ideologas, Karaliaučiaus konvento kapelionas. Mums labai reikšminga yra antra ir trečia knygos dalys, kuriose aprašomos didvyriškos baltų – prūsų, sūduvių, lietuvių – kovos už teisę gyventi, pateikiama daug unikalios istorinės medžiagos apie Sūduvos žemes ir sūduvių didvyriškas kovas.
Labai reikšmingas žinių šaltinis apie lietuvių kovas Kęstučio laikais su besiveržiančiu į Lietuvą Vokiečių ordinu yra Vygando Marburgiečio „Naujoji Prūsijos kronika“, aprašanti 1293 – 1394 m. karo žygius į Lietuvą. Tai vaizdingas tų įvykių amžininko pasakojimas, joje sukaupta unikalių žinių apie karinių veiksmų eigą, taktiką ir iš kryžiuočių, ir iš lietuvių pusės, pateikiama daug žinių apie vietoves. Mums, sūduviams, labai svarbu, kad čia pateikiama daug sūduvių žemių aprašymų bei jose gyvenančių sūduvių tolesnį plėšimą, o tai tiesiog neigia Dusburgiečio pateiktą mūsų žemių apibūdinimas kaip „dykra“ – tuščia žemė – po kryžiuočių nukariavimų 1284 m. – tuščioje žemėje nėra ką plėšti.
Matas Pretorijus (1635 – 1704 ) yra parašęs stambų veikalą pavadintą „Prūsijos įdomybės arba Prūsijos regykla“, kurio aštuoniolikoje knygų aprašo prūsų žemės istoriją. Veikalo 13 skyriuje pateikiama medžiaga apie galindus, sudinus ir stavanus. Turint mintyje, gretimai teritorijos požiūriu gyvenusius sūduvius, prūsus, galindus ir kitas baltų gentis, galima daryti išvadą, kad aprašoma Prūsijos gamta, kraštovaizdis yra labai artimi ir sūduvių gyventoms teritorijoms bent jų vakarinei ir šiaurinei daliai.
Vienareikšmiai tiksliai apibrėžti sūduvių gyventas teritorijas yra gana sudėtinga dėl daugelio priežasčių ir istorinių aplinkybių bei tų laikų politikos. Vienareikšmiškai sutariama, kad tai buvo baltų gentys turėjusios savo kultūrą, kalbą bei įnešusios didelį indėlį į lietuvių tautos kultūrą, kalbą. Jų pasiaukojama kova kartu su prūsų gentimis prieš vokiečių ordino agresiją daugiau kaip 60 metų atitolino ordino ekspansiją į Lietuvą, tai leido konsoliduotis lietuvių žemių sąjungoms ir sukurti centralizuotą valstybę, sugebėjusią apsiginti nuo didžiausio priešo.
Etnonimo „sūduviai“, „sūdynai“ kilmę yra išsamiai nagrinėjęs lietuvių kalbininkas, baltistikos mokslo kūrėjas Kazimieras Būga. Jis pateikia keletą jo kilmės versijų. Vienu atveju sūduvių vardas gali būti kildinamas iš Panemunio „Sūdas“ – savas ir iš upėvardžio „Sūduonia“ (kairysis Šešupės intakas, įtekantis į ją prie Liudvinavo). Kartu Būga nurodo, „.. kad sūdų (Ptolemėjaus – sūdinų), jotvingių ir Dainuvos (pr.Dainavo) vardais senovėje vadinta viena ir ta pati tauta.“ Labai prasmingai skamba SŪDUVA, kildinama iš prūsiško-sūduviško žodžio šaknies „sū“ – tekėti, lietis, reiškia veiksmą – judėjimą, o judėjimas yra gyvenimas. Sūduvoje bene tankiausias upių upelių tinklas galėjo būti priežastimi to, kad II a. Klaudijus Ptolemėjas šio krašto žmones įrašė į istoriją SŪDYNŲ vardu. Dabar galime daryti prielaidą, kad šis vardas pasiekė K. Ptolemėjų per Gintaro kelio pirklius.
Istorikas Edvardas Gudavičius savo monografijoje „Kryžiaus karai Pabaltijyje ir Lietuva XIII amžiuje“ rašo: „Sūduvių etnonimas būdingas XIII a. – XV a. pradžios vokiečių ir XV a. pradžios lietuvių šaltiniams. Tik XV a. pradžioje Vokietijos imperatorių aktuose pasirodo ir jotvingių pavadinimas (anksčiau taip sūduvius vadindavo lenkai bei rusai), kartu pažymima, kad tai sinonimas. Vadinasi, jotvingiai į Naujesniąją didžiųjų magistrų kroniką veikiausiai pateko kaip jos autoriui, vėlesnės epochos žmogui, žinoma sąvoka (jis jau žinojo, kad jotvingiai ir sūduviai – tas pats). Panašią nuomonę apie sūduvių ir jotvingių vardų tapatumą yra išdėstęs ir akademikas Zigmas Zinkevičius. Žymi mokslininkė, archeologė Marija Gimbutienė skaitė, kad sūduviai yra didžiausia gentis, taip pat vadinama jotvingiais.
Pirmas jotvingių vardo paminėjimas yra aptinkamas „Nestoro kronikoje“ 945 m. Vėliau jotvingių vardas bent trejetą šimtmečių kartojamas dažnai. Nemažai istorikų nagrinėjo jotvingių vardo kilmę ir įvairiai ją yra aiškinę. 1882 m. E. Sežavskis „Geografijos žodyne“ aiškino, kad jotvingių vardas yra kilęs iš žodžio „jautis“. Kalbininkas A. Briukneris jotvingių vardą kildino iš žodžio „ietis“, o kitas lenkų kalbininkas J.Nalepa jį kildino iš Juodosios Ančios upės pavadinimo („Ant-iv-ing-as“). Mūsų kalbininkas K. Būga jotvingių vardą kildino iš upės Jotva pavadinimo.
Iš karaliaus Mindaugo 1253 m. liepos mėnesio žemių dovanojimo akto matosi dar trečias Sūduvos pavadinimas – Dainava, kurios pusę dovanoja Livonijos ordinui. Lenkų šaltiniuose ir rusų kronikose jotvingiams dar priskiriama Polexia, jos vardas vestinas nuo upės Leko (Elko) pavadinimo. Yra prielaidų, kad tai buvusi Lenkijos pasienyje jotvingių gentis.
Labai aiškiai sūduvių – jotvingių tapatumo reikalu yra pasisakęs kalbininkas Aleksandras Vanagas knygoje „Lietuvių vandenvardžiai“, 97 psl. rašo: „Svarbu pabrėžti ir dar vieną dalyką. Nepastebėta, kad tarp rytinių, vakarinių ir šiaurinių jotvingių kalbos liekanų būtų kokių ryškesnių skirtumų. Todėl galima manyti, jog šių trijų jotvingių grupių dialektinė diferenciacija nebuvo ypatingai didelė. Be kita ko, matyt, ir dėl šios priežasties kai kuriuose istoriniuose dokumentuose randame nedviprasmiškų užuominų, kad, sakysim, Sūduva ir Jotvingiai – tas pats kraštas. Antai 1412 m. lotyniškame dokumente sakoma: „ … jie iš vienos Šešupės upės pusės ribojasi su Sūduva (Siudland) kitaip (arba) Jotvingiais (Jacwesi)“. Rusų metraščiai mini girią (sritį) „Dainava Jatvež“, kurią valdė Traidenis. Mindaugo 1259 m. laiške dar aiškiau parašyta: „Visą Dainavą (Denova), kuri kitaip Jotvingiais (Zacvesin) vadinasi“.
Kaip teigiama išleistame Lietuvos Mokslų akademijos istorijos instituto kolektyvinio autorių kolektyvo leidinyje „Lietuvių etnogenezė“, jotvingiai ir sūduviai kartu su dainaviais bei poleksėnais sudarė vieną baltų genčių sąjungą. Lietuvos istoriografijoje ji paprastai žinoma jotvingių arba sūduvių vardu. Pirmuoju vardu juos vadino Rusios ir Lenkijos rašytiniai šaltiniai, vėliau ir lenkų istorikai. SŪDUVIŲ vardu pavadinta ir dalis jų senosios žemės. Kitų dviejų genčių vardai liko mažiau žinomi.
Sūdinų – sūduvių gyvenamos teritorijos nurodytos Prūsijos žemėlapiuose, kurie 1584 ir 1585 m. išleisti atskira knyga. Šiuose žemėlapiuose nurodoma, kad sudinai gyveno, tai yra jų šalis Sudavia buvo, į rytus nuo Spirdingo ( Sniarvų ) ežero ir Narevo upės, nors jos ir nesiekė. Sniarnų (Snarevo), Dargainių, Mamrų ežerai yra dabartinėje Lenkijoje ir sudaro Mozūrijos ežeryno dalį.
Archeologiniai radiniai liudytų, kad dabartinė Polesė Rytų Lenkijoje ir Vakarų Baltarusijoje iki istorinių laikų pradžios priklausė sūduviams ir tik po ilgų karų su Kijevo Rusia, Volynės-Galičio kunigaikštyste ir lenkais XI –XII amžiuose pietinė riba nusikėlė iki Narevo upės, o XIII a. iki Osterode – Alenšteino linijos. Rytuose sūduviai buvo paplitę gerokai toliau Nemuno aukštupio. Lenkų istorikas H.Lovmianskis yra apskaičiavęs net sūduvių – jotvingių gyventą teritoriją, kuri, pasak jo, siekė apie 100 000 kv. km. Jis manė, kad pietuose sūduvių-jotvingių gyventa tarp Bebro ir Narevo, o šiaurine jų gyventų plotų riba jis laikė Nemuno žemupį.
Daugelio tyrinėtojų nuomone, sūduvių (plačiąja prasme) gyventa teritorija Pietuose siekė Narevo ir Bugo upes, rytuose – Drogičino, Bresto, Lydos ir Minsko apylinkes, vakaruose – nadruvių ir galindų žemes, o šiaurėje – lietuvių. Nemaža tyrinėtojų sūduviams skiria visą Užnemunę. Galima sutikti su teiginiu, kad pietuose griežtos skiriamosios ribos tarp sūduvių ir slavų nebuvo ir ji pastoviai kito, infiltruojantis slavams į baltų genčių žemes. Panašiai kito ir šiaurinė sūduvių riba, kur vyko jų susiliejimas su lietuviais. Iš lietuvių pilkapių paplitimo matyti, kad Nemunas niekada neskyrė lietuvių ir sūduvių nei šiaurėje, nei rytuose. Bėgant laikui, dalis sūduvių sulietuvėjo ir Lietuvos valstybės gimimo laikotarpiu pietvakarinė lietuvių riba ėjo nuo Varėnos Alytaus kryptimi, palei Nemuno kilpą ji perėjo į kairįjį Nemuno krantą ir nuo čia suko į šiaurę iki Jiesios žiočių. Sąlyčio zona su sūduviais čia ėjo į šiaurę nuo Šešupės, tą tvirtina ir tirti piliakalniai. Nors dar ir šiai dienai tarp mokslininkų vyksta didelė diskusija dėl šiaurinių sūduvių gyventų plotų ribų. Remdamasis lingvistikos ir archeologijos tyrinėjimų medžiaga, archeologas V. Sedovas šiaurinę sūduvių ribą nukelia į Lietuvos šiaurės rytus, į Nemuno ir Nėries tarpupį. Jam prieštarauja archeologas A. Tautavičius, nukeldamas šiaurinę ribą daug toliau į pietus, bet, kaip rodo kalbininkas A. Vanagas, abiejų oponentų lingvistiniai argumentai yra netvirti ir negali būti sūduvių ir lietuvių genčių ribų nustatymo motyvais. Netvirtos abiejų autorių ir archeologinės pozicijos, nes etninėms problemoms spręsti jie nepanaudojo tyrinėtų Sūduvos piliakalnių duomenų.
Matyt, būtų logiškai tikslinga detaliau kalbėti apie tolesnį sūduvių gyventų teritorijų istorinį kitimą, susiejant tai su lietuvių tautos formavimosi ir valstybės kūrimo procesu, juk Sūduva neatskiriama vakarinių baltų genčių dalis, dalyvavusi tuose procesuose. Archeologas P. Kulikauskas knygoje „Užnemunės piliakalniai“ aiškina, kad Užnemunės terminu jis laiko Lietuvos fizinį geografinį rajoną, o ne istorinę Užnemunės teritoriją, dėl kurios Vytautas kovojo ir ilgai ginčijosi su kryžiuočiais, ir ne tą teritoriją kuri vadinama Jotva – Sūduva. Užnemune vadina tik tą mažą pastarosios dalį, dabartinės Lietuvos teritoriją kairiajame Nemuno krante, Pietuose ir Pietvakariuose besiribojančią su Baltarusija ir Lenkija, o Vakaruose – su Karaliaučiaus (Kaliningrado) sritimi. Kadangi ši teritorija yra nedidelė, autorius daro išvada, kad ją galima būtų vadinti Sūduva.
Dėl straipsnio ribotos apimties autorius neturėjo galimybės plačiau argumentuoti etninio Sūduvos vardo vartosenos pagrįstumo šiandieninėje Lietuvoje, beje, tai perauga į kitą problematiką – Lietuvos istorijos aplinkybes ir dėl to gimusią buitinę vartoseną. Tačiau pabaigai trumpai norisi kai ką dar pastebėti.
Įvairiais Sūduvos krašto gyvavimo laikotarpiais krašto priešistorija, istorija, jo teritorija, gyventojai ir jų indėlis į lietuvių tautybės formavimąsi, krašto pavadinimas buvo ir yra interpretuojama labai įvairiai. Viskas priklausydavo nuo to, kas ir kokių siekdavo tikslų, kokios buvo istorinės aplinkybės, politinės jėgos ir tų jėgų dominavimas gyvenamajame laikotarpyje, koks būdavo vidaus ir ypač išorės politinių jėgų balansas. Tokiomis krašto interpretacijomis buvo naudojamasi sprendžiant lemtingus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, Lietuvos valstybės gyvavimo reikalus, susijusius su jos teritorija, sienomis. Tai buvo daroma ir žiloje senovėje, sudarant sutartis (Salyno – 1398-10-12, Torunės – 1411-02-01, Melno – 1422-09-26 ir ją 1529 m. Vilniuje iš esmės atkartojant), ir vėlesniais laikais, dalijant jungtinės valstybės teritoriją bei ją galutinai sunaikinant 1795 m. per III Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės-Lenkijos valstybės padalinimą, sudarant 1807 m. Rusijos imperijos ir Prancūzijos Tilžės taikos sutartį ir sukuriant Varšuvos kunigaikštystę, ir sudarant Lietuvos ir Rusijos 1920-07-12 taikos sutartį, nustatant demarkacines linijas tarp Lietuvos ir Lenkijos kariuomenių 1919-12-08, sudarant Lietuvos ir Lenkijos sutartis (Suvalkų sutartis) 1920-10-07, naikinant Lietuvos suverenitetą Vokietijos ir Sovietų Sąjungos sienų nustatymo ir draugystės sutarties slaptais protokolais 1939.IX.28 ir papildomais slaptais susitarimais 1941.I.10, kuriais Užnemunė-Sūduva buvo perkama – parduodama. Pagaliau ir pokario metais, nustatant Sovietinės Lietuvos sienas.
Kęstutis SUBAČIUS
