Stulbinantis miškų fėjos lėlių pasaulis

Kai iš netikėtai atsivėrusios dvasinės tuštumos ištraukė… lėlės

Autorinių lėlių kūrėja – taip būtų galima pristatyti Nedėldaržio kaime (Sasnavos sen., Marijampolės sav.) gyvenančią Editą LEPŠIENĘ. Tiesa, toks apibūdinimas, kol nepamatai Editos darbų (autorinių lėlių), – labai sausas, beskonis, bekvapis… O kai pamatai, netenki žado: tai – ne lėlės, tai meno kūriniai, alsuojantys subtilia prabanga, detalės ir visumos derme, „kažkuo“, kas žadina jausmus, fantaziją. Lėlių kūrimas jau ir pačią autorę visiškas užbūręs: jų kūrimas, padėjęs nugalėti staiga atsivėrusią dvasinę tuštumą, moteriai atvertė visiškai kitokį gyvenimo puslapį, kupiną jaudulio, slėpiningų ženklų, su niekuo nepalyginamo kūrybos džiaugsmo…

Sukūrus svajonių namus, atsivėrė… tuštuma

Jauki, išpuoselėta Lepšių sodyba, esanti miškų apsuptyje, Marijampolės ir Kazlų Rūdos savivaldybių riboje, – nuolatiniai šeimos namai vos penkeri metai. Buvę miestiečiai, ilgai gyvenę Marijampolėje, finansinei padėčiai pagerėjus, įsigijo vieną sodybą, bet „neužsikabino“ už jos: po kurio laiko pardavė, tačiau mintis pabėgti iš miesto neapleido. Netikėtas atradimas – miško trobelė su nemažu žemės sklypu – buvo tai, kas įkūnijo visas šeimos fantazijas. Tiesa, iki to momento, kai nusipirkę naująją sodybą Lepšiai galėjo palikti miestą, praėjo daug laiko, buvo įdėta labai daug darbo: statybos, tvenkinių kasimas, aplinkos tvarkymas – svajonių namų kūrimas. „Sužavėta filmo „Paplūdimys“ gamtovaizdžio, svajojau gyventi tokioje aplinkoje, kad išėjusi iš namų nusileisčiau nuo kalnelio ir – į vandenį“, – pasakoja Edita. Svajonės išsipildė su kaupu: tokį ritualą šeima, kurią sudaro žmona, vyras ir dabar aštuoniolikmetė dukra, nuolat gali kartoti, man gyvenamasis namas sodyboje pastatytas ant pušelėmis aptūpto kalnelio, nuo kurio nusileidus – jų pačių iškastas tvenkinys.

 Kai jau Lepšiai įsikūrė Nedėldaržyje, Edita pajuto, jog kažko trūksta. Didieji darbai baigti, o kur toliau save realizuoti (šeimos maitintojas, didysis pagalbininkas buityje – vyras)? Svajonėms susikurti svajonių namus išsipildžius, staiga atsivėrė dvasinė tuštuma. Štai tuomet į moters gyvenimą atėjo lėlės, tiesa, ne iš karto, o žingsnelis po žingsnelio.

Viskas prasidėjo nuo naminuko

Edita nuo pat mažumės buvo linkusi prie meno. Molis, dažai, medžiagos skiautė, mezgimas, siuvinėjimas, piešimas… Šį sąrašą galima tik pildyti, mat polinkis dailei reiškėsi per norą prie visko prisiliesti, viską išbandyti, vis ką nors gražaus padaryti. Edita, gimusi ir augusi Kalvarijoje, čia baigusi vidurinę mokyklą, vėliau, šito polinkio vedama, mokėsi Kauno dailės mokykloje. Sukurta šeima, buitis kūrybinius bandymus nustūmė į antrą planą, tačiau meniniai polinkiai – tai, kas buvo užkoduota galbūt nuo pat gimimo, niekur nedingo. Prieš trejetą metų, jau pabaigus didžiuosius sodybos tvarkymo darbus ir pasidžiaugus tuo, kas sukurta, atsivėrusi minėta dvasinė tuštuma vertė pirmiausiai įsiklausyti į save, save išgirsti. O paskui rankose lyg netyčia atsirado molis… „Šiai sodybai reikia elfo“, – pamąstė Edita, nuo vaikystės labai mėgstanti pasakojimus apie elfus, fėjas. Šalia molio, plastilino atsirado vielos gabalėliai, dėžutė nuo pieno, medžiagos skiautės… Ir prasidėjo… Editos rankose pamažu ėmė ryškėti vis aiškesnius bruožus įgaunanti figūra… Procesas užbūrė, nejučia užpildė visą atsivėrusią tuštumą, o rezultatas… Dabar moteris labai kritiškai vertina savo pirmąją sukurtą lėlę. Ne, tai ne elfas gavosi, greičiau – padykęs naminukas, populiarusis lietuvių mitologijos personažas.

Svarbiausia – procesas

Sukurtas naminukas radęs nuolatinę vietą Lepšių namuose, o lėlių kūrimo procesas įsisiūbavo. Edita ėmė gilintis į lėlių kūrimo subtilybes, išsiaiškino technologiją. Viela, modelinas, dažai, medžiaga, vilna (plaukams) tapo jos nuolatiniais palydovais kelyje į lėlę. Moteris pripažįsta: kai pasineria į naujos lėlės kūrimą, pasineria į visiškai kitokį nei realybė pasaulį, kuriame bėgioja elfai, žiedų jūroje maudosi fėjos, netgi dangus skamba tik širdimi girdima muzika.

Lėlės kūrimas – ilgas procesas: maždaug mėnesio reikia, kad gimtų nauja lėlė. Edita neslepia: rezultatas ją džiugina, tačiau tas džiaugsmas toks trumpas. Po to – vėl kelias į… naujos lėlės gimimą.

Lėlių kūrėja, vos pasirodžius jos pirmosioms lėlėms, sulaukusi gana keistų klausimų: „Kas žaidžia su jomis? Kur tu perki jų galvas?“ O ką į tokius klausimus atsakysi! Ar iškart įtikinsi, jog nieko ji neperka, kad sukurtų lėlę: kiekviena blakstiena yra Editos sukurta, jau nekalbant apie jos pasiūtus drabužius, sukurtus papuošalus, netgi miniatiūrinius batelius. Kurdama lėlę, privalai būti viskuo: ir kirpėja, ir siuvėja, ir dailininke, ir net… juvelyre!

Per trejus metus sukurta apie 20 įstabaus grožio lėlių. Visos jos turi savo vardus, netgi pasus (sertifikatus, liudijančius, jog tai vienetinis kūrinys)! Agė Melagė, Luna, Ieva, Lolita, Magija, Akimirka, Ditė – tai tik dalis vardus įgavusių Editos rankų ir širdies darbų.

Lėlės – tiltas į dvasinį pasaulį

„Lėlės mane nuvedė į visiškai kitokių žmonių pasaulį,“ – savo atradimais per kūrybą dalijasi Edita, džiaugdamasi į gyvenimą atėjusiais naujais įdomiais žmonėmis: ryšiai, užsimezgę per lėles, džiugina ne tik bendravimo džiaugsmu, bet ir naujomis idėjomis, dalijimusi patirtimi, tobulėjimu (Edita sistemingai lanko įvairius kursus, seminarus, kurių metu gautas žinias panaudoja praktiškai).

Lėlės Editai – taip pat ir tiltas į dvasinį pasaulį. Būtent jų kūrimo dėka Edita perdėliojo savo vertybes. Jei anksčiau kone visą jos pasaulį užėmė buitis, tai dabar atsirado ir kitokių siekių: tobulėti, domėtis, gilintis į save ir aplinką. Smagu, kad šiems siekiams labai palanki atmosfera: namiškių palaikymas ir nuolatinis sąlytis su gamta. Gyvenimas miškų apsuptoje sodyboje, kur, rodos, už kiekvieno žolyno slepiasi elfas ar rytmetinėje rasoje kasdien prausiasi fėja, labai palankiai veikia Editos kūrybines jėgas – jas išlaisvina. O noras tik tobulėti, verčia ją labai kritiškai vertinti savo kūrybą – ji pati sau labai aukštai kartelę kelia.

Be to, tik šio naujo užsiėmimo dėka moteris teigia patyrusi grįžimo į vaikystę palaimą: atgijo seniai pamirštas jausmas – visa siela įsijausti į žaidimą…

…Vaikystėje Edita labai žaisdavo su lėlėmis. Ir ne tik vaikystėje! Prisimena: jau pas ją, paauglę, vaikinai atvažiuodavo, o ji paskubom suslėpdavo lėles. Iš vaikystės Kalvarijoje įstrigęs ir jos lankymasis tuometinėje parduotuvėje „Vaikų pasaulis“. Nueina, būdavo, į žaislų skyrių ir neatplėšia akių nuo lėlių: jos būdavo jai tokios gražios, mielos, net kvepiančios…

Taigi Edita dabar atvirai sako, jog lėlės kūrimas – vaikystės skonis širdyje, savotiška meditacija, atsipalaidavimas, gerosios energijos „pasikrovimas“ (jei bloga nuotaika, prie lėlės kūrimo net nesiartina – kad nepersiduotų jai negera energija). Kai kuria, visiškai atitrūksta nuo kasdienybės, tarsi įdomiame filme gyvena (lyg vaikystėje!).

Editos kuriamas menas jau tapo pripažintas, jau ir užsakymų netrūksta. Kurdama lėlę konkrečiam žmogui, Edita bando įsijausti tą žmogų, taigi sukurta lėlė ne tik išore primena, bet net ir žmogaus vidų atspindi. Ar dar reikia sakyti, kad kūrėja įsijaučia ir į to žmogaus istoriją, o lėlei perteikia žmogaus charakterį! „Kai lėlei nupieši akis, ji įgauna dvasią“, – labai rimtai sako lėlių kūrėja, tikindama, jog tokia – įgavusi dvasią – lėlė tarsi geroji fėja jau pati nešanti gerąją energiją. Netikite tuo? Pažvelkite į Editos sukurtas lėles. Abejonių neliks!

Laima GRIGAITYTĖ

Asmeninio albumo nuotraukos.

Nr. 31(35), 2013 m. rugpjūčio 3-9 d.