Sūduvos žydų kultūros fondas, puoselėdamas regiono žydų istoriją, spaudai rengia vilkaviškiečio Šmariahu Pustapetskio Sibiro tremties atsiminimų knygą ,,Kelias iš Lietuvos į Sibirą ir Izraelį“. Leidinio redaktorė – žydų kultūros ir istorijos žurnalo ,,Brasta“ leidėja bei redaktorė Dalia Epšteinaitė, bendradarbiai Vilkaviškio Verslo ir turizmo centro direktorius Vitas Girdauskas ir istorikas Antanas Žilinskas.
Publikuojame būsimo leidinio įžangą, parengtą istoriko, muziejininko Antano Žilinsko.
,,Šiuos prisiminimus surašiau 1997 m. Išleidau savo lėšomis 100 egzempliorių, kuriuos išsalinau draugams, giminėms ir pažįstamiems. Tai mano dovana jiems. Norėjau, kad taptų žinoma apie 7000 žydų, kuriuos sovietų valdžia ištrėmė iš Lietuvos prieš pat karo pradžią. Daugelis tų žmonių nebegrįžo, išmirė Sibire. Parašiau ir už juos. Dėl trumpo laiko, kuris man skirtas, turiu rašyti visai glaustai“, – rašė Šmariahu Pustapetskis.
2009 m. viešnagė Izraelyje
Šmariahu (išvertus iš hebrajų kalbos – ,,Saugok jį, Dieve“). Išskirtinis vardas, lyg gerojo Dievo pirštas, jam skyrė ilgą, prasmingą, pilną negandų ir laimės prisotintą gyvenimą.
Man teko didelė laimė 2009 metais aplankyti žydą, tikrą lietuvį, vilkaviškietį jo kukliame bute Izraelyje. Senolis labai laukė svečių iš Vilkaviškio, jo protėvių gimtinės. Sūnaus Efraimo ir jo žmonos Klaros lydimi, mes, keturi suvalkiečiai, žurnalistas Algis Vaškevičius su žmona Vida (Marijampolė) ir aš, istorikas, muziejininkas Antanas Žilinskas su žmona Nijole (Vilkaviškis), pasibeldėme į Šmariahu buto duris
Vos atidarius duris, pasitiko aukštas, tvirtas vyriškis ir gražia lietuvių suvalkietiška tarme pakvietė pagal seną paprotį pasivaišinti duona ir druska. Stalą puošė saldumynai ir šampanas. Susipažinę apsikeitėme dovanomis. Š. Pustapetskis didžiuodamasis ištiesė iš Lietuvos, ambasados Izraelyje, gautą laišką tardamas: ,,Žiūrėk, aš Lietuvos pilietis. Reikėjo laukti 68- erius metus, kad man grąžintų pilietybę. Turbūt nedaug kas sulaukė tokios dienos“, – šmaikštavo senolis.
Sibiro tremtiniui Lietuvos vardą branginančiam ir širdyje ją visuomet nešiojusiam vienam seniausių vilkaviškiečių mero A. Bagušinsko vardu įteikiau Vilkaviškio savavaldybės ženklą, senojo ir šiuolaikinio Vilkaviškio vaizdų albumus, suvenyrinį Vilkaviškio kepyklos ,,Savas“ naminės juodos duonos kepalėlį. Senolis jį glostė ir ragavo. Atgimė daugybė jaunystės dienų prisiminimų. Į tris garso kasetes netilpo trijų valandų Š. Pustapetskio pasakojimai. Labai žavūs, pilni įvairiaspalvių nuotaikų, netgi anekdotinių situacijų. Atsiskleidė ištisi smetoniško Vilkaviškio kasdieninio gyvenimo istorijos klodai.
Likimas nešykštėjo skaudžių smūgių
Pasak Š. Pustapetskio, jo pavardė kilusi nuo Vilkaviškio kaimelio ,,Pūstapėdžiai“. Iš tiesų dėl išskirtinės žydų pavardės kilmės, Vilkaviškyje gyveno Vilkaviskiai, Marijampolskiai, Kisiniškiai, Pajevonskiai, Balbieriškiai ir daugelio kitų Lietuvos miestų, miestelių ir kaimų išeivių.
Pasak Š. Pustapeskio, gilios yra jo giminės šaknys Lietuvoje, Vilkaviškyje. Šmariahu gimė Vilkaviškyje 1914 metais liepos 15 d. Likimas nešykštėjo skaudžių smūgių. Nuo pat gimimo dovanojo tremtį. Jis su kitais žydais Didžiojo (Pirmojo) pasaulinio karo pradžioje carinės Rusijos buvo išvežtas į imperijos tolimą provinciją.
Grįžus jau į Nepriklausomą Lietuvą, Šmariahu studijavo mediciną, tekstilės pramonę, karybą. Su broliu Šmueliu lankė Vilkaviškio hebrajišką gimnaziją, tad laisvai kalbėjo Ivritu.
Motinos Liubos, rusų kalbos mokytojos, paskatintas, išmoko rusų kalbą, gerai pažinojo rusų literatūrą, mokėjo ir vokiškai. Keturiolikos metų įstojo į žydų jaunimo organizaciją ,,Beitarą“. Šios organizacijos steigėjo Vl. Žabatinskio įkurta organizacija deklaravo dorą, nacionalinį tapatumą, elgesio kultūrą. Šios sukarintos organizacijos nariai turėjo būti sionistų pranašautos žydų valstybės gynėjai. Važinėjo po Lietuvą, steigė ,,Beitaro“ organizacijas.
Studijavo tekstilę Brno mieste (Čekoslovakija), pašauktas į Lietuvos kariuomenę įstojo į Karo mokyklą Kaune, Panemunėje. Į naujai prisaikdinamo karininko iškilmes atvyko prezidentas A. Smetona, daugybė generolų, vyko paradas. Atsargos karininkas Š. Pustapetskis toliau tęsė mokslus Brno mieste. Ten 1939 metais susituokė su vilkaviškiete Liuba Uljamperlyte (jos brolis, beje, grojo Kaune garsiame dainininko Dolskio, to meto estrados žvaigždės, orkestre). Susituokė vasario 12 d. sinagogoje ir ruošėsi vykti drauge su kitais beitarininkais į Palestiną.
Vokietijai okupavus Čekoslovakiją, jauna šeima grįžo į Lietuvą. Čia dirbo žmonos Liubos tėvo ,,Pasagos“ metalo gamykloje, o Vokietijai 1939 m. rugsėjo 1 d. užpuolus Lenkiją, mobilizuotas ir priskirtas Vilkaviškio komendantūrai.
1940 metais prezidentas A. Smetona ir daug kitų valdžios žmonių pasitraukė į Vokietiją. Pasak Šmariahu, ,,daugelis karininkų laužė kardus. Bet aš, kuris buvau sovietų lageryje kartu su Prezidentu Stulginskiu ir mačiau, kaip kentėjo ir kaip buvo žeminamas šis garbingas žmogus, manau, kad Smetona pasielgė teisingai”.
Atsiminimai apie Sibiro tremtį
Viešėdamas pas Sibiro tremtinį Š. Pustapetskį, iš jo išgirdau gan įdomų jo pateiktą dviejų diktatorių palyginimą. Hitlerį (ir jo veiklą įvardino) kaip Stalino mokinuką. Karslage Nr. 7 kartu su juo kalėjęs tremtinys Stasys Ankevičius, buvęs Plokščių (Šakių apskritis) mokytojas, savo atsiminimų knygelėje ,,Už Uralo, žemės galo” rašė: ,,Lageriuose mirtingumas buvo toks didelis, kad iš 1941 m. išvežtųjų sugrįžo tik 10-15 % . Šito žygio Stalinui ir jo klikai gali pavydėti net Muravjovas Korikas, kuris korė ir trėmė tik sukilėlius, o Stalinas savo dalgiu kirto visus: suaugusius, senius, moteris ir vaikus. Hitlerio rudieji pyškino žmones čia pat pušynuose, todėl jų kapus galima rasti ir pagerbti, o Stalino aukų kapų neras. Hitlerio budelių, kurių dalis dar slapstosi, ieško, rastus atiduoda teismui, o Stalino budelių niekas neieško. (,,Už Uralo, žemės galo, p. 30).
Likimo ironija, šio rašinio autorius apie Sibiro tremtį dar tolimais 1965 metais, girdėjo iš Š. Pustapetskio, St. Ankevičiaus tremties draugo iš Rūdos kaimo (Gižų valsčius), Lietuvos šaulio, kaimo ūkininko Kazio Žilinsko lūpų. Jie visi trys, kartu iš Vilkaviškio geležinkelio stoties, 1941 m. birželio 17 d. išvežti gyvuliniais vagonais iki pat Rešiotų (Krasnojarsko sritis) stoties. Tame pačiame lageryje Nr. 7 kentėjo ir mišką kirto buvęs Lietuvos Respublikos ministrai, aukšti pareigūnai, tarp jų prezidentas A. Stulginskis, ministrai – S. Šilingas, K. Tonkūnas, Iz. Tamošaitis, K. Šakenis, E. Stanišauskas, pulkininkas iš Vilkaviškio V. Jasulaitis.
Š. Pustapetskis atsiminimuose rašo, kad ,,iš trijų tūkstančių atgabentų Lietuvos kalinių gyvi liko dar šimtas penkiasdešimt žmonių. 1941 m. birželio 14-16 d. iš Vilkaviškio išvežti 535 asmenys, žydų devynios šeimos, 28 asmenys.
Jeruzalės žydų universiteto profesoriaus Dovo Levino teigimu ,,bendras tremtinių žydų skaičius arti 7000. Istoriko archyve saugoma apie 900 buvusių tremtinių paliudijimų“. (,,Brasta“, 2012, p. 24).
Šio žydų istorijos ir kultūros žurnalo redaktorės Dalios Epšteinaitės teigimu, ,,į lietuvių kalbą išverstas Levo Feigelovičiaus ,,Saulėtas šaltas pavasaris“ susilaukė didelio skaitytojų dėmesio ir kol kas yra vienintelė knyga šia tema“. (,,Brasta“, 2012, p. 24).
Š. Pustapetskio lietuvių kalba parašytų atsiminimų apie Sibiro tremtį rankraštis saugomas ir muziejuje, Paežerių dvare (Vilkaviškio rajonas), kuriuos perdavė jo sūnus Efraimas.
Atsiminimų knygą parašytą hebrajų kalba ,,Kelias iš Lietuvos į Sibirą ir į Izraelį“ bei sutrumpintus prisiminimus, parašytus lietuviškai, Efraimas taip perdavė ,,Brastos“ redakcijai. Spaudai lietuvių kalba, kaip minėta, juos rengia redaktorė Dalia Epšteinaitė, Vilkaviškio Verslo ir turizmo centro direktorius Vitas Girdauskas bei Sūduvos (Suvalkijos) kultūros centro istorikas, muziejininkas Antanas Žilinskas.
Puikiai mokėdamas lietuvių kalbą, lietuviškus prisiminimus parašė glaustu enciklopediniu stiliumi, faktus dėstė vengdamas plačių aprašymų.
Jausdamas garbų amžių, Šmariahu rašė: ,,Dėl trumpo laiko, kuris man beliko, turiu tik trumpai rašyti“. Kitaip yra jo knygoje, kur, pasak Dalios Eipšteinaitės, ,,šalia unikalių, įsimenamų įvykių sutinkame ir gamtos vaizdų, tikimės, susilaukus vertėjo unikalūs prisiminimai taip pat pasieks skaitytojus“. (,,Brasta“ 2012, p. 38.).
Sulaukęs 96 metų, Š. Pustapetskis mirė 2010 m.
Tikimės, kad Lietuvos skaitytojas pajus įstabų atsiminimų autoriaus rašymo stilių ir atvers dar vieną puslapį Sibiro tremtinių ir kalinių išgyvenimų istorijose.
Nuotraukoje: Šmariahu Pustapetskis, Karo mokyklos absolventas, 1935 m.
