Buvęs marijampolietis Sergejus IVANOVAS visai neseniai aplankė savo gimtą kraštą ne tik vedamas noro pamatyti savo tėvus, draugus, bet ir darbo bei gyvenimo pašaukimo tikslais – aktoryste. Marijampolės dramos teatre Sergejus vaidino režisieriaus V. Gvadovo pjesėje „Juoko akademija“. Sergėjus – žmogus, garsinantis Marijampolės vardą visame teatro pasaulyje. 1998 m., palikęs tėvų namus, pabaigęs tuometinę Marijampolės 6–ąją vidurinę mokyklą, 2002 m. Lietuvos muzikos akademijoje baigė aktoriaus specialybę (kurso vadovai – Algirdas Latėnas, Algė Savickaitė), o 2004 m. įstojo į režisierės Dalios Tamulevičiūtės vadovaujamą aktoriaus specialybės magistrantūros kursą. Dabar Sergejus dirba Lietuvos jaunimo teatre. Nors Sergejaus gabumai ir talentas pasirodė daug anksčiau, bet nei tėvai, nei mokytojai nesitikėjo, kad vos pabaigęs aktorystės studijas Sergejus iš karto atsistos ant kojų ir tvirtais bei užtikrintais žingsniais žengs savo pašaukimo keliu. Taigi „Mūsų savaitė“ siūlo jums pažintį su puikiu aktoriumi, muzikantu ir šiltu žmogumi – Sergejumi Ivanovu.
Pirmasis vaidmuo mokyklos dramos būrelyje – ateivis
Sergejus pirmą kartą su aktorystės pasauliu susipažino aštuntoje klasėje. Vos pravėrusį dramos būrelio duris, berniuką pasitiko vadovė, pirmoji aktorystės mokytoja – Teresė Grimailienė. Mokytoja iš karto pastebėjo berniuko gabumus, todėl vos pradėjusiam lankyti dramos būrelį T.Grimailienė pjesėje „Jumpovaris“ Sergejui paskyrė pagrindinį vaidmenį – ateivį, kuris įsibrovė į mokyklą.
Tarsi ateivis Sergejus įsiveržė ir į aktorystės pasaulį. „Į dramos būrelį atėjau savęs išbandyti, tačiau aktorystės pasaulyje užsibuvau iki šiol“,– pasakoja Sergejus. Aktorius aktyvia veikla pasižymėjo ne tik dramos būrelyje, bet ir chore „Vyturėlis“. Ten jis mokėsi groti pianinu, bet nors ir muzikai jautė trauką, namuose neturėjo instrumento, todėl negalėjo toliau tobulėti muzikinėje srityje. Mokyklos lakais Sergejus pasireiškė ir sporte – futbole. Tačiau ir „Vyturėlyje“, ir futbole neužsibuvo. O štai dramos būrelio nepaliko iki pat mokyklos baigimo – be Sergejaus neapsėjo nė vienas būrelio spektaklis.
„Visi, kurie žinojo mano apsisprendimą, žiūrėjo kreivai arba bandė atkalbėti“
Kai Sergejus tvirtai apsisprendė, jog savo ateitį nori sieti su teatro pasauliu, palaikymo iš artimų žmonių nesulaukė. Visi aplink žiūrėjo kreivai, kai kurie net bandė vaikiną nuo šio apsisprendimo atkalbėti. Tėvams sūnaus apsisprendimas tuo metu irgi nekėlė didelio džiaugsmo. Jie norėjo, jog sūnus dirbtų pagal „žemišką“, ūkišką ir kasdienišką profesiją, kuri atneštų didesnius pinigus, pavyzdžiui, teisininko. „Draugai manė, jog aktoriaus profesijoje nėra stabilumo. Tačiau taip žmonės kalba tik iš nežinojimo, drąsiai galiu paneigti šį mitą“, – pasakoja Sergejus. Net ir dramos būrelio vadovė T. Grimailienė, sužinojusi apie Sergejaus apsisprendimą, patarė jam gerai pagalvoti, ar verta tai daryti. Bet Sergejaus noras ir ryžtas buvo stipresni už visų mėginimus jį atitraukti nuo teatro. Pabaigęs mokyklą, Sergėjus įstojo ten, kur vedė jo tikrasis pašaukimas – studijuoti aktorystės.
Pradžioje svajonė, dabar – darbas
Kasdieninis aktoriaus darbas reikalauja išties daug pastangų ir pasiaukojimo. Būdamas vaikas, Sergejus į sceną žiūrėjo kaip į svajonę. Dabar scena jam yra darbas ir tikrai nelengvas. Tenka ir pasinervinti, ir įdėti daug bei pastangų. Sergejui sunku išskirti mėgstamiausius savo vaidmenis, mat kiekvienas, net ir menkiausias, aktoriui yra be galo svarbus. „Kaip galėtum gerai suvaidinti savo vaidmenį, jei galvotum, jog tas vaidmuo yra negeras, nemielas ir tau visai netinkantis“,– teigia Sergejus. Tačiau keletą pjesių, kuriose Sergejui ypač patiko vaidinti, jis gali įvardinti. Tai – „Pagalvinis“, „Makbetas“, „Šmėklos“, taip pat neseniai Marijampolės dramos teatre suvaidinta pjesė „Juoko akademija“.
Teatro pasaulyje turbūt nėra elementų, kurie Sergejaus nežavėtų. Įdomu pamatyti kitų gyvenimus, „įlįsti“ į kitų kailius. „Man smagu, kai pradedame analizuoti naują pjesę, narplioti visą žmogaus psichologiją ir jo elgseną. Po to seka kitas malonumas – vaidyba ir bendravimas su publika. Gerai įsijautęs į vaidmenį, gali pradėti ir improvizuoti“,– su užsidegimu pasakoja aktorius.
Per savo karjerą Jaunimo teatre Sergejus sukūręs daugybę vaidmenų. Jis – Šakalas, Dvėsius J. Glinskio pjesėje „Tumba tomba, arba Dievo vaikelis”, kačiukas S. Maršak „Katės namuose“, šokėjas S. Parulskio „Barboros radvilaitės testamente”, brolis juodvarnis, karalaitis R. Šerelytės pjesėje „Dvylika brolių juodvarniais laksčiusių”, žiūrovas Ch. Durringer „Ištisų dienų, ištisų naktų kronikose“, Skrebutis J. Vaitkaus, S. Gedos „Broliuose Liūtaširdžiuose”, Osvaldas H. Ibseno „Šmėklose“, Ričardas II pagal V. Šekspyro pjeses sukurtą spektaklį „Šekspyriada“ ir daugybė kitų. Paskutinis Sergejaus sukurtas vaidmuo, kurį galėjo neseniai įvertinti ir marijampoliečiai, – Hadzimi Cubaki iš K. Mitani „Juoko akademijos“.
Prisilietęs ir prie televizijos pasaulio
Sergejus yra vaidinęs lietuviškuose serialuose „Nekviesta meilė“, „Emilija“ ir „Drąsos kaina“. Tačiau… „Televizija yra šlamštas, o ypač lietuviška!“ – tvirtą savo nuomonę išreiškia aktorius. O ir darbas televizijoje bei teatre neabejotinai skiriasi. Filmuodamasis kine ar seriale turi daugiau dirbti techninį darbą. Ten yra daugiau laukimo nei pačios vaidybos. Lauki, kol bus tinkamas apšvietimas, kol operatorius pasiruoš kamerą. Taigi kinas – visiškai kitokia specifika, ten – viskas po gabaliuką. O štai teatre išeini į sceną ir nieko nelaukdamas pradedi bendrauti su publika bei pasinerti į vaidybą. Teatras gyvas. Vaidindamas sulauki ir žmonių emocijų, ir atsako į įdėtas pastangas. Netgi komerciniai spektakliai turi paslaptingos teatro magijos, jauti, jog ten taip pat pridėta profesionalo ranka. Kaip pavyzdį Sergejus pateikia pjesės „Juoko akademija“ trumpą siužetą. Rašytojas rašo komedijas, tačiau vieną kartą susiduria su cenzoriumi, kuris pasako, jog komedija, skirta tiktai pajuokinimui, neverta būti pastatyta. Taip ir teatro gyvenime – visur gali surasti gilesnę prasmę.
Kita aistra – muzikos grupė „Solo ansamblis“
Kartu su keturiais draugais iš teatro „Atviras ratas“ Sergejus groja gyvo garso muzikos grupėje „Solo ansamblis“. Ten vaikinai patys kuria muziką ir ją groja. Sergejaus pareigos grupėje – būgnininkas. Grupėje visada tik gyva muzika ir „tikri“ instrumentai: violančelė, gitara, pučiamieji, sintezatorius ir kiti. Grupė „Solo ansamblis“ yra susikūrusi jau anksčiau, bet Sergejus prie jos prisijungė tik prieš dvejus metus. Kol kas daugiausiai groja Vilniuje ir Palangoje. Sergejus labai nori su grupe apsilankyti ir savo gimtajame krašte – Marijampolėje. „Esant galimybei, jei tik būtume pakviesti, būtinai apsilankytume Marijampolės miesto dienose ar kokiame nors festivalyje“, – sako Sergejus. Vilniuje „Solo ansamblis“ – jau gerai žinoma muzikos grupė, todėl jau puoselėja didelius ir gražius norus: surengti muzikinį turą ar išleisti albumą.
Trauka Marijampolei išliko iki šiol
Vilniuje Sergejus gyvena jau pusę savo gyvenimo. Pabaigęs studijas, Sergejus į Marijampolę sugrįžo tik vienam mėnesiui, įsidarbino cukraus fabrike ir po mėnesio, užsidirbęs gyvenimo pradžiai, ir vėl sugrįžo į Vilnių. Ten įsidarbino Lietuvos jaunimo teatre. O dabar jau 11 metų dirba širdžiai mielą aktoriaus darbą. O vos gavęs laisvesnio laiko, skuba atgal į Marijampolę aplankyti savo tėvų. Vasarą Sergejus mėgsta kartu su tėvais atsipalaiduoti nuo miesto triukšmo gamtoje – žvejojant ar grybaujant. Žinoma, yra ir kiti sentimentai, kurie Sergejų traukia kartas nuo karto apsilankyti Marijampolėje: vaikystės, paauglystės, pirmosios meilės prisiminimai… Tačiau prabėgus tiek metų gimtas kraštas jau tapo kitoks, daug kas pasikeitė, ir dabar Marijampolė Sergejui tapo tik antraisiais namais.
* * *
Sergejaus Ivanovo gyvenimo credo: gyventi taip, kad gėda prieš save nebūtų. Jeigu dirbi, tai dirbti atiduodant save 100%, įdedant visą širdį ir sielą. Net ir susidūrus su įvairiomis kliūtimis, užklupus sunkumo akimirkoms , reikia įsispirti sau į užpakalį ir žengti tolyn.
O kokios aktoriaus svajonės? Jos visos susietos su aktoryste: sudubliuoti gerą animacinį filmuką, nusifilmuoti gerame kine, daugiau pasiekti su muzikine grupe. Belieka tik palinkėti jam didžiausios sėkmės, o mums – pasisemti iš šio žmogaus neblėstančios gyvenimo energijos!
Raminta GRIGAITYTĖ
Nr. 39 (43), 2013 m. rugsėjo 28–spalio 4 d.