Ankstyvas rytas. Autobusas riedėjo, kaip man atrodė, gana siauru keliu, laikas nuo laiko subanguodamas kelio vingiuose. Dairiausi pro langus gal kiek nuobodžiaudama: kartu su vilnijančiomis lygumomis, mėginau pasiruošti naujai, įspūdžių pilnai dienai. O ji, rodos, žadėjo būti apniukusi: plaukė sunkūs debesys, lietus plovė autobuso langus. Taigi, nuotaika – panaši.
Staiga pūstelėjęs vėjas už autobuso lango pradėjo taršyti medžius, ėmė giedrėti dangus. Priekyje atsivėrė neregėto grožio vaizdas – Sen Mišelio kalnas. Reikėjo šiek tiek laiko susivokti – sapnuoji, o gal patekai į matyto filmo kadrą, ar šis reginys – reali vieta realiu laiku. Tarsi galingos, nematomos rankos paimtas ir ant beribės lygumos nuleistas stovėjo didingas, mistiškai atrodantis kalnas. Atmintyje nubudo matyto filmo epizodas: palengva virš jūros sklaidosi rūkas, ant kranto – karžygys, o tolumoje, ant vandens – paslaptinga burtininko pilis. Gaila, bet koks tas filmas neprisiminiau, tik žinojau, kad tai – pasaka. Galbūt todėl staiga išvydus Sen Mišelio kalną nejučiomis ėmiau laukti pasirodant burtininką Merliną.
Tačiau, tai – ne filmas ir ne mitiniai laikai. Tai – istorinė, sakrali vieta – Sen Mišelio kalnas. Pasak vienos legendos, kartą Avarančo vyskupas išvydo Arkangelą Mykolą (prancūziškai – Mišelį). Šis vyskupui liepęs kalno viršūnėje pastatyti koplyčią. Šventikas Arkangelo paliepimą įvykdė. Pradžioje čia iškilo koplyčia, vėliau vienuolynas, bažnyčia. Taigi, Sen Mišelio įkūrėju laikomas Avarančo kunigas Anbertas.
Anuomet šią granitinę kalvą supo miškas ir pelkė, kurią netrukus užliejo vandenynas. Atskirtas nuo kranto ir pasaulietiško gyvenimo, Sen Mišelis išlaikė savitą dvasinį pasaulį. Į šią vietą traukė žmonės, išsižadėję turtų, šeimos, draugų. Kai kalne įsikūrę krikščionys uždegdavo ugnis, artimiausio kaimo valstiečiai prikraudavo į valtis maisto, ir Dievo ranka jas nuplukdydavo atsiskyrėliams…
Truputis istorijos. Įspūdingame kalne X amžiuje įsikūrė benediktinų vienuolynas: pirmojo abato palaikai dabar ilsisi Paryžiaus Dievo Motinos katedroje. XVII amžiuje vienuoliai paliko Sen Mišelį ir jis buvo naudojamas kaip kalėjimas. Vėliau, Napoleono dekretu, kalėjimas buvo likviduotas.1874m. Sen Mišelio kalno sala, užregistruota kaip Prancūzijos istorijos paminklas. 1979 m. įtraukta į UNESCO pasaulio paveldo sąrašus. Buvo atlikti restauravimo darbai, nutiestas pylimas, sujungęs salą su žemynu.
Šiandien Sen Mišelis – piligrimų ir turistų Meka. Į jį atvyksta egzotikos mėgėjai, kuriuos į šią vietą traukia ne tik vienuolynas, betir itin ryškūs potvyniai bei atoslūgiai. Sen Mišelyje – pati didžiausia jų amplitudė. Vanduo čia užplūsta ir vėl nuslūgsta 13 m per valandą greičiu. Potvynių metu jis pakyla iki 15 m aukščio, kalną paversdamas sala. Atoslūgio metu vanduo į vandenyną pasitraukia 20 km atstumu nuo kranto, palikdamas neįprastą vaizdą – „nuogą“ vandenyno dugną. Per parą būna tokie du potvyniai ir atoslūgiai.
Nuo autobusų stovėjimo aikštelės prie kalno turistus nuveža nemokamas specialus „medinis“ autobusas (taip čia propaguojama ekologija). Legendomis apipintas Sen Mišelis nuo kranto nutolęs vos porą kilometrų. Sakau – nutolęs nuo kranto, nes jis stovi ant vandenyno dugno, kurį potvynio bangos užlieja, kalną paversdamos sala.
Lankantis Sen Mišelyje, vanduo buvo palikęs kalną, bet jo neseni buvimo pėdsakai matėsi labai akivaizdžiai: vandens nuplautas, dar vis šlapias žemės masyvas plytėjo iki horizonto. Kiek akys užmato – aplink vien jūros dugnas. Labai norėjosi juo pasivaikščioti, tačiau tokio malonumo neturėjau.
Kalno apačioje šaknimis į granitą įsikibę žaliavo nedideli medeliai ir įvairūs krūmokšniai, o pačioje kalno viršūnėje į dangų stiebėsi įspūdinga, smailiabokštė bažnyčia. Šis vaizdas puošia visus turistinius bukletus ir yra vadinamas aštuntuoju pasaulio stebuklu. Visa tai pamačius „gyvai” – tampi užburtas, atrodo, pamiršti kvėpuoti.
Siaura gatvele pakilus į vienuolyno teritoriją pajutau didybę ne tik ten esančių statinių, bet ir tų asmenybių, kurios juos statė. Vienuolynas – trijų aukštų. Kadaise jie simbolizavo tris pakopas: žemiausia atstovauja materialiems polinkiams, vidurinioji – erudicijai ir tiksliesiems mokslams, o aukščiausioji simbolizuoja sąjungą su Viešpačiu. Pirmajame, kukliausiame aukšte, buvo podėlis ir valgykla, antrajame aukšte – valgomasis garbingiems svečiams ir skriptoriumas (šventų tekstų perrašinėjimo patalpa), trečiajame aukšte – vienuolių valgykla ribojosi su vienuolynu, kuriame buvo kabantis sodas, apsuptas arkadomis – jas laikė gėlėmis dekoruotos kolonos.
Net nežinant vienuolyno istorijos, vos įėjus į vieną ar kitą patalpą, nesąmoningai pajunti, kokia tai buvusi patalpa ir kokią paskirtį anuomet ji turėjo. Įspūdingai įrengta salė, kurioje vienuoliai perrašinėjo Biblijos rankraščius. Jos skliautuose sukabintos stiklinės raidės – sakytum perrašomi šventi žodžiai skraido ore. Arba Storųjų kolonų kripta… Čia teisiamieji laukdavo nuosprendžio paskelbimo. Slogi, niūri ir grėsminga patalpa. Dar viena įspūdinga vienuolyno erdvė – valgomasis. Tai didžiulė, aukšta salė su daugybe ilgų stalų. Iš pirmo žvilgsnio šioje patalpoje nėra langų, tačiau tai netiesa. Atėjus į valgomojo vidurį atsiveria siauri, bet per visą sienos aukštį langai. Ir jų daug. Į patalpą lengvai patenka saulė, ji puikiai apšviečia. Šiame valgomajame vienuolis nuo pakylos skaitydavo Šventąjį Raštą, o kiti tuo metu spengiančioje tyloje valgydavo.
Tai tik kelios vienuolyno erdvės. O jų yra daug ir visos turi savo istoriją, paskirtį, dvelkia gilia praeitimi, istorija. Kiekviena iš jų sukelia įvairias emocijas ir tuo jos žavios.
Sen Mišelio kalne yra gražiai prižiūrimas uždaras vidinis vienuolyno sodelį-kiemelis (XIIIa.). Jame gausu žydinčių augalų. Tai – meditacijos vieta. Kiek žemėliau – vienuolyno kapinės ir veikianti bažnyčia: čia užplūsta neįtikėtina ramybė. Smilkalai, tyli sakralinė muzika, ramiai mirguliuojančios žvakių liepsnelės priverčia kiek ilgėliau užsibūti, paskęsti šventoje ramybėje, nors trumpai pabūti su savimi.
Mažiau ramybės siauromis gatvelėmis nusileidus žemyn nuo lig šiol veikiančios benediktinų abatijos. Parduotuvės, kavinukės, įsikūrusios tiesiog siaurose Viduramžių galvelėse arba ant kalno šlaito, pilnos turistų. Čia jie ieško įsigyti suvenyrų, grožisi nuostabia kraštovaizdžio panorama, atsivėrusia vandenynui nutolus nuo kranto. Tai – neįprastas reginys.
Per atoslūgį rengiamos ekskursijos – vandenyno dugnu keliaujama į greta esančią salą. Vieniems, be gido,turistams ten keliauti draudžiama: čia gausu smegduobių, ne visi atvykę žmonės orientuojasi vandenyno potvynių ir atoslūgių laike bei nesuvokia jų galingumo – per toli nuklydę, prasidėjus potvyniui, gali nebespėti pasiekti kranto. Kalbama, kad tokių tragiškų nutikimų yra buvę. Todėl, pageidaujančius nuotykių, lydi vietiniai gidai. Dėl laiko stokos šia pramoga nepasimėgavau: neįprastais akiai vaizdais grožėjausi iš vienuolyno bažnyčios terasos.
Įspūdinga vieta. Lankantis prie Sen Mišelio kalno pasijunti lyg pasakoje ar mistiniam pasaulyje: lyg iš niekur išdygęs kalnas su statiniais, aplink neįprasti akiai vaizdai, keisti pojūčiai…
Autorės nuotraukos.
Pagarba autorei. Patinka ir tekstas ir foto.
Pagarba autorei. Džiugina akį ir širdį.