Kelionės – nuostabus atostogų, laisvalaikio praleidimo būdas. Jos – ne tik pažintis su lankomos šalies istorija ir kultūra, bet ir naujų potyrių, savęs atradimo galimybė. Kelionės puikios dar vienu aspektu: be galo malonus jų laukimas, planavimas, svajojimas apie būsimą išvyką, o sugrįžus į namus, bevartant nuotraukų albumą – atgaiva prisiminimais. Šie išgyvenami jausmai, pažadina norą vėl keliauti, planuoti išvykimus į dar nelankytas šalis, vėl būti užlietiems malonaus kelionės laukimo, keliavimo ir kelionės prisiminimų jauduliu.
Sankt Peterburgą lankiau praėjusiais metais. Tiesą pasakius, ten nuvykti svajojau labai seniai. Vis girdėdavau ten buvusių pasakojimus apie miesto didybę, žavesį. Vis didėjo noras pamatyti bei išgyventi Baltųjų naktų metu pakeliamų tiltų reginį, aplankyti Ermitažą, Jekaterinos rūmus, Peterhofą, didingas cerkves, parkus ir dvarus.
Šiandien leidžiuosi į prisiminimus ir kviečiu kartu su manimi pasižvalgyti šiame istoriniame mieste, įsikūrusiame Nevos upės žiotyse prie Suomijos įlankos Baltijos jūroje. Sankt Peterburgas – antras pagal dydį Rusijos miestas, anksčiau vadintas Petrogradu, Leningradu. Jo įkūrėjas – Petras I-asis 1703 m. perkėlė čia Rusijos imperijos sostinę, kuri atgal į Maskvą buvo sugrąžinta tik po 1917 m. Rusijos revoliucijos. Sankt Peterburge veikia daugiau nei 40 muziejų, per 40 aukštųjų mokyklų, daugybė teatrų, bibliotekų, yra daugybė parkų, aikščių. Europietiškiausiu Rusijos miestu tituluojamas Sankt Peterburgas, įsikūręs 33 salose, sužavi istorinėmis „Šiaurės Venecijos“ gatvėmis, išsidėsčiusiomis šalia jaukių kanalų. Šis miestas užburia architektūros šedevrais, pasakojančiais ne tik Rusijos, bet ir Europos istoriją.
Petropavlovsko tvirtovė
Petropavlovsko tvirtovė pastatyta Zuikių saloje. Vos įžengus į salą mus pasitiko Zuikių skulptūros: vienas tupėjo atokiau nuo kranto ant seno tilto poliaus, kitas jaukiai įsitaisęs kvietė atvykėlius prisėsit greta jo ant suoliuko parke, trečias – susidomėjęs salos svečiais lūkuriavo prie suvenyrų parduotuvės. Tikra Zuikių sala, pamaniau. Netoliese alėjoje išdidžiai sėdėjo pats Petras I-asis. Didingi barokiniai Petro vartai kvietė užeiti vidun. Už jų prasidėjo pažintis su miesto prie Nevos istorija.
Sankt Peterburgo pradžia – per Šiaurės karą (1700–21) Rusijos užimtoje Zuikių saloje 1703 m. pastatyta Sankt Pieter Burcho tvirtovė, dabar vadinama Petropavlovsko tvirtove. Jos tikslas buvo apsisaugoti nuo galimų Švedijos kariuomenės užpuolimų. Pagal savo tikrąją paskirtį tvirtovė taip ir nebuvo nė karto panaudota. Tačiau nuo 1723 m. čia veikė politinis kalėjimas, kuriame kalėjo daugybė žymių asmenybių. Dabar čia – muziejus su atkurtomis anuometinėmis kameromis, ant kurių durų pritvirtintos lentelės su čia kalėjusių garsių politikų, rašytojų pavardėmis. Ilgame koridoriuje „budi sargybiniai“, pasivaikščiojimo kiemeliai nesužavi, nors iš tamsos išnirus į juos, rodos, čia tikra šviesos karalystė. Tačiau iš pirmo žvilgsnio jaukūs kiemeliai anuomet buvo savotiška kankinimo vieta. Sakoma, kad į juos iš tamsių kamerų išvedami kaliniai, pamatę medžius ir mėlyna dangų, tiesiog prarasdavo sveiką protą. Mat ilgai nemačiusiems šviesos, o ir žinant, kad vėl grįš į drėgna tamsą, šis pabuvimas dirbtinai sukurtoje laisvėje sukeldavo slogias emocijas. Tiesą sakant, kalėjimas – nejauki vieta: juntamas slogumas skubiai išgena mus iš šios tvirtovės. Rodos, visos sienos, kurių storis apie 6 metai, prisigėrusios anuometinių kalinių išgyvenimų ir mirčių kvapo.
Bene įspūdingiausias tvirtovės teritorijoje esantis objektas – Šv. Petro ir Povilo katedra, kurios bokštas siekia net 122,5 metrus. Ji pastatyta 1712 m. Lankant Petropavlovsko tvirtovės soborą, kur palaidoti visi Rusijos imperatoriai ir imperatorės (išskyrus Petrą II ir Ivaną VI) ir kur atskiroje kriptoje 1998 m. perlaidoti 1991 m. aptikti žiauriai nužudyto paskutinio Rusijos caro Nikolajaus II ir jo šeimos palaikai, užplūsta sunkiai nusakomas jausmas. Negali patikėti, kad tu esi greta tokių istorinių asmenybių, kurios valdė ne tik Rusiją, bet labai įtakojo visos Europos ir Azijos žemynuose esančių valstybių gyvavimą. Kiekviena iš jų – įtakingi galingi, šalies valdovai, turintys savo žmogiškus gyvenimus, meilės istorijas, skirtingus likimus. Beveik visų jų gyvenimai pažymėti klastingomis mirtimis. Ypač sukrėtė paskutiniojo caro Nikolajaus II ir jo šeimos likvidavimo istorija (yra sukurtas filmas).
Soboro vidus primena kapines tiesiogine prasme (nors tai ir yra carų amžino poilsio vieta). Pagal rusų papročius mirusiojo kūnas turi būti palaidotas žemėje, todėl karstai yra nuleidžiami į duobę, o virš kapo mūrijamas tam tikras antkapis, kuris kartu yra ir paminklas mirusiajam. Tokių sumūrytų paminklų – pilnas soboras. Palaidojimai savotiškai užgožia pačios šventovės grožį, altorių didingumą, ikonų gausą.
(Bus daugiau)
