Artūras Simanavičius netrukus buvo išrinktas į Lietuvos Persitvarkymo sąjūdžio Seimą. Neprieštaraudavau, kaip V. Vitkausko vidurinės mokyklos vadovas, kad į Seimo posėdžius vyktų ir pamokų metu. Tuo metu mokykla tapo lyg ir Sąjūdžio būstine.
Spalio 23-iąją turėjo vykti Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio suvažiavimas. Susirinkę bibliotekoje sudarėme suvažiavimo narių sąrašą. Asmeniškai siūliau į sąrašą įsitraukti aktyviausius pirmuosius sąjūdiečius: A. Simanavičių, V. Piečiukaitį, St. Dambravienę. Mes su Juozu Jurkynu pasilikome Vilkaviškyje, nes tą pačią dieną turėjo vykti LKP Vilkaviškio konferencija. Juozas ir aš turėjome Sąjūdžio programą skleisti tarp vietos komunistų partijos narių, kurių tarpe ne visi pritarė naujam judėjimui. Sąjūdis aštriai kritikavo kolchozinę sistemą, kolūkių pirmininkus, agropromą ir pan.
Paežerių atstovas Vytautas Grinius negailėjo karčių žodžių kaimo alintojams, man teko kritikuoti partijos sekretorių Justiną Tėvelį, ragindant jį atsistatydinti iš sekretoriaus posto. Tokia partinių veikėjų kritika ritosi per visą Lietuvą. Kai kuriuose rajonuose buvo perrinkti partiniai vadovai. Tą dieną išgirdome, kad pirmuoju sekretoriumi išrinktas Mykolas Algirdas Brazauskas. Iki TSKP subyrėjimo buvo dar likę ištisi metai. Tai buvo nuostabus laikas.
LKP skilimas
Mus, sąjūdyje dalyvavusius partijos narius, Vilkaviškio sąjūdiečiai paliko dirbti siekiant LKP demokratizavimo, išstojimo iš monolitinės TSKP. Ruošiantis LKP XX suvažiavimui, teko rūpintis parinkti į suvažiavimą tokius atstovus, kurie pasisakytų už partijos atsiskyrimą. Iš Vilniaus Vilkaviškiui atstovauti buvo parinktas istorikas Liudas Truska. Jį išrinko, berods, keturvalakiečiai. Pedagogai delegatu išsirinko Juozą Jurkyną, mane išrinko ,,Metalo“ fabriko darbininkai, ,,Švyturio“ kolūkis – Juozą Totoraitį. Delegacijoje buvo ir E. Žemaitaitis, V. Kurmis.
Delegatus apgyvendino ,,Lietuvos viešbutyje“ , su Juozu Jurkynu gyvenome vienam kambaryje. Įvykius sekė televizija, spauda, man telefonu teko bendrauti su ,,Pergalės“ žurnaliste B. Pavloviene.
Berods prieš pirmąjį suvažiavimo posėdį atsiskyrimo nuo TSKP šalininkai rinkosi profsąjungų rūmuose. Skaičiuota ar užteks balsų, Br. Genzelis siūlė atsiskyrusią partiją pervadinti į socialdemokratų. Tomis dienomis vyko ir atkuriamasis socialdemokratų suvažiavimas, atstovavęs K. Antanavičių, R. Sakalą, Vl. Kirvelį, VAndriukaitį. Galop nutarta atsiskyrusią LKP pavadinti savarankiškąja LKP.
Istorinis suvažiavimas vyko Operos ir baleto rūmuose. Prie įėjimo – Laivės lygos plakatai, Antano Terlecko šalininkai, improvizuoti karstai, delegatus palydint aštriais posakiais.
Posėdžių salėje Vilkaviškio delegacija buvo pasodinta į pirmą eilę. Prie centre sėdinčių vilkaviškiečių delegatų kojų susėdo foto žurnalistai, kino operatoriai. Pirmoji eilė vilkaviškiečiams atiteko todėl, kad Vilniaus rajono delegacija buvo prieš atsiskyrimą, jos sudėtyje matėsi daug kariškių, Vilniaus krašto lenkų autonomistų. Jie nukelti į salės galą, balkoną. Scenoje greta A. Brazausko sėdėjo aršūs komunistai V. Švedas, J. Kuolelis. Visiems rūpėjo, kaip elgsis A. Brazauskas. Žinojome, kad jam skambins M. Gorbačiovas. Tad iki jo griežto žodžio, skubėta priimti savarankiškos LKP statusą. Prieš balsavimą A. Brazauskas rajonų atstovus pakvietė į greta scenos esančią salę, gal artistų persirengimo kambarį. Čia aš kažkodėl prisiminiau Prancūzijos revoliuciją, kai delegatai nuo trečiojo luomo rinkosi teniso žaidimų salėje. Apsispręsta balsuoti už atsiskyrimą.
Vyko personalinis balsavimas. Paskelbus apie partijos atsiskyrimą nuo Maskvos, grupė TSKP šalininkų savo naktiniame posėdyje įkūrė LKP ant TSKP platformos.
Džiugu, kad visa Vilkaviškio delegacija balsavo vieningai.
(Bus daugiau)
R. Eidukevičiaus nuotraukoje – A. Simanavičius 1988-08-27.
