…Taip pravirksta rudenys: nepaguodžiama rauda, čaižoma žvarbaus vėjo, – lyg išduota širdis, skaudžiai deginama sutryptos meilės žarijų. Ir nereikia jai jokių banalių „gyvenimo išminties“ trupinių: ji žino tik staugiančios vėtros dainą, kurioje aukščiausia gaida skamba neviltis bei vėjams išbarstytos iliuzijos. Tik ruduo tesupranta šią dainą – joje ir skausmingi žemės atodūsiai, ir vienišo paukščio sulytas, aukštyn nepakylantis sparnas, ir valiūkišką lengvumą praradę debesys…
…O plaštakė svaja tebešokinėja plieskiančių vasara jurginų galvomis, godžiai traukia obuoliais pakvipusios žemės svaigumą, voratinklių gijomis šluosto rugsėjo ašaras ir lietaus marška vėsina iškankintos širdies žarijas – kad ramybė čionai sugrįžtų, kad viltis neviltį išprašytų…
…Taip nuplauna dangus sūrią ašarą, taip širdies žarijas verčia plėnimis… Ir neliks nevilties čia, ir rauda tuoj nutils, ramią giesmę užtrauks vėl tuoj paukštis. Jis pakils iš ugnies, nudažytos krauju, pelenuose sau guolį suradęs…
…Obuoliais kvepianti ir jurginais plieskianti žemė dar alsuoja ta pačia vasaros svaja. Čia nėra pabaigos, čia rudens ašaros išgrynina meilę: dek, širdie, trypta sutrypta, raudok neišraudojamą neviltį – tik taip tu gali tapti auka šventam meilės aukurui, ant kurio – paties gyvenimo slėpiniai, amžinas „esu“ čia ir dabar – net rudeniui verkiant…
…Pakelk nuo žemės raudonšonį obuolį. Jo tobulame apvalume – nesibaigiantis gyvenimo ėjimas ratu: vakarykštes ašaras nušluosto šiandienos džiaugsmas, o rytdienos viltis gyvenimą kaip tą paukštį feniksą kiekvieną kartą pakelia iš pelenų… Tik meilė lieka amžina – visas vaivorykštės spalvas sugėrusi, visas širdis išgryninusi šventam savo aukurui…
Talentinga esi, Laimute. Taip puikiai valdai žodį, jog norisi apsiverkt. Gražu ir ačiū
Talentinga esi, Laimute, nes taip valdai žodį, jog verkt norisi. Gražu ir ačiū
ach kaip gražu
Tavo rudenišas žvilgsnis privertė ir mane stabtelti. Ačiū, kad esi.
Ruduo ir pats šelmiškiausias metų laikas. Laimute, ačiū, kad priminei.