Rokas Sutkaitis: „Būti dizaineriu – ne darbas, o gyvenimo būdas“

Rokas SUTKAITIS – jaunas ir perspektyvus grafikos dizaineris. Marijampolės Rygiškių Jono gimnazijos gimnazistas kuria logotipus, šriftus, plakatus, viršelius ir dirba su firminiu stiliumi – įmonės vizitine kortele. Nors dizainu Rokas susidomėjo tik prieš kelerius metus, klientų ir darbo pasiūlymų jam netrūksta. Jo talentas bei nuoširdus noras kurti ir tobulėti ypač vertinami užsienyje. Kalbantis su šiuo paprastu ir kukliu vaikinu, nekyla abejonių, kad Marijampolės jaunimu reikia didžiuotis.

– Rokai, trumpai papasakok, kaip viskas prasidėjo.

– Labai ryškios pradžios nebuvo, tiesiog atsisiunčiau vieną kompiuterinę programą ir pabandžiau piešti. Viską dariau tik sau, nesakiau net tėvams, nes maniau, kad nieko nesugebu. Vėliau radau interneto svetainę, kurioje įvairūs dizaineriai demonstruoja savo darbus, o norintieji gali juos nusipirkti. Įkėliau kelis logotipus, supratau, kad iš to galiu užsidirbti, ir dar labiau įsitraukiau į šią veiklą. Taip viskas ir prasidėjo.

– O ar atsimeni patį pirmąjį savo darbą?

– Pirmasis tikras mano darbas siejasi su pirmuoju klientu. Prieš tai įvairūs žmonės pirkdavo jau įkeltus logotipus, tačiau kai man parašė specialiai, su idėja, kurią turėjau įvykdyti, viskas buvo kitaip. Ir aš, ir klientas buvom labai patenkinti. Kai dabar pasižiūriu į tą darbą, matau daug trūkumų, bet man jis yra įdomus ir tikrai reikšmingas.

– Kaip išmokai piešti, dirbti su dizaino programomis?

– Visko išmokau savarankiškai. Bandžiau, stengiausi, nuolat peržiūrėdavau senus darbus ir mokiausi iš savo klaidų. Manau, tik taip galima kažką pasiekti. Su kompiuterinėmis programomis dirbti išmokau labai paprastai – kantriai spaudžiau visus mygtukus iš eilės, kol sužinojau, ką galiu padaryti.

– Iš kur semiesi įkvėpimo, kas tau padeda kurti?

– Sunku pasakyti, nes kiekvieną dieną gali įkvėpti vis kitokie dalykai. Kūrybai padeda ir kiti dizaineriai, žiūrint į jų darbus gimsta naujos mintys. Pats pagrindinis šaltinis – muzika. Kai dirbu, visada klausau įvairių dainų, ir jei išgirstu gražius žodžius, tai pradedu juos piešti, tarsi netyčia padarau kokį nors įdomų užrašą. Žinoma, įkvepia ir mano draugė.

– Ar yra dizaineris, kuris tau ypač patinka?

– Taip, tai Breno Bitencourt. Jo darbai unikalūs, tai buvo pirmieji logotipai, kuriuos pamačiau. Breno įkvėpė mane kurti. Šio dizainerio komentarai yra tarsi postūmis, norisi stengtis, kad sulaukčiau jo pagyrimo.

– Kokiais savo darbais labiausiai didžiuojiesi?

– Pirmas – logotipas įmonei, kuriančiai kompiuterines programas. Klientas turėjo stiprią ir šaunią idėją, žinojau, ką reikia daryti, todėl rezultatas buvo tikrai geras. O kitas darbas prieš metus buvo užsakytas vilniečio. Jis buvo pirmasis klientas iš Lietuvos ir savo idėją norėjo papasakoti gyvai. Prieš susitikimą truputį bijojau, maniau, pamatęs kad esu toks jaunas, nebenorės bendradarbiauti. Tačiau viskas buvo gerai, šiuo darbu tikrai didžiuojuosi.

– Kaip pasikeitė tavo požiūris ir supratimas apie dizainą?

– Iš pradžių maniau, kad dizainas yra nesąmonė. Galvojau, kad šriftai, logotipai nieko nereiškia. Tačiau kai su jais dirbi, supranti, kad jie reiškia daug. Neinu į kavinę, jei man nepatinka jos logotipas, kartais rinkdamasis, kurį daiktą pirkti, nusprendžiu pagal pakuotės dizainą. Pradėjau jausti spalvas, suprasti estetiką, pastebėti daugiau detalių, pavyzdžiui, stalo tekstūrą, mažą piešinėlį ant drabužio. Net per pamokas žiūrėdamas į vadovėlį vertinu išdėstymą, šriftus, spalvas, galvoju, ką keisčiau. Nuo tokių minčių neišeina pabėgti, mane tai supa visur ir visuomet. Supratau, kad būti dizaineriu – ne darbas, o gyvenimo būdas.

– Kaip jautiesi būdamas mažai žinomas Lietuvoje, tačiau populiarus užsienyje?

– Apie tai net negalvoju, nes viską darau dėl savęs, man nereikia pripažinimo. Geriausias įvertinimas – pamatyti, kad tavo darbas naudojamas. Pavyzdžiui, eini gatve, pažvelgi į praeivės batus ir pamatai savo logotipą. Aišku, smagu, kai kažkas žino, ką veikiu, pagiria. Tačiau Lietuvoje į dizainą nekreipiama daug dėmesio, žmonės galvoja, kad ir patys lengvai galėtų taip padaryti, kad viskas paprasta, todėl ir nevertina. Jie nežino, kad net tarpai tarp raidžių yra svarbūs. Tam, kad logotipas turėtų reikšmę, reikia įdėti daug pastangų.

– Kokie artimiausi tavo profesiniai planai ir norai?

– Šiuo metu ruošiuosi įkelti savo portfolio (geriausių dizainerio darbų rinkinys, tarsi vizitinė kortelė) į internetą. Taip pat turiu tikslą sumaketuoti kokią nors knygą, panaudoti savo sukurtus šriftus. Norėčiau pabandyti užrašus piešti ne tik popieriaus lape ar kompiuteryje, bet ir ant sienos. Taip pat būtų smagu išmokti piešti ir kitokius dalykus, tarkim, žmones – tai praplėstų mano galimybes. Ruošiuosi ir toliau mokytis, nes dizaine tobulėjimui ribų nėra.

– Kaip save įsivaizduoji po penkerių metų? Ar žadi savo ateitį sieti su dizainu?

– Kitur savęs nematau, tik dizaine. Svajoju turėti jaukią, gražią studiją ir ten dirbti. Džiaugiuosi atradęs savo sritį, man tai teikia malonumą. Tėvai mane palaiko, džiaugiasi ir stengiasi, kad galėčiau ir toliau tuo užsiimti. Norėčiau studijuoti užsienyje, daug keliauti, tačiau žinau, kad vis tiek sugrįšiu į Lietuvą.

– Ką palinkėtum norintiems pradėti kurti?

– Linkiu užsiimti tuo tik jei dizainas tikrai patinka ir traukia. Jei viską darysi dėl pinigų, nieko neišeis, darbai bus vienodi ir neįdomūs. Taip pat palinkėčiau visada norėti mokytis ir tobulėti.

Daugiau Roko Sutkaičio darbų galite pamatyti http://dribbble.com/Rokis http://www.behance.net/sitiaktus

Vasarė KAPSEVIČIŪTĖ

Roko Sutkaičio asmeninio albumo nuotraukos.

Nr. 12 (16), 2013 m. kovo 23–29 d.